|
MŪSŲ
RĖMĖJAS |
|
|
|
ARCHYVAS
|
|
|
|
Kronika Paminėjo Kęstaičių bažnyčios gynimo metines
Kęstaičiai. Lapkričio 26 dienos popietę šiame kaime, buvusios bažnyčios ir Rokitų vienuolyno vietoje, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ kartu su Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektoriumi kan. Viktoru Aču, vicerektoriumi, Telšių vyskupijos kurijos kancleriu kan. Remigijumi Saunoriumi, prefektu kan. Andriejumi Sabaliausku, dvasios tėvu kun. Sauliumi Tomošaičiu aukojo šv. Mišias. Jose dalyvavo Telšių kunigų seminarijos klierikai. Šv. Mišių pradžioje Telšių ganytojas priminė, jog Kęstaičių žemė permirkusi bažnyčios gynėjų, tikėjimo žmonių krauju. Vyskupas kvietė maldai, kad tikėjimo dvasia būtų gyva ir stipri ir šiais laikais, kokia buvo prieš 127 metus savo tikėjimą ir bažnyčią gynusių žemaičių. Pamoksle vyskupas kalbėjo, jog 1886 metais carinės Rusijos valdžia nusprendė uždaryti Kęstaičiuose stovėjusią bažnyčią ir tuo metu šalia jos veikusią invalidų kunigų prieglaudą-ligoninę. Žmonės aktyviai budėjo tris mėnesius saugodami savo bažnyčią. Budėtojai keisdavosi, per dienas ir naktis giedojo, kunigams neleido išnešti Švč. Sakramento. Bažnyčios gynėjai buvo maitinami, iš tolimiausių apylinkių vežamas maistas, buvusio Rokitų vienuolyno sode bei netoli bažnyčios gyvenančiųjų namuose buvo verdamas valgis. Ypač daug prie gynimo organizavimo prisidėjo Žvirblaičių kaimo gyventojas, aktyvus parapijietis Domininkas Daračius bei šios bažnyčios kunigas Juknevičius. 1886 metų lapkritį su bažnyčią ginančiais buvo žiauriai susidorota, kazokai juos išvaikė, organizatorius suėmė ir nuteisė. Bažnyčia buvo uždaryta ir nugriauta, jos turtas nusavintas. Šie įvykiai įkvėpė ryžto dvasią ne tik Kęstaičių apylinkių žmonėms, bet ir iš daug toliau, net ir iš Aukštaitijos atkeliavę tikintieji prisidėjo prie bažnyčios gynimo. Tikėjimas buvo ginamas praliejant savo kraują ir po septynerių metų, kai 1893 metais buvo ginama katalikų bažnyčia Kražiuose. Būtent šiemet nuo tų įvykių sukanka 120 metų. Nuo 1893 metų birželio 22 dienos vienuolynas liko stovėti tuščias. Parapijiečiai seną, medinę, sutrešusią ir tris kartus degusią parapijos bažnyčią siekė pakeisti mūrine vienuolyno bažnyčia. Todėl stojo jos saugoti, kad bažnyčios neištiktų gretimo Kęstaičių vienuolyno likimas, kurį kazokai nušlavė nuo žemės paviršiaus. Nesisekant išspręsti vienuolyno uždarymo klausimo, 1883 m. lapkričio 22 d. pats Kauno gubernatorius Nikolajus Klingenbergas drauge su 70 milicininkų ir valdininkų pasirodė Kražiuose. Iš pradžių dar bandyta meluoti, kad valdininkai esą renkasi į viršaičio gimtadienį, tačiau sargas išdavė parapijiečiams tikruosius jų atvykimo tikslus. Bažnyčią imta saugoti dieną naktį, žmonės pamainomis budėjo bažnyčioje. Į Kražius ėmė plūsti gyventojai ir iš aplinkinių miestų, kaimų. Prie bažnyčios vartų gubernatorius su svita pasirodė apie 2 valandą nakties. Tuomet šventoriuje buvo apie 400 žmonių, kurie visą palydą pasitiko iškilmigai: su duona ir druska, rankose laikydami caro ir carienės portretus, katalikišką kryžių ir raštą, kurį gubernatorius pasirašęs pasižadėtų bažnyčios neuždaryti. Tačiau šis įsakė portretus sukapoti, kryžių laikiusį žmogų nedelsiant suimti. Gubernatoriui atsisakius pasirašyti, kareivis paleido šūvį. Prasidėjo sumaištis. Vienas iš gyventojų pradėjo skambinti varpu, o tai tapo aliarmu aplinkiniams gyventojams. Jie pradėjo plūste plūsti į Kražius. Gubernatorius per šonines dureles paspruko ir užsibarikadavo. Jis buvo davęs įsakymą iš Varnių sukviesti ten stovėjusį 3-iąjį Dono kazokų pulką. 300 kazokų pulkas Kražiuose pasirodė apie 6 val. ryto. Miestelis buvo apsuptas dviem žiedais. Likusieji sujojo į bažnyčią. Gubernatorius įsakė jėga išvaikyti šitą gaivalą. Nagaikomis imta čaižyti ir trypti bėgančius beginklius gyventojus. Bažnyčios gynėjų gretas daugiausia sudarė moterys, vyresnio amžiaus vyrai. Dvarininkai tiesiogiai į įvykius nesikišo. Pagal oficialią statistiką tada 54 žmonės buvo sužeisti, 9 nužudyti. Viena moteris buvo nužudyta prie altoriaus. Bažnyčia visiškai nuniokota, altorius sudaužytas. Dalis gynėjų nuskendo šalia tekančioje Kražantės upėje, kuri jau buvo spėjusi pasidengti plonyčiu ledu. Istorikai neabejoja, kad ši tragedija turėjo neabejotiną įtaką lietuvių tautos tapatybės išsaugojimui ir valstybingumo raidai. Šių įvykių ištakų reikia ieškoti dar 1831 metų sukilime, kuriame aktyviai reiškėsi Kražių gimnazijos moksleiviai ir mokytojai. Rusijos carui 1893 metais Kražius dar kartą teko prisiminti ir 1863 metų sukilimą. Po jo imtasi represinių priemonių prieš Katalikų Bažnyčią, kalbą, lotyniškus rašmenis. Kražiai tuomet buvo vienas Lietuvos katalikybės centrų. Čia veikė keli vienuolynai. O tai carui, žinoma, nepatiko. Tose vietovėse, kur gyveno bent keletas rusų šeimų, ėmė dygti cerkvės. Katalikų vienuolynus imta naikinti ir persekioti. Lietuvybės dvasią Kražiuose nuolat kurstė gyventojus nesunkiai iš kaimyninio Karaliaučiaus pasiekianti nelegali lietuviška spauda, čia gyvenęs ir kūręs vyskupas Motiejus Valančius, vietos šviesuoliai, steigę daraktorių mokyklas. Po šv. Mišių Telšių vyskupas pasidžiaugė šioje, šventoje žemaičiams vietoje, augančių kryžių miškeliu. Telšių vyskupijos parapijos, atsiliepusios į ganytojo kvietimą, čia stato kryžius ir koplytstulpius. Tai daro įvairios organizacijos ir pavieniai žmonės. Šiuo metu Kęstaičiuose jau pastatyta daugiau nei 40 kryžių. Ypač jų nemažai čia atsirado Tikėjimo ir Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejiniais metais. Vyskupas linkėjo seminaristams užsidegti meile Dievui ir Bažnyčiai ir puoselėti tikėjimo kankinių atminimą, kad jų pavyzdžiu būtume drąsūs ir galėtume ginti savąjį tikėjimą. Ši Telšių rajone, Gadūnavo seniūnijojos Alsėdžių parapijoje, esanti tikėjimo gynėjų krauju aplaistyta žemė, Sovietinės okupacijos metais buvo paversta tankodromu, tačiau žmonių atmintyje ji išliko kaip bažnyčios stovėjimo vieta. Atmintis apie šią šventą vietą išliko, ir šiandien gražiai apie tai liudija auganti Kryžių giraitė. Kęstaičių didvyriai mums, XXI amžiaus žmonėms, primena, jog tik taip nugalėsime.
Telšių rajonas
© 2013 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |