Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Ištikimybė medžiui

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Medžio drožėjas Edvardas Racevičius AV 17 galerijoje parodos „Medžio skulptūra“ atidaryme

E. Racevičiaus medžio skulptūros

VILNIUS. Galerijoje AV 17 veikia keturiasdešimtmečio menininko Edvardo Racevičiaus paroda „Medžio skulptūra“. Sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. E. Racevičius – žemaitis, gimęs Klaipėdoje, bet dabar gyvena Vokietijoje, ten sukūrė šeimą. Edvardas jau dvylika metų gyvena Greifsvalde su žmona Katja ir dviem aštuonerių ir ketverių metų dukrytėm – Rūta ir Elžbieta (vardai ir lietuviški, ir vokiški). Jo žmona išmoko lietuviškai, su dukromis jiedu irgi kalba lietuviškai. Ateityje Edvardas norėtų kurti ir dirbti ne tik Vokietijoje, bet ir Lietuvoje, juk atstumas nuo gimtųjų namų Baltijos jūra – tik 500 km (Vokietijoje irgi gyvena prie jūros). Jis – ten žinomas menininkas, dalyvauja simpoziumuose, grupinėse parodose, yra surengęs dešimt personalinių parodų. Pripažintu menininku tapo ne iš karto. Mokslus ir dvasines praktikas krimto Lietuvoje. Baigęs meno mokyklą ir E. Balsio menų gimnaziją, vienerius metus gyveno pas garsųjį Vilių Orvidą Gargždelės kaime, prie Salantų. Ten išdrožė pirmąsias savo skulptūras. Tikriausiai Orvido sodybos sakralumas jį vėliau „nukreipė“ studijuoti į Telšių kunigų seminariją, po to – mokytis teologijos Vilniaus pedagoginiame universitete. Būdamas dvidešimt trejų suprato, kad geriausiai vis dėlto išmano medžio skulptūrą. Žengęs šiuo keliu tuo gyvenąs ir iš to išgyvenąs, jokio kito darbo niekada nedirbęs, nebent mokytoju (medžio skulptūros meno moko vaikus Vokietijoje).

Lietuvoje eksponuojama menininko paroda – tik antroji (pirmoji buvo surengta, kai įstojo į Lietuvos tautodailininkų sąjungą). Į parodos atidarymą pasveikinti kolegos susirinko gausus jo seniai nematytų bičiulių būrys ir žinomi Lietuvos menininkai. Jų dovanos irgi buvo medinės ar iš medžio: pavyzdžiui, didelė kuoka, ant kurios kiekvienas galėjo užrašyti savo palinkėjimus autoriui, girlianda iš gamtinės medžiagos, šermukšnių puokštelė, kita. Autoriaus skulptūrų personažas visąlaik tas pats: į Čarlį Čapliną panašus liūdnas žmogutis – vienas iš daugelio šios visuomenės atstovų – baltais marškiniais ir juodomis kelnėmis, tačiau anaiptol ne karjeristas, ne arogantiškas, ne bandantis patikti ar įtikti. Tai – vienišas „standartizuotas pilkos minios vienetas“, kuriam autorius primeta išgyventi keblias situacijas: ropoti medžiu, netekti galvos, žongliruoti galva kaip magnetu įstrižai laikantis kamieno pagrindo, jo rankas paversti šakomis, jo galvą panardinti į medį – gyvybės ir dvasingumo simbolį. Įdomu tai, kad visi šioje parodoje rodomi darbai išdrožti iš vieno drebulės kamieno, išskyrus vieną (jis – iš liepos) – tą, kuris be galvos, nes ji pati nulūžo, teko priklijuoti...

„Medis ir šakos žymi visa, kas yra šalia, kas formuoja tariamąjį „aš“. Tai – žmonės, visuomenė, gamta, religija ir t.t. Jie tampa individo pratęsimu, todėl ir skulptūrose figūros išauga iš medinio postamento, o rankas pakeičia šakos. Per medį žmogaus tęsiniai nueina į žemę – visa ko esmę ir pradžią“, – taip autoriaus darbai (be pavadinimų) ir idėjos aiškinami smalsiam parodos lankytojui.

Autorės nuotraukos

© 2013 „XXI amžius“