Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Tarmių gyvastis. Kokios galimybės jas fiksuoti, užrašyti?

Diskusijos „Tarmės ant miesto grindinio“, kurią vedė etnologė Gražina Kadžytė, dalyviai labai svarbia užduotimi laiko parengti taisykles, kaip užrašyti skirtingas tarmes. Iš kairės: kalba žurnalistė Jūratė Grabytė, sėdi Lietuvių kalbos instituto mokslinė sekretorė dr. Violeta Meiliūnaitė, Jarlas Brantingas su mama ir Gražina Kadžytė

Kiek tarmės gyvos šiandien? Ar galima išlaikyti tarmę gyvenant didmiestyje, aplink knibždant tarmių ir kalbų įvairovei? Pokalbiui „Tarmės ant miesto grindinio“ Vilniaus mokytojų namų svetainėje susirinkę mokslininkai, folkloristai, literatai, kalbėję apie tarmių savitumus, gyvavimo pokyčius, išlaikymą, vieningai sutarė, kad tarmė – ne tik pavieniai tam tikroje teritorijoje vartojami žodžiai, o daugelis dalykų: kalbėsena, žodžių sudėstymas, jų ilgumas, trumpumas, kirčiavimas ir net intonacija, gestikuliacija.

Daiva Červokienė

Kas moka „gerą tarmę“?

Lietuvių kalbos instituto mokslinę sekretorę dr. Violetą Meiliūnaitę stebina teiginys: „Aš nemoku geros tarmės“. Pasak jos, jei grįžęs namo, į kaimą, žmogus tarmiškai susikalba su savais, tai kalba gera tarme. Negalima tikėtis, kad vaikas kalbės taip pat, kaip jo seneliai, bet tarmiškoje aplinkoje užaugęs žmogus laisvai besijausdamas nekalbės bendrine kalba.

„Daug ką paimi iš bendrinės kalbos ir parsineši į tą, kuria šneki namuose. Bendrinė lietuvių kalba XX amžiaus pradžioje ir dabar skiriasi kaip diena ir naktis. Tačiau kažkodėl niekas nesako, kad nemoka bendrinės kalbos“, – pastebėjo mokslų daktarė. Pasak jos, iš kalbos bet kur atvažiavusį iš karto pažįsta, ar jis savas. Tad kur nors atvykus užrašinėti tarmės kurį laiką į tave žiūri nepatikliai – atvažiavai „valdiškas“, su tavimi kalba valdiškai, bendrine kalba, nes visi laikraščius skaito, televiziją žiūri, kaip reikėtų šnekėti, taip šneka. O jei atvažiuoji „tikras“, su savo tarme, gestikuliacija, tave ir priima kaip tikrą – kalbėdamas tarmiškai nebūsi dirbtinis.

„Netikiu bėdojančiais, kad tarmės miršta, ilgai galėsime pasakyti, kad šitas žmogus yra iš Vakarų Lietuvos, o šitas – iš Rytų ar iš Šiaurės, bet negalėsime sakyti, kad šitas nuo Miežiškių, tas – nuo Upytės ar Raguvos. Mes gyvename su tuo pat radiju, televizija, mokyklose dirba iš kitų Lietuvos regionų atvykusių mokytojų“, – apibendrino V. Meiliūnaitė, pastebėdama, kad Lietuvių kalbos institute yra daug gražių XX amžiaus pradžios tekstų, užrašytų sąsiuvinyje taip, kaip kažkas girdėjo; reikšmingesni yra garso įrašai, leidžiantys kažkada gyvenusį žmogų girdėti tarsi gyvą, pajusti jo charakterį, būdą.

Norintiems pasiklausyti, kaip šiandien skamba skirtingos tarmės, mokslininkė patarė atsidaryti tinklalapį www. tarmes.lt. Joje įdėti tarmių pavyzdžiai, kaip šiandien kalba Skuode ir Puvočiuose...

Kelia savivertę

JAV lietuvių etnopaveldo tyrinėtoja dr. Elena Bradūnaitė pasakojo, kokia sunki emigravusiems lietuviams buvo užduotis sukurti vaikams Lietuvos sąvoką. Nors jos tėvai tam skyrė daug pastangų, grįžę iš darbo fabrike pasisodindavo vaikus ir prašydavo, ką jie išmokę papasakoti lietuviškai, mokslininkė mano daugiau lietuvybės perėmusi iš kartu išvykusių senelių, kurie daug pasakojo apie Lietuvą. Tad pirmas iššūkis jai buvo mokėti lietuviškai, kitas – suprasti, kad skirtingose šalyse gyvenantys lietuviai lietuviškai kalba skirtingai. Maišyta anglų ir lietuvių kalba net vadinta Oksfordo lietuvių kalba. Pasak dr. E. Bradūnaitės, Tarmių metai – žingsnis kelti tautiečių savivertę. Ji priminė JAV pedagogų naudotą būdą tai daryti. Po Pirmojo pasaulinio karo daug JAV piliečių jautėsi truputį pažeminti, sumenkinti, apgauti, gyvenantys Karolinoje, Alabamoje, Misisipėje, atsilikę nuo Šiaurinės Amerikos. Siekiant kelti savivertę, mokyklose vaikams pradėtos skirti užduotys užrašyti senų žmonių pasakojimus apie jų buitį, padavimus, fotografuoti senus žmones, pastatus – fiksuoti vietinės aplinkos istoriją, kad pajustų savo aplinkos spalvą, jos reikšmę, vertingumą. Paskui pradėtos organizuoti konferencijos, leisti žurnaliukai.

„Tie vaikai baigė universitetus ir grįžo į savo vietas didžiuodamiesi, kad yra iš čia, neša pasauliui kažką unikalaus, ko kitur nėra. Tarmių metai – tokia kibirkštėlė. Svetimtaučiai jau suvokia, kad Lietuva – unikalus žemčiūgiukas, o mes iš paskutiniųjų norime pasivyti tą pasaulį“, – sakė dr. E. Bradūnaitė, pastebėdama, kad įdomi užduotis Lietuvos kalbininkams būtų važiuoti ir žiūrėti, kaip mūsų kalba kinta svetur.

Ilgisi tarmiškų laidų

Diskusijoje ne kartą buvo prisiminta, kad prieš keliolika metų nacionalinis radijas turėjo laidas visomis tarmėmis, Tarmių metais – nė vienos. Pirmiausia Lietuvos radijuje pradėjo skambėti žemaičių tarmė, vėliau Gražina Kadžytė pradėjo vesti „Aukštaičių deimančiukus“, Gema Patribonienė – „Ant priesvirnio“. Viskas prasidėjo nuo žurnalistės Jūratės Grabytės ir „Būdo žemaičių“.

Pasak J. Grabytės, tą tarmiškų laidų atsiradimą lėmė žmonių nusiteikimas, susivokimas, „kas jis toks yr“, o ne valstybinė politika. Ruošdama jaunimui radijo laidas ji 1988 metais sumanė dalį laiko jose kalbėti žemaitiškai. Radijo vadovai nei gyrė, nei peikė, buvo tautiškumo pakilimas. Vėliau keitėsi radijo vadovai, laidas nukėlė į nepatogų laiką, paskui jas panaikino. Pasak žurnalistės, Žemaičių kultūros draugijos atstovai ir pernai, ir šiemet ragino tarmiškas laidas atgaivinti, išgirdo priekaištą, kad žemaičiai vis kažko nori...

O kaip užrašyti?

Diskusijoje ne kartą apgailestauta, kad nėra taisyklių užrašyti tarmiškus tekstus. Esą mokslinė transkribcija yra skirta mokslui, todėl ne kiekvienam „įkandama“. Nuskambėjo netgi priekaištų Valstybinei kalbos komisijai, kad nebandoma išaiškinti, kaip tarmės ar potarmės turėtų būti užrašytos.

Pasak „Žemaičių žemės“ žurnalo redaktorės Danutės Mukienės, „niekas negimsta savaime, be pastangų“. 1991-aisiais, žemaičių kultūrinio judėjimo pakilimo metais, poreikis rašyti žemaitiškai buvo didelis. Pakviestas šviesaus atminimo prof. A. Girdenis „suriktavojo“ pagrindinius žemaitiškos rašybos pricipus, juos išleido maža knygele. „Kai pradėjau žemaitiškai skaityti ar rašyti, kol perskaitydavau mažą straipsnelį, pamiršdavau jo pradžią. Bet palaipsniui įpratau“, – sakė D. Mukienė, pastebėdama, kad talkindama išleisti bet kaip parašytą tekstą žemaitiškai, kelia sąlygas ištaisyti pagal žemaitiškos rašybos pagrindus. Daug autorių supyksta.

Rytų aukštaičių sambūrio, kuris ėmėsi iniciatyvos, kad būtų paskelbti Tarmių metai, atstovas Gaudentas Kurila pasakojo, kad aštuoniolikmetis jis pagalvojo: mokosi rusų, vokiečių kalbų, o savo tarmės – ne. Kas bus, kai numirs jo dėdukas? Po keliolikos mieste praleistų metų kūrybinės svetainės Žaliažolė iniciatoriaus Algirdo Svidinsko paragintas, pradėjo kurti tarmiškai. Dabar savo pareiga laiko „priversti“ kalbininką Vytautą Karvelį sutvarkyti jo tarmės gramatiką.

G. Kurila baigė ruošti Rytų aukštaičių sambūrio ir kūrybinės svetainės Žaliažolė organizuoto tarmiško kūrybos konkurso laureatų kūrybos almanachą Bundanti versmė, stengiasi jame pateiktus kūrinius įgarsinti.

O kas toliau?

Tarmių metai artėja į pabaigą. O kas toliau? Kaip tarmių išlikimo garantijas tenka minėti kūrybinę svetainę Žaliažolė ir moksleivių liaudies kūrybos atlikėjų konkursą Tramtaturis.

Labai prasmingai nuskambėjo vienos konkurso Tramtaturis, iš Kauno išplitusio po visą Lietuvą ir suburiančio labai išraiškingus pasakas, padavimus pasakoti, liaudies dainas atlikti mėgstančius vaikus, organizatorės, LLTI folkloro poskyrio vedėjos Jūratės Šemetaitės raginimas kiekvienam daryti, ką jis gali, o jei gali, – susiburti.

O tai, kad tarmės gali atgimti mieste, vaizdžiai įrodė Vilniaus Simono Daukanto progimnazijos penktoko Jarlo Brantingo pasakojimas dzūkiškai. Vilniuje gimusio ir augusio Jarlo tėtis yra švedas, mama – literatė, aukštaitė nuo Panevėžio. Jarlas užaugo Vilniuje, be senelių, bet dzūkų tarmės išmoko Darželių kaime Varėnos rajone, kur šeima turi sodybą. Nuo pat mažens joje vasarojantis berniukas iš kaimynės Marytės Maziukienės išgirdo daug pasakojimų, nemažai jų išmoko ir pasakoja dzūkiškai.

Vilnius
Autorės nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“