Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Netradicinė pamoka

Žurnalistė Nijolė Petrošiūtė tytuvėniškiams pasakoja apie savo keliones

Tytuvėnai. Labai daug apie įvairias šalis, gyvenimą jose, papročius, tradicijas, tikėjimus galima sužinoti internete iš įvairių televizijos laidų, literatūros, tačiau geriausiai įspūdžius perteikia žmonės, aplankę tolimas šalis, vaikščioję jų žeme, bendravę su vietos gyventojais. Tytuvėniškė Nijolė Petrošiūtė garsėja tuo, kad labai mėgsta keliauti ne tik po Europą, bet ir po tolimąją Aziją. Nepasinaudoti galimybe susitikti su keliautoja ir žurnaliste būtų buvę neprotinga.

Taigi vieną penktadienį į Tytuvėnų miesto biblioteką rinkosi būrelis įvairaus amžiaus miestelėnų ir į netradicinę integruotą dorinio ugdymo pamoką atskubėjo I ga klasės gimnazistai su savo mokytojomis. Pagrindinė renginio tema – „Indijos žmonės, tradicijos, papročiai ir tikėjimai“, tačiau ji smarkiai išsiplėtė ir gausiai iliustruotas pasakojimas tęsėsi apie dvi valandas.

Nedideliame bibliotekos kambaryje, kaip sakoma, nebuvo vietos ir kur obuoliui nukristi. Tačiau, netgi ant grindų prieš ekraną sėdėdami, gimnazistai labai susidomėję klausėsi pasakojimo, stebėjo besikeičiančius vaizdus, uždavė daug klausimų, išgirdo išsamius atsakymus. Nuotraukose susirinkusieji matė įspūdingus pastatus, augalus, neįprastą kraštovaizdį, tvarkingus vidinius viešbučių kiemelius, vargingus, purvinus bei luošus lūšnynų gyventojus, betvarkę ir purvą, kiaules ir karves greta prabangių namų ir viešbučių. Kaip sakė lektorė, visa tai yra tik vaizdas, bet fotokamera negali užfiksuoti garsų, perteikti kvapų bei dulkių debesų. Pirmas pojūtis Indijos žemėje – aitrus dusinantis mėšlo ir dulkių kvapas. Kas valandą, kas dieną tų europietį persekiojančių kvapų ir vaizdų vis gausėjo: gatvėse klaidžiojančios šventos karvės ir jų „tortukai“, padvėsę gyvūnai, kurių niekas nesurenka, gamtinius reikalus tiesiog gatvėje atliekantys gyventojai... Reikia laiko, kad šiek tiek priprastum.

Džiaugdamiesi, kad gyvena kitokios kultūros šalyje, mokiniai klausėsi pasakojimo ir apie tradicijas bei papročius. Tarkime, gausioje neturtingoje šeimoje yra išrenkami keli vaikai, kurie turi uždirbti šeimai duoną. Tokiems, mūsų supratimu, pasmerktiesiems, gali būti sulaužomi kaulai, išduriamos akys, kad luošiems geriau duotų išmaldos. Apie tai, jog kartais nuo kūdikystės vaikai auginami dėžėse ar statinėse, kad išsiklaipytų kaulai, dalis klausytojų jau buvo girdėję.

Dar vienas įdomus faktas apie gyvenimo Indijoje ypatumus – milijonai dievų. Yra paskaičiuota, jog per milijardą gyventojų turinčioje šalyje, trims žmonėms tenka vienas dievas. Tik kyla klausimas, kas galėjo suskaičiuoti tiek milijonų dievų. Šventyklų irgi daug: vienos jų turtingos ir gražios, kitos primena betoninius suolelius.

Auditoriją šiurpino pasakojimai apie moterų padėtį šioje šalyje. Jos daug ir sunkiai dirba. Yra galingas vyro kultas, o jei moteris tampa našle, praranda viską, patenka į atstumtųjų ratą. Nors įstatymas, draudžiantis našlei susideginti su velioniu vyru ant laužo, yra išleistas prieš 25 metus, tokios moterys dar dažnai geriau renkasi mirtį. Dukroms dažnai neleidžiama gimti arba gimusios jos paleidžiamos pasroviui į Gango vandenis.

Daug įdomių faktų, išraiškingų iliustracijų apie tolimos šalies gyvenimą, gamtą bei žmones visiems susirinkusiems pateikė N. Petrošiūtė. Daug diskusijų ir pamąstymų sukėlė šis susitikimas. Gimnazistai padėkojo pasakotojai ir susitikimą organizavusiai bibliotekininkei Zitai Deikutei. Grįžę į gimnaziją mokiniai dar ilgai tą dieną aptarinėjo įspūdžius, jais dalinosi su draugais, klasės vadove. Dažnas pritarė žurnalistės N. Petrošiūtės minčiai, kad dvasingumo Indijoje ieškoti neverta. Geriau puoselėti savo tradicijas ir papročius.

Bronislava BUCHIENĖ

Kelmės rajonas
Autorės nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“