Kurianti
Lietuva

2013 metai

Kronika

Susitiko su filmo apie bičių gyvenimą kūrėju

Bronislava Buchienė

Petro Abukevičiaus premijos laureatas Valdas Mikolaitis Autorės nuotrauka

Tytuvėnai. Vaikiško žaidimo motyvas „Bitute, pilkoji, iš kur medų nešioji?“ skambėjo mintyse nuo tos dienos, kai pamačiau skelbimą, kviečiantį į Tytuvėnų regioninio parko Lankytojų centrą susitikti su keturioliktuoju režisieriaus Petro Abukevičiaus premijos už geriausią filmą apie gamtą laureatu, šiluviškiu Valdu Mikolaičiu. Pranešta, kad įvyks filmo „Pavienės bitės“ peržiūra.

Susitikimą su savamoksliu režisieriumi ir operatoriumi, scenarijaus autoriumi, šiais metais komisiją pritrenkusiu trijų dalių filmu apie pavienes laukines bites, vedė regioninio parko ekologė Deima Pranckūnienė. Ji klausinėjo filmo autorių apie tai, kas galėjo rūpėti kiekvienam popietės dalyviui. Atsakymai nuskambėjo per keletą kartų – po pirmos, antros ir trečios filmo dalių. Paaiškėjo, kad visa medžiaga 51 minutės filmui sukaupta per dvejus–trejus metus, bičių gyvenimo scenas fiksuojant paprastu nedideliu fotoaparatu, kuris telpa kūrėjo kišenėje. V. Mikolaitis gimė ir su šeima gyvena Šiluvoje, dirba elektrotechnikos darbus. Sukurti animacinius intarpus, parinkti ir kompiuterinėmis programomis sukomponuoti muziką jam padėjo du sūnūs. Filme pasakojimą apie bites skaito pats autorius.

„Pavienės bitės“ – labai šiltas, betarpiškas filmas apie mūsų gamtą puošiančius, bet dažnai taip ir nepastebėtus vabzdžius, kurie visą savo trumpo gyvenimo vasarą paskiria įsikurti smėlyje ar patrešusiame medyje, susikonstruoti „ąsotėlį“, į kurį pils medų ir ant jo galų gale padės kiaušinėlį, vėliau tapsiantį tos rūšies palikuonimi. Menininkas žiūrovams atskleidė visas trijų rūšių pavienių bičių – gauruotakojės, beržinės lapkirpės ir šilkinės vilnabitės – nuo neatidaus praeivio paslėptas intymias, poilsio ir darbo scenas. Apie sparnuotųjų darbštuolių dienas bei išradingai sprendžiamas iškylančias problemas autorius pasakoja iš anksto susipažinęs su jų gyvenimo ypatumais, rimtai, tačiau be mokslinių terminų ir šablonų, kartais pasiremdamas liaudies išmintimi, kartais – švelnia ironija. Tai, kad įgarsintojo balse jaučiama šiluviškio tarmė, šiais – Tarmių – metais suteikia filmui papildomo žavesio.

Baigiantis „Pavienių bičių“ pristatymui, į V. Mikolaitį kreipėsi bitininkas Eugenijus Pelenis. Jis susirinkusiųjų vardu padėkojo už puikų darbą bei įteikė savo bityne surinkto medaus. Bitininkas kvietė pasidomėti ir naminėmis bitėmis. Gal ir jų gyvenimas šiluviškiui pasirodytų vertas filmo.

Susirinkę į renginį darganotą besibaigiančio rudens popietę, žmonės išėjo į nušviesėjusią gatvę. Tikriausiai ne vienas įsidėmėjo gamtos mylėtojo, režisieriaus, operatoriaus ir apskritai kūrybingo žmogaus žodžius: „Kai labai nori, įmanoma viskas“ – net paprastomis priemonėmis sukurti išskirtinį filmą...

Kelmės rajonas

Redakcijos prierašas. 1998 metais Petro Abukevičiaus premiją įsteigė Aplinkos ir Kultūros ministerijos bei Lietuvos televizija garsiam režisieriui ir operatoriui, gyvosios gamtos dainiui Petrui Abukevičiui atminti ir siekiant skatinti tęsti jo misiją – kurti filmus apie gamtą. Šiemet premijos vertinimo komisija, kuriai vadovavo televizijos žurnalistė Dalia Kutraitė ir dirbo penki nariai – Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis specialistas Selemonas Paltanavičius, Visuomenės informavimo skyriaus vyriausioji specialistė Raimonda Karnackaitė, Kultūros ministerijos Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento Profesionalaus meno skyriaus vyriausioji specialistė Vaida Andriukaitytė, LRT TV filmų studijos prodiuserė Renata Petrauskaitė ir Lietuvos kino centro Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja Liana Ruokytė-Jonsson – filmą „Pavienės bitės“ įvertino kaip intriguojantį pasakojimą apie šių bičių biologiją, namų kūrimą ir rūpinimąsi savo palikuonimis. „Visus komisijos narius, net žinomą gamtininką Selemoną Paltanavičių, laureato filmas apstulbino. Žiūrėjome jį išpūtę akis. Jis nurungė kitus penkis pateiktus filmus, kurie, beje, irgi verti susidomėjimo“, – sakė D. Kutraitė. Premiją laureatui įteikė aplinkos viceministras Linas Jonauskas.

Šiemet į premiją dar pretendavo Vyto Plytniko ir Arvydo Urbos „Dubysos spindesiai“, Inesos Kurklietytės „Didysis pabėgimas“, Justino Lingio ir Vyto Jankevičiaus „Ekosistemų architektai“, Eugenijaus Ostašenkovo „Kazimieras Skuja“ ir Eugenijaus Drobelio „Atgimstančios palios“.

Po apdovanojimo iškilmių dalyviai išvyko į Utenos r. Indubakių kaime esančią Petro Abukevičiaus memorialinę sodybą, kuriai prigijęs Vilko muziejaus pavadinimas. Šioje sodyboje P. Abukevičius dirbo paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir kūrė savo paskutinį filmą apie vilkus. Muziejumi rūpinasi jo sūnus, aktorius ir režisierius Ramūnas Abukevičius, tęsiantis tėvo misiją – skatinti žmones mylėti gamtą.

© 2013 „XXI amžius“