Kronika
Klegėjo visa Lietuva
Prof. Laima Kalėdienė,
Doc. Janina Švambarytė-Valuižienė
Lietuvių kalbos institutas
|
Radviliškio krašto suvalkiečių
prisistatymas
|
|
Regionų kulinarinis paveldas
|
|
Šeimininkų šeduvių pasirodymas
|
|
Pasirodė Radviliškio krašto dzūkai
|
|
Aukštaičių prisistatymas
|
|
Prisistatė žemaičių komanda
|
|
Šeduva.
Spalio 18 dienos pavakare čai įvyko tokia tarmių šventė,
kuri išsiskyrė iš daugelio kitų, Tarmių metais organizuotų visoje
Lietuvoje. Keturių šaunių moterų Kristinos Kacevičienės (Radviliškio
rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiosios
specialistės), Aldonos Januševičienės (Viešosios bibliotekos direktorės),
Vilmos Merkytės (etnomuzikologės, Viešosios bibliotekos renginių
organizatorės) ir Izolinos Stanulienės (Šeduvos miesto seniūnijos
vyriausiosios specialistės) sumanymas buvo, pagalvojus, labai
paprastas, bet neįprastas, kitoks nei visų: sukviesti įvairių lietuvių
kalbos tarmių atstovus, gyvenančius Radviliškio rajone, ir vietinius,
šeduvius, į tarmių varžytuves. Ne suvežti atstovus iš visų kraštų,
o sukviesti čia pat, Šeduvoje ir Radviliškyje, gyvenančius žemaičius,
dzūkus, suvalkiečius ir aukštaičius, tokius savus, jau tapusius
vietiniais. Kas atitekėjo, kas žmoną gražuolę susirado, kas paskyrimą
kaip jaunasis specialistas tarybiniais metais gavo, kas dar kokiais
keliais į šiuos kraštus pateko, o paaiškėjo, kad yra atvykusių beveik
iš visos Lietuvos, atvažiavusių ir likusių, tapusių šio krašto savastimi.
Ir prasidėjo! Jau pačioje renginio pradžioje ėmė aiškėti, kad čia sugužės iš visos Lietuvos, kai būreliais su savo krašto vėliavomis ir herbais iš visų gatvių į Laisvės aikštę ėmė žygiuoti. Lie-tu-va, Lie-tu-va... kaip Justino Marcinkevičiaus Mindaugo spektaklyje anuomet giliai iš širdies, o dabar pakiliai skambėjo. Aikštės vidury stovi paminklas herbui, įgytam dar 1654 metais, kai Šeduvos miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Ten ir buvo užkurtas tarmių aukuras, o tada visi dalyviai ir svečiai patraukė į renovuotus Kultūros namus. Į salę netilpo visi norintys, o ir žiūrovai buvo neeiliniai, tiesiog visateisiai dalyviai, karštai ir aktyviai palaikę savuosius, ploję jiems ir dainavę drauge.
Svarbiausias tarmių šventės akcentas buvo patys šeduviai savimi pasitikintys, šmaikštūs miestelėnai, dainingi ir žodžio kišenėje neieškantys. Iš visų išsiskyrė viso festivalio ir šeduvių vedėja Izolina Stanulienė tokia ne tik galėtų pavaduoti Lietuvos televizijos laidos Duokim garo! vedėją Loretą Sungailienę, bet dar ir į varžytuves iškviestų! Na, ir davė garo tie šeduviai: ir dainavo, ir pokštavo, ir tokiais skanėstais vaišino!
Donato Stakvilevičiaus vadovaujami dzūkai ne tik sūdytų lašinukų, uogų, bandų ir grybų kotletų pasiūlė, bet ir tokių juokų prikrėtė, kad visiems teko patikėti, jog dzūkų mergos tikrai nepėsčios! Dainingieji aukštaičiai, Angelės Virgailienės vedami, ir šoko, ir dainavo, o mažųjų sesyčių duetas net sugraudino, bet alutis su ragaišiais ir žiūrovus privertė šokti. Smagu buvo klausytis spalvingųjų suvalkiečių, nuotaikingai kopusių į sceną paskui Eleną Misiukevičienę, giedote išgiedodavusių savo ilguosius balsius net šnekant. Jų stalas lūžo nuo skilandžių ir dešrų kaipgi, juk turtingiausiam Lietuvos regionui atstovauja! Žemaičius į sceną vedė Rita Chlebauskienė, jų kostiumai ypač išsiskyrė iš kitų savitumu, jie savaip rokavosi, dainavo, šoko, o kastinis su kanapėmis ir sėmenimis niekur kitur, tik Žemaitijoje valgomas. Tarmių atstovai keitė vieni kitus, akyse ėmė mirgėti nuo tautinių drabužių gražumo gal todėl jie tokie saviti, kad įsigyti už pačių dalyvių lėšas. To irgi dar neteko išgirsti per šių metų tarmių švenčių suktinį niekur Lietuvoje! Kulinarinio paveldo varžytuvėse nugalėtojai liko nepaskelbti, nes žiniuonės nesugebėjo išrinkti geriausių, o gal liežuvį buvo prarijusios iš skanumo.
Čia tai bent šventė! Kaip būtų buvę gerai, kad ją būtų transliavusi Lietuvos ar kuri kita respublikinė televizija vietoje tų visų pykčių, sąmokslų ir žvaigždučių šou. Nors Šiaulių televizija apie renginį informavo savo kraštą, bet reikėtų, kad tokį dalyką pamatytų visos Lietuvos žmonės. Jie turėtų pamatyti šeduvius, kurie ne visi dar išbėgo į anglijas ir norvegijas, kurie liko ir dainuoja.
Tarmių varžytuvėse Šeduvoje atsiskleidė lietuvių kalbos tarmių ateities paveikslas. Žmonės, kurie nori tarmiškai kalbėtis, kuriems pati gražiausia ir geriausia yra jų tarmė, visada ras galimybę pasikalbėti tarmiškai ir savo vaikus pamokys. Ne visiems lemta savo krašte gyventi, bet išsaugoti ir pagerbti savo tarmę, kaip parodė Radviliškio suvalkiečiai, žemaičiai, dzūkai ir aukštaičiai, galima ir svetur gyvenant. Viešojo bendravimo norma visoje Lietuvoje tampa bendrinė kalba, į ją orientuojasi jaunimas, ne namų aplinkoje ja kalba daugelis. Bet kiekviename krašte kaip ir Šeduvoje ta bendrinė kalba įgyja vietinį atspalvį, įleidžia šaknis ir pasipuošia tarminiais atspalviais, vis modernėdama perauga į krašto regiono kalbą. Kuo šeduviai labiau didžiuosis savo kraštu, tuo daugiau vietinės kalbos spalvų bus įpinta į šiuolaikinę XXI amžiaus Šeduvos regiono kalbą.
Radviliškio rajonas
Lauros Bagučanskytės nuotraukos
© 2013 XXI amžius
|