Kurianti
Lietuva

2013 metai

Penktadienio pokalbiai

Apie keliones, keliautojus ir... prestižines premijas

Gerimantas Statinis Algio Kuzmicko nuotrauka

Sidabrinėse vestuvėse su žmona Inesa

Gerimantas Statinis Maltoje

Gerimantas Statinis Baikale

Gerimantas Statinis Labanoro girioje

Gerimantas Statinis Filipinų ekspedicijoje

Bolivija, Mato Šalčiaus palaidojimo vieta Vlado Ščiavinsko nuotrauka

Gerimantas Statinis Pietų Amerikoje

Tian Šanis, bekopiant į Gedimino Akstino viršūnę

Daug žmonių mėgsta keliauti. Žurnalistas ir rašytojas Gerimantas Statinis, Lietuvos žurnalistų sąjungoje subūręs „Kelionių ir pramogų“ klubą, pomėgį keliauti pavertė būrio žmonių jungiamąja grandimi, kuri susieja ne tik šiandienos keliautojus, bet ir kažkada šia aistra sirgusius žmones, primena jų keliones ir idėjas, jas atgamina ir įprasmina naujai. Lietuvos žurnalistų sąjungos „Kelionių ir pramogų“ klubo nariai šiemet aplankė Aukštojo kalvą, aukščiausią Lietuvos vietą, iškilusią į 293 metrų aukštį virš jūros lygio, „Lituanicos“ žūties vietą, ruošiasi į ekspediciją Antano Poškos keliais po Indiją šio keliautojo 110-ųjų gimimo metinių proga. Gerimanto Statinio šiemet išleista knyga „Gedimino Akstino viršūnė. Senojo ledkirčio istorijos“ ir dokumentinis filmas „Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis“ pelnė prestižinę Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premiją. Tad su Gerimantu ir kalbėjomės apie aistrą keliauti ir jos įprasminimą.

Kuo Jums reikšmingas buvo dokumentinis filmas „Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis“? Ką norėjote juo pasakyti tautiečiams, akcentuoti iš šimto metų laiko perspektyvos?

Šis filmas buvo sukurtas kartu su režisieriumi Justinu Lingiu, man sugrįžus iš ekspedicijos „Kraslagas 12. Prezidento Aleksandro Stulginskio tremčiai atminti“  kurios vadovu buvau. Keliavome į Rusiją, Krasnojarsko ir Irkutsko sritis, kur buvo ištremtas mūsų prezidentas. Tai – vienintelis Lietuvos prezidentas, nepasitraukęs į Vakarus, tačiau didvyriškai kartu su savo tauta iškentęs visus represinius sovietų žiaurumus. Ekspedicijos metu patyrėme, kad visur, kur tik buvo ištremti lietuviai, apie juos sklinda geri prisiminimai ir atsiliepimai. Jeigu tai buvo lietuvių statytas namas, tai jis ir šiandien puikiai atrodo, kai aplinkiniai nameliai sukrypę ar susmukę į žemę. Lietuviai tremtyje nepalūžo, išlaikė savo dvasines vertybes, tikėjimą, kad gyvi ar mirę jie sugrįš į Lietuvą. Prezidentą A. Stulginskį dešimt metų laikė lageriuose be jokio teismo vien todėl, kad jis buvo kitos šalies vadovas. Jis irgi nepalūžo, nors vėliau jam buvo suklastota politinė byla. Kuomet sovietinėje Lietuvoje mažai kas betikėjo Nepriklausomybės atkūrimu, tremtyje lietuviai tuo karštai tikėjo ir sugrįžę neleido užgesti vilties liepsnelei, kuri po 50 metų suliepsnojo atkurtos Nepriklausomos valstybės laužu. Manau, kad tremtis užgrūdino lietuvių tautą, be kurios nebūtume atkeliavę į Nepriklausomybę.

O kaip sumanėte rašyti knygą apie alpinistus? Dėl ko tam ruošiantis kilo daugiausia dvejonių?

Rašyti knygą apie Lietuvos alpinizmą paskatino Lietuvos kultūros tyrimų instituto redaktorė Margarita Dautartienė, ją ir laikau knygos „Gedimino Akstino viršūnė. Senojo ledkirčio istorijos“ krikštamote. Žinodama, kad aš keliauju po kalnus ir ketinau dalyvauti 2009 metų Tian Šanio turiadoje, ji paprašė alpinisto veterano Vitaliaus Stepulio, kad mane įtrauktų į ekspedicijos sąrašą ir man nebeliko nieko kito, kaip vykti kartu su alpinistais ir kopti į naują viršūnę, kurią ketinome pavadinti Lietuvos 1000-mečio vardu. Dvejonių, kad reikia vienaip ar kitaip paminėti Lietuvos alpinizmo 50-metį, nekilo, tačiau kokio formato tai bus knyga, buvo neaišku.

O kaip būtent Gediminas Akstinas tapo pagrindiniu veikėju?

Kadangi 2009 metais Gedimino Akstino viršūnei, esančiai Tian Šanio kalnuose, sukako 50 metų, nuvykę pradžioje kopėme į šį kalną, o vėliau, pervažiavę į kitą slėnį, šturmavome naują bevardę viršūnę, kuriai suteikėme Lietuvos 1000-mečio vardą. Ekspedicijos metu rašiau dienoraštį, tačiau kas bus knygoje išskirtas labiausiai, nežinojau. Prieš kelionę, besiklausydamas veteranų alpinistų ar keliautojų pasakojimų, nelabai suvokiau, kas šioje kalnų epopėjoje buvo ir yra svarbiausia, nuo ko prasidėjo visas tas kalniečių judėjimas Lietuvoje. Tai palengva vis aiškėjo...

Kaip rinkote medžiagą šiai knygai? Iš knygų, archyvų, susitikimuose? Kuo skiriasi kiekvienas šių informacijos rinkimo būdų?

Kelionės metu tarsi iš rūko ėmė ryškėti kai kurie būsimos knygos kontūrai. Neforsavau, leidau viskam klotis savo eiga. Grįžę kartu su režisieriumi Justinu Lingiu nutarėme sukurti dokumentinių filmų ciklą „Kalnai – mano gyvenimas“, skirtą Lietuvos alpinizmo jubiliejui. Filmavimo metu susikaupė daug įdomios medžiagos, kuri buvo panaudota ir rašant knygą. Tuomet ir supratau, kad Gedimino Akstino asmenybė buvo be galo įdomi ir dinamiška: jo biografijoje yra daug dramatizmo ir tragizmo, kuris paženklino jo kartos žmones, o alpinizmas, suteikiant naujoms viršūnėms lietuviškus vardus – gilaus patriotizmo išraiška. Būtent G. Akstino žūties fenomenas paskatino atsirasti daugybei Lietuvą garsinančių viršūnių pasaulio kalnuose. Prisiminimais apie Gediminą noriai dalinosi jo bendražygiai, mokiniai, netgi mokyklos suolo draugas prezidentas Valdas Adamkus. Susirašinėjau su Maskvoje gyvenančiais Gedimino draugo, irgi alpinisto Alimo Romanovo sūnumis. Jie suteikė nemažai žinių, tačiau visą Gedimino Akstino biografiją nuosekliai papasakojo alpinisto sesuo Laimutė Akstinaitė, gyvenanti Kaune. Apie ją irgi galima būtų rašyti atskirą knygą. Toks informacijos rinkimas, kai pradžioje filmuoji, vėliau ieškai daugiau herojų pažinojusių žmonių, rašinių apie to meto keliones spaudoje, su diktofonu giliniesi į detales, yra išskirtinis ir duoda gerų rezultatų.

O kaip knygoje dera faktai su tam tikra išmone?

Daug knygoje pateiktų vaizdų nėra išmonė, tai pavadinčiau beletristika, padiktuota nuojautos, leidžiant skaitytojui geriau pajusti pagrindinio personažo charakterio bruožus, veiklos pobūdį. Tai, ką sukūriau, turėjo realų pagrindą, pvz.: pozuodamas skulptūrai „Alpinistai“ A. Romanovas tikrai nualpo, nes buvo kelias paras nevalgęs; skautų žygis, KGB tardymas, žvejyba Karelijoje ir daugelis kitų situacijų, kurias papasakojo alpinisto sesuo Laimutė, „įvilkau“ esamąjį laiką. Vėliau ji griežtai viską redagavo, sprendė, kas galėjo ir ko negalėjo būti. Galima matyti akimis, galima matyti širdimi ir protu. Būtent visus šiuos savo matymo būdus ir panaudojau kurdamas knygą šalia faktų.

Gal galite detalizuoti: juk vargu ar pavyko aptikti dokumentų, kaip G. Akstiną verbavo KGB, kokie pokalbiai vyko su verbuotoju, kaip žmogus pasitiko mirtį, kokios mintys jo galvoje kilo paskutinę gyvenimo minutę...

Dokumentų aptikti nepavyko, tačiau turėjau gyvą liudininkę – Gedimino seserį. Ji ir brolis buvo labai artimi. Kokios mintys apima žvelgiant mirčiai į akis, „pasiėmiau“ iš savo patirties, kaip ir daugelį kitų situacijų, kurios nutinka būnant kalnuose, patekus į ekstremalias sąlygas. Bandžiau įsivaizduoti save vienoje ar kitoje situacijoje, konsultavausi su buvusiu Alpinistų asociacijos prezidentu Viliumi Šaduikiu, nes ir alpinistų įranga, kokia buvo naudota prieš 50 metų, gerokai skiriasi nuo šių dienų kalnų inventoriaus, o iškraipyti vaizdo nenorėjau.

Kaip sumanėte kurti LŽS „Kelionių ir pramogų“ klubą?

Kuomet atsirado poreikis Lietuvos žurnalistų sąjungoje burtis pagal pomėgius, tuomet ir atsirado šis klubas. Tiesa, žodį „pramogos“ reikėtų suprasti kaip ieškojimus, atradimus ir nuotykius, tai, kas yra tikra ir prasminga. Klube yra daugiau nei 50 narių, tačiau žygiuose, kelionėse ir mūsų renginiuose dalyvauja daugiau nei 100 žmonių, nes klubas atviras visiems – ir šeimos nariams, ir draugams. Kur keliauti, visuomet tariamės, prioritetus skirdami reikšmingiems įvykiams ar žmonėms. Štai kitąmet sukaks 200 metų, kai gimė Kristijonas Donelaitis – nutarėme pavasarį keliauti į Karaliaučiaus karštą pagerbti šį didį tautos dainių.

O kaip sumanėte rengti Lietuvos keliautojų žygiams įprasminti skirtas ekspedicijas?

Šiomis dienomis daug žmonių keliauja po pasaulį, tačiau galima keliauti visą gyvenimą ir niekuomet tikru keliautoju netapsi, jeigu nežinai, vardan ko tai daroma. Tai panašu, kaip dirbti darbą vien todėl, kad neturi ką veikti... Kiekviena ekspedicija, jeigu ji verčia tyrinėti, tobulėti ir įprasmina kilnias mūsų asmenybes ar tautai svarbias datas, skatina patriotiškumą ar pilietiškumą, jau turi išliekamąją vertę ir formuoja mūsų asmenybes, kaip dorovinė pasaulio pažinimo mokykla.

Kas Jums yra kelionės?

Kelionės kaip ir žurnalistika man yra gyvenimo būdas, tačiau kelionių mokslas, kuris galbūt kada nors bus įvardintas kaip akademinė mokslo šaka, – rimtas reikalas. Kelionės man kartu ir menas, nes J. Baudrillard‘as sakė: „Keliavimas kaip ir egzistencija yra nefigūratyvinis menas“. Kai kurie keliautojai, pavyzdžiui, Vladas Vitkauskas, netgi save įvardina kelionių menininkais. Beje, Vladas turi ketinimų stoti į LŽS „Kelionių ir pramogų“ klubą. Tai būtų mums didelė garbė turėti savo gretose pirmąjį lietuvį, įkopusį į aukščiausią pasaulio kalną Everestą.

Kokios kelionės yra mieliausios ir ilgiausiai atsimenamos?

Mieliausios visuomet būna netikėtos, mylimiausios – ilgai ir kruopščiai planuojamos, o sunkios ir ekstremalios – ilgiausiai atsimenamos. Kartą savo kelionių dienoraštyje įrašiau: „Džiaugiuosi lyg mažas vaikas, visomis man skirtomis kelionėmis, nesvarbu, ar tai būtų ilgiausia ekspedicija ar savaitgalio poilsis – išvyka su baidarėmis...“ Kiekviena kelionė yra savaip vertinga, iš vienos parsiveži istorinių žinių, iš kitos – gamtos grožio įspūdžius, o trečia pamoko tolerancijos ar pakantumo, juk mėnesį kartu išbūti vienoje palapinėje nėra paprasta. Tikiu ir tuo, kad kelionė pati tave pasirenka, tiesiog prabundi ryte, o suskambęs tavo telefonas praneša – keliaujam...

Kaip ruošiatės toms kelionėms? Kas svarbiausia tai darant? Kaip sudarote kelionių maršrutus, atrenkate lankytinus objektus?

„Kelionę planuoti – džiaugsmas. Kelionę vykdyti – katorga. Kelionę prisiminti – visko atpildas. Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė“, – taip sakė keliautojas Antanas Poška, o man šie jo žodžiai atrodo labai teisingi ir prasmingi. Pasiruošimas vyksta įvairiai, iš anksto organizuojant tikslinę ekspedicijos ar kelionės dalį, o vėliau pritaikant ją ir pažintiniams tikslams. Stengiamės, kad lankytini objektai atspindėtų užsibrėžtus tikslus ir kelionė būtų maloni.

Ar turite savo konsultantų?

Renkant medžiagą apie regioną, neapseinama be ten keliavusių žmonių patarimų. Pasitarnauja ir archyvai, ir internetas, o geriausia – apsilankyti Lietuvos keliautojų sąjungoje, vandenininkų, alpinistų, speleologų ar kituose klubuose, priklausomai, kur ir kokiomis priemonėmis ketinate keliauti.

Keliaujate kalnais, vandenimis, dykumomis, kaip palaikote fizinę formą?

Sakyčiau, svarbiau negu fizinė yra dvasinė forma, t.y. motyvacija, kodėl tu nori keliauti. Kuomet apie žmogų sakoma, kad „jis dar turi parako“, tai nereiškia, kad jis vien fiziškai stiprus. Tai – daugiau alegorija apie dvasinę stiprybę, idėjų generavimą. Be abejo, prieš kelionę į kalnus kelias savaites rytais lakstau 4,5 km ilgio krosiukus, tai leidžia pramankštinti seniau lūžusią koją ir numesti nereikalingą viršsvorį, kad kopti būtų lengviau.

O kaip palaikote dvasinę formą?

Medituoju, tai darau kasdien, nes dažnai su savimi nešiojuosi malą, arba budistinį rožinį. Rankų meditacija, kuomet pirštai liečia karoliukus, yra žinoma nuo seno, tai ramina ir suteikia dvasinės pusiausvyros. Galima mintyse kalbėti mantras ar maldas, tai priklauso nuo aplinkos ir laiko. Sekmadieniais, jeigu nesu išvykęs, einu į bažnyčią. Skaitau ezoterinę literatūrą, esu perskaitęs Bibliją, Koraną, Talmudą, Bhagavatgytą, Zoroastros knygą – tai ne tik išprusimui reikalinga, tačiau ir dvasiniam tobulėjimui.

Ką duoda kelionės žmogui?

Pirmiausia, dvasines vertybes. Po sunkių kelionių, kurių metu vos nežuvau ir net teko pabuvoti cypėje, supratau, kad tikėjimas yra didelė jėga, nugalinti, rodos, neįveikiamas kliūtis. Davatka netapau, tačiau suvokiau, kad nereikia vengti bažnyčios, o kelionės metu joje uždegta žvakutė – tarsi sėkmės laidas laimingai grįžti namo. Kelionės plečia akiratį ir suteikia žinių, svarbu jas tinkamai įsisavinti. Keliautojas Nikolajus Prževalskis yra sakęs, kad keliautojas neturi atminties. Taip jis norėjo pabrėžti, kad keliaujant reikia viską pasižymėti, užsirašyti ar kitaip užfiksuoti, nes kelionėje viskas labai sparčiai keičiasi – vardai, pavadinimai, faktai, – todėl verta tai daryti.

Kaip tapote nenuilstančiu keliautoju, iš kur tas kelionių troškulys?

Kai dar buvau moksleivis, pirmą kartą su draugais plaukėme valtimi iš Ignalinos į Vilnių. Tuomet supratau, kad didžiausias kelionės pranašumas ir pagrindinė jos varomoji galia yra laisvė. Buvau keliautojo Antano Poškos sodo kaimynas, jo pasakojimai mano tėvams apie keliones galbūt įstrigo pasąmonėn, nes vėliau, keliautojui jau mirus, ėmiau skaityti jo knygas, studijuoti rankraščius. Vėliau dešimtmetį dirbau LRT laidoje „Kelionės“. Taip ir prasidėjo ši mano, kelionių mokslo studento ir keliautojo, istorija.

Ar tenka svarstyti, kam svarbiau skirti pinigus: tolimoms kelionėms ar geroms knygoms, koncertams? Kaip sprendžiate šią dilemą?

Šventojo Rašto citatos – „Kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ – pabaigą šiek tiek perfrazuočiau: kas kelionėms skirta, tai ir neverta gailėti. Net Johanas Volfgangas Gėtė kažkada yra sakęs: „Kam Dievas nori parodyti savo palankumą, tą siunčia pasidairyti po pasaulį“.

Tad kas Jums gyvenime teikia daugiausiai džiaugsmo, didžiausią prasmę?

Sakoma, kad nesvarbu, ką tu darai, svarbu, kaip tu tai darai ir kaip po to pateiki... Didžiausią kelionių įprasminimą matau sukurtuose dokumentiniuose filmuose, parašytuose straipsniuose ar knygose. Jeigu šie kūriniai dar būna įvertinti komisijų, tai ir atneša daugiausia džiaugsmo.

Gal drįstumėte pasakyti, ką lietuviui būtina pamatyti Lietuvoje ir užsienyje?

Patriotizmo viršūnė – škotams keliauti po tėvynę. Taip turėtų būti ir lietuviams. Rekomenduočiau kiekvienam lietuviui apkeliauti, nesvarbu kokiomis priemonėmis – pėsčiomis, dviračiu, motociklu ar automobiliu – aplink Lietuvą. Galima etapais, nebūtinai iš karto, vienu įkvėpimu. Tai suteiks patriotinį pasididžiavimą ir pasitikėjimą savimi tolimesnėms kelionėms. O keliauti po pasaulį būtina, kad kaskart sugrįžę pamatytume, kokia graži mūsų Lietuva.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

Redakcijos prierašas. Gerimantas Statinis prieš tris savaites grįžo iš ekspedicijos į Indiją ir Andamanų salas „Indija’13. Antano Poškos keliais“. Taip pagerbtas didysis lietuvių keliautojas, rašytojas ir žurnalistas minint 110-ąsias jo gimimo metines.

© 2013 „XXI amžius“