Kurianti
Lietuva

2013 metai

Retro

Gyvenęs dėl šviesesnės mūsų ateities

Vaikų rašytojo, kraštotyrininko ir pedagogo Prano Mašioto (1863 12 19 – 1940 09 14) 150-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Rašytojas Pranas Mašiotas

Yra žmonių, kurie iš kitų išsiskiria savo gabumu, darbštumu, drąsa ir kitomis teigiamomis savybėmis. Kai dažnas žmogus savo gyvenimo vieškeliu eina nulenkęs galvą arba tenkindamas savo poreikius kitų žmonių sąskaita yra nepatenkintas, pozityiai mąstantis eina su visa energija link savo tikslo ir laimi ne sau, bet savo tautai. Toks buvo ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio judėjimo dalyvis, varpininkas, pedagogas, kraštotyrininkas ir vaikų rašytojas Pranas Mašiotas, nuo kurio gimimo prabėgo 150 metų.

Gimė jis 1863 m. gruodžio 19 dieną, netoli dabartinio Kudirkos Naumiesčio, Pustelninkų kaime, tautiškai susipratusio ūkininko šeimoje. Augo dūminėje be kamino pirkioje. Apie savo namus, kur prabėgo būsimojo rašytojo vaikystė, P. Mašiotas rašė: „Nepuikūs buvo mano tėvų nameliai. Nedidelė trobelė, žemėje pastatyta, tiktai po sąsparomis po akmeniu pakišta. Stogas šiaudais dengtas. Įėjus į priemenę, tiesiog už nedegtų plytų sienos – virtuvė, kairėje pusėje – pirkia, dešinėje – kitas trobos galas bulvėms, daržovėms ir kitiems valgomiems daiktams laikyti. Virtuvėje ugnį kurdavo akmeninis grįstoje vietoje, prie plytų sienos. Puodą ar ant trikojo statydavo arba į vąškarą kabindavo. Dūmai kildavo aukštyn į pakraigą ir pro čiukurą paskui į orą išeidavo.

Aplink keturkampį kiemą stovėjo šeši trobesiai: gyvenamasis namas, arčiau prie jo – malkinė ir svirnas, paskui tvartai, o tolimiausiai skūnios javams krauti. Aplinkui trobas – medžiai: už gyvenamųjų namų vienas sodas, už svirno kitas, už kitų trobų – gluosnių dvi eilės, kad vėjas stogų nešiauštų. Kiemo viduryje iškastas labai gilus šulinys ir niekad jo neišsemdavo. Senojo sodo gale – gili vandens sklidina duobė, kurią iš aukšto dengė tiršta jovaro kepurė. Tai buvo galingas didelis medis, baltais pasidabruotais lapais.

Už senojo sodo baltavo beržynėlis. Lygūs berželių kamienai viliote viliojo vaikus pamėginti įsliuogti į kurį. Išėjus už beržynėlio, lauko krašte, juodavo alksnynas. Vaikus į alksnyną vasarą viliodavo avietės...“

„Po kurio laiko tėvas pastatė trobą jau akmeninių pamatų su keturiais kambariais: dviem sau, dviem svečiams“, – rašė P. Mašiotas.

Tokioje aplinkoje bėgo Mašiotų Pranuko vaikystės dienos. O jis augo smalsus ir rūpestingas. Paūgėjus teko ganyti gyvulius ir šiaip padėti tėvams ūkyje. Tuo pat metu pasirodė ir vaiko gabumai mokslui. Jis greitai išmoko perskaityti ne tik iš knygnešių įgytą Prūsų Lietuvoje elementorių, bet ir maldaknyges.

Vieną vakarą, kiek paūgėjusį Pranuką tėvai nuo ganiavos atleido, kad galėtų daugiau rašyti ir skaityti, nes metas jam buvo mokyklon. Tad 1873 metais, po Visų Šventųjų, tėvai jį nuvežė į Naumiestį ir apgyvendino pas tolimą dėdę, o po savaitės šis nuvedė Pranuką mokyklon. Apie tai P. Mašiotas rašė: „Kas šventadienį atvažiuodavo iš namų į bažnyčią ir mane atlankydavo. Prieš šventę skubindavausi atidirbti, kas užduota, kad rytdieną nesipainiotų. Išklausinėdavau, kaip namie yra, kokius darbus dirba. Didesnių švenčių parsiveždavo mane namo. Tai turėdavau darbo, iki viską apeidavau! Atsimindavau visus savo praėjusių metų rūpesčius.

Ilgesniam laikui paleisdavo Kalėdų ir Velykų. Šitų švenčių labai laukiau gal dėl to, kad galėjau ilgam namie pabūti...

Grįžęs vasaros atostogų, buvau laisvas kaip paukštis bent keliems mėnesiams. O jei pavyks į gimnaziją įstoti, tai ir nebegrįšiu į pradedamąją“.

Tėvai, norėdami, kad sūnus siektų mokslo, stengėsi jį leisti į mokslus. Lankė jų Pranas garsiąją Marijampolės gimnaziją, anais laikais išugdžiusią lietuvių tautai ne vieną iškilią asmenybę. Ten jis susitiko ir artimai bendravo su lietuviu pedagogu P. Kriaučiūnu bei bendraamžiais V. Kudirka, A. Vilkutaičiu ir kitais ateityje būsimais bendražygiais.

Kad anuomet gimnazijose lietuviams klaidingai buvo dėstoma lietuvių kalba ir kad tos pamokos būdavo nuobodžios, teigė daugelis anuomet besimokiusiųjų. Apie tai ir P. Mašiotas rašė: „...Daugelis mokinių neklausydavo, kas tose pamokose būdavo aiškinama. Be to, ir pats dalykas prastai būdavo dėstomas. Iki ketvirtos klasės lietuvių kalbą dėstė matematikos mokytojas Ulinskis. Jis, nebūdamas filologas, neturėjo jokio dėstymo metodo. Liepdavo iš lotynų kalbos žodyno rinkti žodžius, panašius į lietuviškuosius. Tuo būdu, galbūt, norėta atkreipti mokinių dėmesį į gimtąją kalbą – parodant jos artumą garbingai senovinei lotynų kalbai. Be to, lietuvių kalbos pamoka būdavo paskutinioji, tad mokiniai privargę, mažai kreipdavo dėmesio“. P. Mašiotas analogiškai kaip ir V. Kudirka teigė, kad tai būdavusios ne pamokos, o juokai, ir ne juokai, bet nuobodybė, norint atkratyti besimokančiuosius nuo lietuvybės.

Gimnazijoje P. Mašiotui mokslai sekėsi gerai: be sunkumų jis ėjo iš klasės į klasę, gimnazijos vadovybė jį gyrė ir netgi dovanų jam skirdavo už gerą mokymąsi ir gražų elgesį. 1883 metais sidabro medaliu jis baigė 8 Marijampolės gimnazijos klases ir tais pačiais metais įstojo į Maskvos universiteto fizikos-matematikos fakultetą, kad, baigęs mokslą šiame universitete, galėtų tapti mokytoju.

Studijų metais P. Mašiotas įsijungė į jau susibūrusią Maskvos lietuvių studentų draugiją, kuriai priklausė ne viena dešimtis čia aukštąjį mokslą ėjusių lietuvių jaunuolių: S. Civinskas, B. Čepas, M. Čepas, K. Grinius, J. Jablonskis, F. Janušis, P. Kairiūkštis, J. Kriaučiūnas, A. Kriščiukaitis, P. Leonas, M. Lozoraitis, P. ir S. Matulaičiai, T. Naruševičius, A. Paškevičius, G. Petrulis, J. Spudulis, A. Spurga, P. Stanaitis, P. Šimkevičius, R. Šliūpas, J. Vileišis, A. Vilkutaitis, L. Žilinskas ir daugelis kitų, vėliau garsių lietuvių tautinio judėjimo veikėjų.

Maskvos lietuvių studentų draugija buvo nelegali, todėl, suprantama, turėjo laikytis konspiracijos. Nors šios draugijos veikla carinei policijai buvo žinoma, tačiau pastaroji netrukdydavo jos veiklai. Iš draugijos narių buvo reikalaujama, kad kiekvienas iš jų kasmet parašytų ir susirinkime perskaitytų bent po vieną referatą. Referatų rašymas pirmiausia buvo naudingas lavinimuisi ir geresniam savo literatūrinės kalbos pažinimui. Tad tiek maskviškių studentų, tiek P. Mašioto straipsniai buvo išspausdinti anuomet Prūsų Lietuvoje leidžiamame „Aušros“ žurnale.

P. Mašiotas, tik bestudijuodamas universitete, plačiau susidomėjo lietuvių tautos ateities problemomis. Apie tai jis rašė: „Mano sielą pradėjo drumsti P. Vileišis, – taip linkusią ir vedusią mane į lenkus. Stodamas į gimnaziją žinojau, kad neriuosi iš sermėgos ir einu į „ponus“, kad turiu greičiau išmokti lenkiškai, griebtis lenkiškų knygų, bet, kai pamačiau išleistas lietuviškas knygeles, neiškenčiau nepaėmęs į rankas, neperskaitęs. Atsimenu, buvau parvežęs kurių švenčių metu ir namiškiams paskaityti“.

Apie tai, kad P. Mašiotas atostogas leisti mėgdavo tėviškėje, savo atsiminimuose P. Mašioto duktė M. Mašiotaitė-Urbšienė rašė: „...Jo mėgiamiausia poilsio vieta būdavo sodybos kieme augantis vešlus lazdyno krūmas, o dirbdavo senovinėje klėtelėje, kuri buvo nedidelė, bet labai daili, su prieklėčiu, papuoštu mediniu rezginiu, raižyta baliustrada ir skaptuotais stulpeliais. Joje buvo dvejos durys. Vienos vedė į nemažą kambarį su langu į sodą. Priešais jį augo aukšta obelaitė. Ten stovėjo dvi medinės lovos. Jų tarpe langas, o ties juo – stalas. Už šito stalo tėvas, būdamas Pūstelninkuose, ir yra parašęs ne vieną iš savo lietuviškų raštų, nes jis niekada neleisdavo atostogų, nieko nedirbdamas“.

Nustojus eiti „Aušrai“, lietuviai studentai pradėjo kelti klausimą dėl „Aušros“ atnaujinimo arba dėl kito lietuviško laikraščio leidimo. Pirmieji šį klausimą iškėlė Varšuvos universiteto studentai. To paties tikslo siekdama su varšuviečiais, 1886 metais Maskvos lietuvių studentų draugija užmezgė su pastaraisiais glaudžius ryšius. 1888 m. birželio 29 d. per Petrines Marijampolėje įvyko varšuviečių studentų ir Maskvos lietuvių studentų draugijos atstovų susirinkimas, kuriame dalyvavo K. Grinius, V. Kudirka, P. Leonas, vietos gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas P. Kriaučiūnas, kiti studentai ir vienas kitas vietos lietuvis inteligentas. Susirinkusieji tarėsi dėl naujo lietuviško laikraščio leidimo. Pasitarimo rezultatu buvo 1889 metais pradėtas leisti „Varpas“, kurį Maskvos lietuvių studentų draugija tiek finansiškai, tiek ir materialiai rėmė. Varpininkų veikloje aktyviausiai reiškėsi M. Čepas, K. Grinius, J. Jablonskis, J. Kriaučiūnas, A. Kriščiukaitis, P. Leonas, M. Lozoraitis, P. Mašiotas, P. ir S. Matulaičiai, L. Vaineikis ir A. Vilkutaitis, kurie rašė „Varpui“, o vėliau ir jų pačių įsteigtam bei leidžiamam „Ūkininkui“ aktualiomis to meto temomis.

Savo publikacijose P. Mašiotas nesamprotavo apie egzistencijos prasmę. Savo raštuose jis stengėsi įtvirtinti bet kokio amžiaus žmogų realybėje, pastatyti jį ant žemės, įdiegti pagrindines krikščioniškos moralės normas, o ne suprobleminti buvimą. Jis apskritai nefilosofavo – jis dirbo. Taip buvo ne tik „Aušros“ ir „Varpo“ laikais, kada jis ne tik konstatavo būtinybę šviesti lietuvių tautą, bet ir pats aktyviai rašė apie viską. „Nesant tam tikrų specialistų, visi jautėsi viskam pašaukti: apie ūkininkavimą rašė jaunikaičiai, tik savo parapijos ūkį tematę, apie bites – patys bičių niekada neveisę, nekopinėję. (...) Pačią kalbą valė, tobulino, nei savo gyvos kalbos, nei tarmės gerai nepermanę, nei kalbų mokslo pamatų neturėdami...“ – taip pats P. Mašiotas vėliau įvertino tą tautinės veiklos pradžią.

Kas tuo metu vyko P. Mašioto gimtuosiuose Pūstelninkuose, kai jis ir jo brolis Jonas ėjo aukštuosius mokslus universitete? Tėviškė atiteko dukrai Domutei Kudirkienei. Mašiotų sodyboje, visada pavyzdingai tvarkomoje, kone kas vasarą susirinkdavo visi šios šeimos nariai ir, anot V. Kuzmicko, džiaugdavosi margaspalviais palangių darželiais, didžiuliu sodu ir bitynu, kuriame būta dar Prano senelio kaladžių. Nuo šiaurės pusės sodą supo senelio sodinta giraitė, iš kitų pusių – augalotų eglių rikiuotės.

Baigęs 1887 metais universitetą, P. Mašiotas rūpinosi gauti mokytojo vietą arčiau tėviškės... Tačiau jo norams nebuvo lemta išsipildyti. Carinės Rusijos vyriausybė, vykdydama Lietuvoje rusinimo planą, neskyrė ką tik baigusių aukštąsias mokyklas lietuvių specialistų į tėvynę, bruko juos į tolimas vietoves, be to, ir esamus tėvynėje lietuvius mokytojus persekiojo ir kiekviena pasitaikiusia proga trėmė į Rusijos gilumą. Taip ir P. Mašiotas gavo darbo vietą už 20 carinių rublių kas mėnesį atlyginimo Lomžoje. Tuo metu ten gyveno ir daugiau lietuvių: J. Bulota, J. Dielninkaitis, J. Botyrius ir M. Juozaitis. Tik du iš jų buvo susipratę lietuviai. Lomžoje P. Mašiotas išgyveno iki 1888 metų pabaigos. 1889 metų pradžioje, J. Jablonskio kviečiamas, jis atvyko į Rygą ir dirbo Rygos apygardos švietimo įstaigoje, vėliau – mokytoju Rygos vokiečių realinėje mokykloje ir ten išdirbo 24 metus; paskutinius dvejus metus prieš I pasaulinį karą dar ėjo vienos mergaičių gimnazijos direktoriaus pareigas.

Gyvendamas Rygoje, P. Mašiotas artimų ryšių su gimtuoju kraštu ir bendraminčiais nenutraukė. Dalyvavo visuose svarbesniuose varpininkų suvažiavimuose.

1892 metų rugpjūčio pradžioje P. Mašiotas dalyvavo K. Griniaus tėviškėje, Selemos Būdos kaime, vykusiame penktajame varpininkų suvažiavime. Jam pirmininkavo P. Matulaitis. Dalyvavo J. Bulota, K. Grinius, M. Jankus, V. Kudirka, P. Mašiotas, S. Matulaitis, V. Palukaitis, Skriaudžių klebonas A. Radušis – iš viso apie 40 žmonių. Ilgiausiai buvo svarstoma, kur gauti lėšų „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidimui, spaustuvei, redaktoriui už darbą sumokėti, kokias naujoves leidžiamuose leidiniuose reikėtų daryti. Į komitetą suvažiavimas išrinko J. Bulotą, P. Matulaitį ir V. Palukaitį. Daugelis šio suvažiavimo dalyvių buvo dainingi vyrai, ir lietuviška daina iš Grinių sodybos girdėjosi toli kaime. Kaimo gyventojai pradėjo spėlioti, kas čia pas Grinius vyksta. Po suvažiavimo pasklido įvairių kalbų. Apie suvažiavimą sužinojo ir apskrities policija, teiravosi K. Griniaus tėvų, kas jų namuose vyko. Buvo paaiškinta, kad vyko puota sūnaus mokslo užbaigimo proga. Pasibaigus suvažiavimui, kai kurie jo dalyviai, saugodamiesi policijos, dar tą patį vakarą išvyko namo, o kiti – rytojaus dieną.

Vėliau varpininkų suvažiavimus Suvalkijoje buvo nustota organizuoti. Valdžia į šį kraštą pradėjo kreipti ypatingą dėmesį, pradėjo vieną po kito blaškyti lietuvių inteligentus. Ką daryti? Nutraukti pradėtą darbą buvo nevalia. Negalima susirinkti Suvalkų gubernijos ribose, reikia paieškoti vietos kitur, toliau. Kilo mintis susitikti Mintaujoje, Latvijos teritorijoje. Ten buvo įsikūrę keletas varpininkų. Rygoje anuomet gyveno P. Mašiotas ir J. Koncevičius, o Mintaujoje – J. Jablonskis, A. Kriščiukaitis ir M. Lozoraitis. Suvažiavimas vyko Jablonskių namuose krikštynų proga. Čia dalyvavo M. Čepas, L. ir S. Didžiuliai, K. Grinius, J. Jablonskis su žmona, J. Kriaučiūnas, A. Kriščiukaitis, V. Kudirka, M. Kuprevičius, G. Landsbergis-Žemkalnis, kun. Lastauskas, M. Lozoraitis, P. Mašiotas, S. Matulaitis, V. Palukaitis, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Račiūnas, J. Rugys, A. Sketeris, O. Sketerytė ir J. Tumas-Vaižgantas. Pirmininku buvo išrinktas A. Sketeris, dirbęs gydytoju Žeimelyje. Suvažiavimo metu vyko iškilmingi pietūs. Pasakyta kalbų. Iškelta teigiamų ir neigiamų klausimų, diskutuota.

Nors anuomet už lietuviškos spaudos leidimą ir platinimą buvo persekiojama bei baudžiama, pasiryžimo vedinų tautiškai susipratusių lietuvių inteligentų niekas nepajėgė sustabdyti. Buvo ir nemalonių, ir linksmų susidūrimų su carine valdžia...

P. Mašiotas, rašydamas apie tuos laikus, kai caro valdžia draudė ir persekiojo lietuvių spaudą, 1923 metais minint „Aušros“ 40 metų sukaktį, sakė, jog pravartu prisiminti ne tiktai rūsčius momentus, bet ir komiškus atsitikimus, kurie irgi padeda apibūdinti epochą. Apie tai jis rašė: „Buvau baigęs universitetą, trejus metus patarnavęs valdžios įstaigoje ir gavęs „tituliarnyj sovetnik“ (titulinis patarėjas) rangą. Apsilankęs M. Čepo tėviškėje tarp Linkuvos ir Žeimelio, nutariau bičiulį supažindinti su savo gimtuoju kraštu – Suvalkija. Atvažiavę traukiniu į Vilkaviškį, sustojome viešbutyje. Viešbučio viršininkas tuojau pakišo knygą – įsiregistruokite.

Aš įsirašiau atvykęs iš Rygos ir prie pavardės pridėjau raides „t. s.“, o Čepą įrašiau kaip savo sekretorių. Kad nebūtų kokių nemalonumų, nusprendėme kitą dieną apsilankyti pas apskrities viršininką ir gauti leidimą apsistoti. Nuėjome į apskrities viršininko įstaigą sužinoti, kada viršininkas priima. Tarnautojai atsakė, jog viršininkas išvykęs ir nežino, ar šiandien, ar rytoj grįšiąs. Policijos viršininkas buvo be galo mandagus ir atrodė susirūpinęs – lyg apgailestavo, lyg teisino viršininką, kad šis išvažiavęs su reikalais. Užuot klausęs, kas mudu tokie, iš kur, policijos viršininkas pasitempęs atidavinėjo pagarbą!

Grįžę į viešbutį mudu sužinojome, jog policija jau tikrinusi svečių knygą ir labai susidomėjusi raidėmis „t. s.“ Tos raidės galėjo reikšti „tainyj sovetnik“ – slaptasis pagtarėjas. Policininkai nė nepagalvojo, jog tai „tituliarnyj sovetnik“, nes tokio rango tarnautojai negali turėti sekretorių. Atseit, atvykęs koks stambus valdininkas, ne menkesnis už gubernatorių...

Tada mes supratome, dėl ko policija buvo tokia mandagi. Bet vis tiek paskubėjom išvykti, kad nepaaiškėtų, ką iš tikrųjų reiškia tas „t. s.“ Grįždami turėjome skanaus juoko“. P. Mašiotas vėliau daug kam mėgo pasakoti, kaip kadaise įvaręs Vilkaviškio ponams baimės, lyg tas Gogolio revizorius...

Būdamas varpininkų gretose P. Mašiotas gerai suprato, kad tautinio darbo pasisekimas priklauso nuo to, ar gerai suprantamas tikslas, kurio siekiama, bei nuo priemonių ir metodų, kuriais jo siekiama. Jis suprato, kad visa tai pagreitinti gali sava legali spauda ir demokratiniais pagrindais tvarkoma tautinė mokykla. Tad neatsitiktinai K. Grinius rašė: „Varpininkų ideologais aš laikau V. Kudirką, J. Gaidamavičių, J. Adomaitį, J. Bagdoną, P. Leoną, M. Lozoraitį, P. Višinskį, J. Vileišį ir P. Mašiotą“.

Dar 1899 metais „Varpo“ pirmame numeryje buvo paskelbtas sumanymas 1900 metais Paryžiuje vyksiančioje pasaulinėje parodoje pateikti ir lietuvišką skyrių. P. Mašiotas įdėjo daug pastangų renkant parodai eksponatus ir remiant šį sumanymą finansiškai.

Paryžiaus parodos Lietuvos skyriaus komitetą sudarė Amerikos lietuviai P. Mikolainis, J. Šliūpas ir kun. J. Žilius, bei „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktorius J. Bagdonas, jiems talkino K. Dobkevičius, J. Pautienius ir P. Žitkevičius. Lietuvoje, be P. Mašioto, eksponatus dar rinko S. Banaitis, K. Grinius, A. Janulaitis, J. Kaunas, J. Povilaitis, P. Rimša, J. Vileišis, P. Višinskis ir kt. Prūsų Lietuvoje eksponatus parodai rinko M. Jankus, J. Strekys, J. Vanagaitis, D. Zaunius ir M. Zauniūtė. Didžiojoje Lietuvoje surinktą medžiagą J. Lozoraitis slapta pervežė į Prūsų Lietuvą, o iš ten Zauniai nusiuntė į Paryžių.

Paryžiaus pasaulinės parodos Lietuvos skyrius buvo įrengtas Trokadero rūmuose, kuriuose Prancūzijos švietimo ministerija buvo įsteigusi Europos tautų etnografijos centrą.

1900 m. gegužės 15 d. parodoje buvo atidarytas lietuvių kambarys – pirkia, kurioje buvo vaizduojamos piršlybos: motina, duktė ir kiti veikėjai, aprengti tautiniais ir kaimietiškais drabužiais. Atskirose vitrinose buvo rodomi liaudies meno dirbiniai, audiniai ir kt. Neapsieita ir be vaizdinės medžiagos apie lietuvių spaudos draudimą, jos nelegalų leidimą už carinės imperijos ribų, platinimą Lietuvoje ir carinės reakcijos persekiojimą. Taip pasaulis pirmą kartą gavo oficialią informaciją apie lietuvių tautos kultūros naikinimą carinės Rusijos imperijoje.

Būdamas demokratinių pažiūrų varpininkas, P. Mašiotas dalyvavo 1902 m. spalio 17 d. netoli Akmenės, Vl. Zubovo Dabikinės dvare vykusiame Demokratų partijos steigiamajame suvažiavime. Svarbiausias klausimas – politinės partijos steigimas ir jos programos sudarymas. Steigiamą organizaciją suvažiavimas pavadino Lietuvos demokratų partija. Į jos centro komitetą buvo išrinkti J. Bortkevičius, F. Bortkevičienė ir P. Višinskis. Pirmaisiais šios partijos nariais, be minėtų Centro komiteto narių, tapo šie suvažiavimo dalyviai: P. Avižonis, J. Bagdonas, J. Biliūnas, A. Bulota, K. Grinius, P. Mašiotas, S. Matulaitis, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Šaulys, J. Vileišis ir M. Zauniūtė. Partijos programa buvo parengta 1902 m. lapkričio 15 d., paskelbta tų pačių metų „Varpo“ dvyliktame numeryje. Programoje pabrėžta, kad prispausta carinio jungo lietuvių tauta niekada negalės turėti nei teisių, nei laisvės. To meto sąlygomis skelbiamas autonomijos reikalavimas, bet pagrindiniu siekiu deklaruojama nepriklausoma Lietuva.

Šioje programoje buvo iškelti pagrindiniai lietuvių tautos reikalavimai: lietuvių kalbos išlaikymas ir jaunimo mokymas. Reikalauta laisvos spaudos lotyniškomis raidėmis ir kad visose viešose vietose bei įstaigose būtų vartojama lietuvių kalba, visi raštai bei dokumentai būtų rašomi lietuviškai. Jaunimui reikalaujama mokymo laisvės ir bent pradinio mokslo nemokamai. Pradinėse mokyklose reikalaujama lietuviškų vadovėlių ir lietuvių mokytojų, kad būtų dėstoma tik lietuviškai. Visuose apskričių miestuose reikalaujama įsteigti gimnazijas, įvesti jose lietuvių kalbos dėstymą, dėstyti lietuviškai tikybą, priimti visus mokinius be luomo ar tikybos skirtumo ir be ištikimybės liudijimų. Vilniui reikalaujama grąžinti universitetą su lietuvių kalbos ir literatūros bei istorijos katedromis. Nors šie reikalavimai Lietuvos demokratų partijos programoje, kuriuos padėjo ruošti ir teikti suvažiavimui P. Mašiotas, ir buvo deklaruojami, tačiau realiai visa tai buvo pasiekta tik vėliau.

Tais sunkiais carinės priespaudos metais, kai buvo draudžiama lietuviškoji spauda, persekiojama inteligentija, carinei administracijai nesisekė įgyvendinti savo užmačių. Apie tai P. Mašiotas rašė: „Viskas buvo gerai sumanyta, tik viena pamiršta, kad esama srities, kurioje administracinės priemonės yra bejėgės, pamiršta apie tautos dvasią, tą brangų turtą, kurs atidžiai kraunamas ir lengvai neatiduodamas. Tiesa, mėginta skinti tautos žiedus, inteligentus, kurie paprastai esti tos dvasios reiškėjai, – jie buvo iš savo krašto stumiami ir viliojami į Rusijos gilumas. Su inteligentais, su žiedais, dar šiaip taip sekėsi, bet šaknys palikdavo. Jose gyveno tautos dvasia. (...) Šioje kovoje milžinas buvo silpnesnis už nykštuką“.

Daugelis dėl priespaudos meto pasekmių gali kaltinti visą rusų tautą, tačiau kaip į tai žiūrėjo P. Mašiotas? Apie tai jis rašė: „...Nereikia visų rusų į vieną maišą kišti, nes progresyviška dalis rusiškosios inteligentijos kitaip žiūri ant dvasiško krutėjimo, pradeda atsirasti užtarėjų lietuvių tarp pačių rusų. (...) Vis dėlto vargiai galima laukti kokios pasekmės lietuvių iš to jų užtarimo, nes dabar Rusijoj valdo pikta gauja“.

Vis dėlto carinė administracija, laikui bėgant, pasirodė esanti bejėgė sustabdyti spausdinto lietuviško žodžio platinimą Lietuvoje, todėl nusprendė iš dalies spaudos draudimą atšaukti, palikdama draudimą tik socialistinei literatūrai. Tačiau tai carinę imperiją nuo nesėkmių neišgelbėjo: karas su Japonija, skurdas, bedarbystė, kurių pasekmė sukėlė revoliuciją, suteikusi mažoms tautoms laisvo apsisprendimo šansą.

Viena žymiausių lietuvių tautinio atgimimo gairių tuo metu buvo Didysis Vilniaus Seimas, kuriame teko dalyvauti ir P. Mašiotui. Jis įvyko 1905 m. gruodžio 4 – 5 dienomis. Jame dalyvavo apie 2000 žmonių iš visų visuomenės sluoksnių ir visų srovių bei politinių partijų, kurios revoliucinių įvykių veikiamos, kaip tik tuo metu jau buvo susiformavusios ir pradėjusios veikti. Seimo rezoliucija visai etnografinei Lietuvai reikalavo autonomijos su Seimu Vilniuje, ragino žmones nemokėti valdžiai jokių mokesčių, uždaryti degtinės monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neiti į kariuomenę, nesikreipti į jokias buvusias valdžios įstaigas. Be to, Seimas reikalavo, kad mokyklose visi dalykai būtų dėstomi tik lietuviškai ir kad valsčiuose visi reikalai būtų atliekami lietuviškai.

Nors carinė valdžia revoliuciją ir numalšino, tačiau nepajėgė nuslopinti pavergtų tautų laisvės siekimo. Atgauta spauda ir dėstymas lietuvių kalba mokyklose suteikė galimybę visokiais būdais kurti ir puoselėti krašto kultūrą.

P. Mašiotas buvo vienas iš Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorių ir visą laiką aktyviai dalyvavo jos veikloje. Be jo, šioje organizacijoje dalyvavo tokie lietuvių kultūros veikėjai, kaip J. Ambrozaitis, J. Basanavičius, M. Davainis-Silvestraitis, L. Didžiulienė, J. Dielninkaitis, J. Jablonskis, P. Kriaučiūnas, M. Kuprevičius, G. Landsbergis-Žemkalnis, V. Palukaitis, M. Slančiauskas, A. Sketeris, J. Spudulis, J. Tumas-Vaižgantas, broliai A., J. ir P. Vileišiai, J. Žymantienė-Žemaitė ir daugelis kitų. Idėja įkurti šią draugiją lietuvių inteligentams kilo 1905 metais, o rugpjūčio 28 dieną buvo sudarytas organizacinis komitetas. Jis parengė įstatus. Kadangi Vidaus reikalų ministerija įstatų ilgai netvirtino, tai draugijos steigiamasis susirinkimas įvyko tik 1907 m. kovo 25 d.

Nuo pat pirmųjų veiklos dienų Lietuvių mokslo draugija turėjo humanitarinę kryptį: jos nariai kaupė daugiausia istorijos, etnografijos, kalbos medžiagą, įkūrė biblioteką, rašė mokslo tiriamuosius darbus, nuo 1907 metų leido mokslinį žurnalą „Lietuvių tauta“. Draugija kasmet šaukė narių visuotinius susirinkimus, trunkančius po kelias dienas; juose buvo skaitomi ir aptariami moksliniai pranešimai. Tad šioje draugijoje greitai suradęs savo veiklos nišą P. Mašiotas pasirinko etnografijos sritį, laisvu nuo darbo ir atostogų metu fotografavo tai, kas jam atrodė svarbu ir reikalinga ateities kartoms. Skatindamas ir kitus sekti jo pėdomis, jis rašė: „Ė, kiek dar yra Lietuvoje griūvančių, nykstančių istorijos paminklų. (...) Neduokit savo aparatams rūdyti. Smarkiau suskubkim rinkti medžiagą mūsų kraštui iliustruoti. Atkreipkim savo domą į dabartį ir, kiek galima, į praeities paminklus. Atsiras, kas mūsų rinkinėlius sutvarkys, suvartos“.

P. Mašiotas laikėsi principo – kas vaikystėje, jaunystėje gero, gražaus patirta, ryškiausiomis spalvomis išlieka visą gyvenimą. Tuo tikslu kraštotyrinį darbą stengėsi jis panaudoti ir savo vaikų auklėjimui. Kad jie geriau pažintų Lietuvą, P. Mašiotas ne tik su šeima lankydavosi žmonos ir savo tėviškėse, bet ir pakeliaudavo po įvairias Lietuvos vietoves. Dukros M. Mašiotaitės-Urbšienės žodžiais tariant, tėvas, lankydamasis panemunėse, atidengė didžiausius etnografinius lobius. „Važiuotas ir pėsčias, pasiėmęs mane ir fotografijos aparatą, jis sukinėjosi po apylinkę, fotografuodamas kryžius, medines bažnyčias, medines varpines, trobas, trobų vidų, krosnis, kelių tiltus, žmones, jų darbą ir darbo įrankius, garlaivius, jų keliauninkus, prieplaukas su jų žmonėmis, sielius ir sielininkus“. Remiantis paties P. Mašioto teigimu, fotografijų rinkinius jis atiduodavo Lietuvių mokslo draugijai, tačiau M. Mašiotaitės-Urbšienės teigimu, „daugelis jo nepakartojamų plokštelių (negatyvų – V. K.) pasiliko Pirmojo pasaulinio karo metu Maskvoje ir apie jų likimą nieko nežinojome“.

P. Mašiotas, negaudamas mokytojo vietos Lietuvoje, apsigyveno Rygoje. Šiame mieste, kai atsikėlė čia gyventi P. Mašiotas, jau gyveno apie 20 tūkstančių lietuvių. Tad darbo jam šiame mieste netrūko. Apie jį, kaip žmogų ir pedagogą, savo atsiminimuose čia mokęsis V. Žemkalnis-Landsbergis rašė: „Mokytoją P. Mašiotą anuomet Rygoje labai mylėjo ir gerbė mokytojai ir mokiniai. Visada geros nuotaikos, besišypsąs, šviesus (rašau šviesus, nes jo veidas visada švytėjo) eidavo koridoriais į klases kažkaip laisvai, lyg ant spyruoklių. Dažnai pakalbindavo vieną kitą mokinuką ir, kiek prisimenu, niekad nebardavo, nešaukdavo, nepašiepdavo. (...) Dėstė jis aukštosios matematikos pagrindus. Nekaip man sekdavosi elementarinė matematika, ypatingai aritmetika, sunkiai ją suprasdavau ir niekad neiškopdavau iš trejetų, tačiau P. Mašioto dėstoma diferencialinė ir integralinė skaičiuotės ir begalinių mažybių analizė man buvo labai gerai suprantama ir mėgiama, klausydavau jo pamokų su didžiausiu susidomėjimu ir todėl, dideliam mokytojo pasitenkinimui, mokiausi uoliai. Iš mokytojo gavau ir jo paties naudojamą aukštosios matematikos vadovėlį.

P. Mašiotas nepasitenkindavo vien vadovėliu – jis rasdavo jame klaidų ir netikslumų, o kas svarbiausia – komplikuotų sprendimų ir todėl to paties vadovėlio lankuose pasirašydavo suprastinimų, netikslumus ištaisydavo. Labai atidžiai P. Mašiotas ruošdavosi ir pamokoms. Minėto vadovėlio puslapiai liudija, kokio nepaprastai sąžiningo, kruopštaus ir pilno ištvermės būta šio mokytojo“.

Carinė priespauda, kiek galėdama, gniaužė lietuvių kultūrinį darbą, trukdydama lietuvių inteligentijai gausėti. Trukdė jiems susikoncentruoti ties viena sritimi. O juk reikėjo susikoncentruoti ties viena sritimi, reikėjo tilpti prie kiekvieno darbo. Todėl P. Mašiotas dirbo įvairų darbą. Štai tik spaudą atgavus, J. Jablonskis prikalbino P. Mašiotą parašyti pradžios mokyklai aritmetikos uždavinyną. Jo išėjo net dvylika leidimų, o po kurio laiko parašė trigonometrijos vadovėlį. Vadovėlių jis buvo parašęs trylika, kai kurie susilaukė net po dvylika leidimų.

Anuomet daugelis pedagogų vaikų skaitymo reikaluose neturėjo nei patirties, nei specialių žinių. Jiems stigo bibliografinės ir metodinės literatūros: vaikų literatūros katalogų, suskirstytų pagal amžiaus tarpsnius. Tiktai nedaug visuomeniškai ir literatūriškai pasiruošusių lietuvių pedagogų, kaip P. Mašiotas, sugebėjo spręsti teorinius ir praktinius vaikų skaitymo reikalus.

P. Mašiotas buvo vienas ir iš iniciatorių po spaudos draudimo metų steigti prie mokyklų, kur mokėsi lietuvių vaikai, lietuviškas liaudies bibliotekas. Ši iniciatyva tarp lietuvių pedagogų Rygoje anuomet buvo gana pasklidusi: buvo manoma, kad žmonės, pedagogų paskatinti, tokioms bibliotekoms negailės pinigų. Tačiau dėl lėšų ir dėl entuziazmo stygiaus atskiros lietuviškos bibliotekos prie mokyklų beveik nesisteigė.

Be tiesioginio darbo mokykloje, P. Mašiotas mėgo aplink save suburti Rygoje besimokiusius lietuvius moksleivius: „Jo namuose, Malūno g. Nr. 40, suėję pažaisdavom, vyresnieji pasikalbėdavo, pašokdavom, padainuodavom. Mašiotai gražiai ir pavaišindavo...“ – rašė savo atsiminimuose V. Žemkalnis-Landsbergis.

Neliko P. Mašiotas ir visuomeninio darbo nuošalyje. Nepaisant nieko, jis visuomeniniais pagrindais dirbo įvairiose lietuvių draugijose: „Aušroje“, „Lietuvių pašalpos draugijoje“, „Kanklėse“, kai tuo metu Rygoje jau gyveno apie 40 tūkstančių lietuvių. 1906 metais P. Mašiotas drauge su kolega ir artimu bičiuliu M. Šikšniu įsteigė „Žvaigždės“ draugiją. Apie šios draugijos veiklą M. Mašiotaitė-Urbšienė rašė:

„Pirmasis tėvo rūpestis buvo paralyžiuoti Rygos lietuvių lenkinimą. Lenkai turėjo parapines mokyklas, kur uoliai mokė lenkų kalbos, lenkiškų bažnytinių giesmių ir šiaip dainų. Tėvo iniciatyva buvo įkurta švietimo draugija „Žvaigždė“. „Žvaigždė“ laikė pradžios mokyklas lietuvių vaikams. Tos mokyklos buvo įkurtos Rygos priemiesčiuose arba artimiausiame užmiestyje, kur telkėsi neturtingieji miesto gyventojai. (...) „Žvaigždė“ buvo labdaringa draugija. Jos vyriausias tikslas buvo švietimas. Todėl „Žvaigždė“ pati turėjo prasimanyti pinigų savo mokyklų išlaikymui.

Motina, kitos lietuvės, mokytojos, moksleiviai ruošė labdaringus „bazarus“, kurie duodavo draugijai iki trijų tūkstančių rublių pelno. Tam reikalui paprastai išnuomodavo didžiąsias Gildijos sales. Reikėdavo surankioti fontus, pačioms tų fontų prasimanyti ir prisigaminti. Surankiojus fontus, reikėdavo juos sutvarkyti, surašyti, sunumeruoti, pagaminti bilietėlius, juos susukti. Kiekvienam bazarui reikėdavo prasimanyti naujienų. Reikėdavo surasti žmonių, norinčių tą visą darbą atlikti ir tarpusavy pasiskirstyti, nes toks bazaras buvo atdaras ištisas tris dienas.

Gildijos salėje kioskai buvo pastatomi pasieniais. Rengėjos stovėjo katra savo kioske su savo jaunesnėmis padėjėjomis. Grojo keli orkestrai. Publika stumdėsi salės viduryje. Ji smalsiai ėjo prie kioskų ir bandė laimės loterijose, kurių buvo įvairių įvairiausių. Vienur suko ratą su numeriais, išlošiamais ir neišlošiamais, kitoje vėl išlošdavo kiekvienas numeris, o dar kitoje ištraukdavai numerį meškere, magnetėlio pagalba. Kiti kioskai prekiavo midumi ir krupniku, kuriuos išvirdavo pačios rengėjos. Tie bazarai buvo naujiena Rygoje, nes juos lankė ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių rygiečiai.

„Žvaigždei“ teko pakelti didelę kovą su kita draugija „Pašalpa“, kuri kaltino „Žvaigždę“ bedievybe, arba, kaip anuomet sakydavo, pirmeiviškumu. Ir pačioje „Žvaigždėje“ būdavo nuomonių skirtumų, ginčų su kairiaisiais elementais. Tėvas grįždavo dažnai pavargęs po ilgų ir bergždžių posėdžių ir kalbų. Bet „Žvaigždė“ laikėsi ir išsilaikė iki Pirmojo pasaulinio karo“.

Nors tautos reikalus P. Mašiotas vertino labiausiai, dirbo jos labui kiek pajėgė, tačiau Rygoje lietuvių kultūrinį darbą jam greitai teko nutraukti, nes kilo Pirmasis pasaulinis karas. Karo pradžioje, plūstant į Rygą lietuvių karo pabėgėlių lavinai, P. Mašiotas drauge su J. Tumu-Vaižgantu buvo paskirti Centrinio lietuvių komiteto nukentėjusiesiems dėl karo šelpti Rygoje įgaliotiniais. Tad P. Mašiotui teko dar vienas krūvis – rūpinantis čia nuo karo bangos atvykusiais tautiečiais. Tačiau 1915 metų vasarą, vokiečių kariuomenei artėjant prie Latvijos, Mašiotų šeima drauge su kitais tautiečiais pasitraukė toliau nuo artėjančio fronto, į Maskvą. Apie Mašiotų gyvenimą Maskvoje M. Mašiotaitė-Urbšienė rašė: „Keliavome patogiai trečios klasės vagone. (...) Jaroslavlyje, į kurį atėjo mūsų ešelonas, apgyvendino mus vienoje iš mokyklų. Netrukus gavau žinią, kad Rygos realinė (mokykla – V. K.) nefunkcionuos ir kad esu prašoma pasamdyti kambarius Maskvoje visai mūsų šeimai.

Motina turėjo daug vargo su rusų papročiu kreiptis vardu, paminint tėvo vardą ir dėl to turėdavo atsiprašinėti šeimininkės, kuri, suprasdama, kad nesame rusai, nė nepykdavo.

Kitą kartą samdžiau tėvams trijų kambarių butą Presnioje, o be to, ieškojau tėvui darbo Maskvoje. Žinodama, kad amatų mokykloje inspektorius yra lietuvis, kreipiausi tuo reikalu į jį. Tėvas ir buvo pakviestas ten dėstyti matematiką“.

Kaip nelengvas buvo Mašiotų šeimai gyvenimo Maskvoje laikotarpis, toks, pradžioje slegiantis darbas P. Mašioto laukė ir naujojoje jo darbo vietoje. Apie tai M. Mašiotaitė-Urbšienė rašė: „Amatų mokykloje mokėsi daugiausia prieglaudų auklėtiniai. Mokytojų personalas buvo šiurkštus ir storžieviškai maldė savo mokinius tvirtindami, kad tiems prieglaudų auklėtiniams esą negalima taikyti normalių pedagoginių priemonių. Tėvas nuvargdavo nepaprastai nuo tų neįprastų darbo sąlygų. Grįžęs sakydavo nežinąs, ar pavyks jam sutvarkyti klasę. Kai tik įeidavo, mokiniai imdavo šaukti, iš pasalų svaidyti popieriaus gniužulus, popierines strėles. „Geriausias“ mokinys, sėdėjęs suole taip, lyg gulėtų, sekdamas pamoką. Ir vis dėlto po kiek laiko, nenubaudęs nė vieno mokinio, tėvas pakeitė klasės elgesį. Jo kolegos teiravosi, kokiu būdu pasiekęs tokių negirdėtų toje mokykloje rezultatų. Tėvas atsakė, kad pasistengė sudominti mokinius dėstomuoju dalyku, pasekęs, kas mėto popierių, pasiūlė mėtytojams juos surankioti, kad klasė būtų švari. Tai galutinai įtvirtino klasėje jo autoritetą“.

Neilgam laikui teko Mašiotų šeimai anuomet Maskvoje apsistoti, nes M. Yčas pasiūlė P. Mašiotui užimti direktoriaus vietą berniukų ir mergaičių gimnazijose, įsteigtose lietuvių tremtinių vaikams Voroneže. Tad netrukus Mašiotų šeima išvyko į naująją vietą, nes čia jau gyveno ir dirbo P. Mašioto kolegos ir bičiuliai J. Jablonskis, M. Šikšnys ir kt.

„Lietuvių moksleivių, mokytojų ir kitų Voroneže buvo apie porą tūkstančių. Moksleiviai gyveno keliuose bendrabučiuose ir mokėsi dviejose gimnazijose – berniukų ir mergaičių. Iš tų gimnazijų išėjo daug įžymių Lietuvos šviesuolių: gydytojų, artistų, diplomatų, karių, valdininkų, menininkų, inžinierių, ekonomistų. Veikė dar ir „Saulės“ mokytojų seminarija ir įvairūs laikini kursai“, – taip apie Voronežo lietuvių pedagogus, moksleivius ir gimnazijas rašė M. Mašiotaitė-Urbšienė.

Mokytojauti Voronežo gimnazijose P. Mašiotui sekėsi geriau negu Maskvos amatų mokykloje. Čia jis daug kam buvo artimas. Daug kas iš kolegų ir moksleivių čia, Voroneže, P. Mašiotą, kaip pedagogą, gerbė. Apie jo artumą gimnazistams daug ką pasako E. Jakubėnaitės-Keršulienės atsiminimų fragmentas, kuriame teigiama:

„...Pradėjau lankyti M. Yčo vardo mergaičių gimnaziją. Tos gimnazijos direktoriumi buvo P. Mašiotas, kaip vėliau mes jį vadinome „Dėdė Pranys“. Tai buvo kilnus žmogus. Žila galva, žilais ūsais ir švelniu tėvišku žvilgsniu žavėdavo kiekvieną. Mokinės jį gerbė ir klausė, jausdamos draugišką, tėvišką švelnumą, kuris spinduliavo iš jo akių. Jo pasakyti žodžiai giliai įsmigo mūsų atmintin ir mes juos dažnai prisimindavome, prisimename ir dabar. Mes jausdavome pareigą būti drausmingomis ir kruopščiomis. P. Mašiotas buvo ir mano klasės matematikos mokytojas. Sausą matematikos discipliną jis mokėjo išdėstyti taip, kad šią discipliną pamėgome ir išmokome logiškai galvoti. Jo pamokos buvo laukiamos ir mielos. Dėstoma buvo rusų kalba, bet, jei pasitaikydavo, kad jis mus bardavo, tai visada gimtąja lietuvių kalba. Ir taip nuoširdžiai, kad jo pasakyti žodžiai įstrigdavo į mūsų jaunas širdis. Mes savo klaidas visada atsimindavome ir daugiau jų nebekartodavome. Jo švelnus tėviškas žvilgsnis liko visam gyvenimui mano atmintyje, ir treji metai, praleisti Voroneže, surišti su dėdės Prano šviesiu asmeniu, yra neužmirštami.“

(Bus daugiau) 

© 2013 „XXI amžius“