Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Nuostabus darbas, atliktas karo metu

Marija Lūžytė

Perlojos bažnyčios dekoratoriai su klebonu kun. Vincentu Andrulevičiumi ir Parapijos komiteto nariais. Sėdi iš kairės: Jonas Svirskas, profesorius Jurgis Hopenas, klebonas Vincentas Andrulevičius, Antanas Ciūnys; stovi: Ignacas Bagdonavičius, Leonardas Januškevičius, Mykolas Bučinskas, Ona Torvirtienė, Leonardas Torvirtas, Edvardas Sinkevičius apie 1943 metus

Kun. Vincentas Andrulevičius

Legendinis Perlojos įkūrėjas Perlius

Perloja – nedidukė parapija Merkinės dekanate Kaišiadorių vyskupijoje. Tarp miškų, prie kelio Vilnius–Gardinas įsikūrusi sena gyvenvietė visada pasižymėjo išskirtinumu. Lietuvą nustebino 1918 metais paskelbdama savivaldą, kurią vėliau pavadino Perlojos Respublika. Kai per porą metų, pasaulyje siautėjančios ekonominės krizės metais, kunigui Pranui Cibulskui vadovaujant, buvo pastatyta Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia ir per šv. Pranciškų 1930 metais pašventinta, buvo nuostabu, bet XX amžiaus pradžioje daugelis gyvenviečių statė bažnyčias. Po metų perlojiškiai pasistatė, kiek pavėluotai, Vytauto Didžiojo paminklą. Vėl galingas užmojis. O po gero dešimtmečio, 1943-iaisiais, siautėjant Antrajam pasauliniam karui, nuostabiu dekoru išpuošta Bažnyčia.

Dideliais, tačiau gražiais darbais gali didžiuotis perlojiškiai. Kaip tai pavyksta? Atsakymas labai paprastas – Perlojai labai sėkmingi buvo parapijos ganytojų paskyrimai. 1940-ųjų pabaigoje vadovauti Perlojos parapijai paskiriamas jaunas, tik 1938 metais baigęs Kauno kunigų seminariją kunigas Vincentas Andrulevičius. Reikia pripažinti, kad jaunas kunigėlis pateko į dar nebaigtą bažnyčią – tuščios, pilkos sienos, šoninių altorių vietoje plytėjo tuštuma, nebuvo suolų, tinkamų durų ir t.t. Tačiau kun. V. Andrulevičius pasirodė kaip labai išmintingas, pragmatiškas, gebantis tinkamai išnaudoti susidariusią situaciją. Jis pasinaudojo karo metais dėl indėlių nuvertėjimo dosnesnėmis parapijiečių aukomis ir galimybe pigiau nusamdyti be darbo likusius profesionalius dailininkus, nusprendė bažnyčią išpuošti aukšto meninio lygio tapyba. Sumanymas gražus, bet parapija kietasprandė, gerokai pavargusi nuo nuolatinių statybų, nesibaigiančių rinkliavų. Tad klebonui reikėjo kaip nors pasiekti ir parapijos tikinčiųjų pritarimą. Pasakojama, kad buvę įvairių nuomonių: vieni siūlė sudėti grindis, kiti – suolus, altorius, langus, duris ir pan. Tačiau klebonas, kliaudamasis Dievu, buvo, anot Šventojo Rašto, „gudrus kaip žaltys“. Jis pasinaudojo parapijietės Elenos Pigagaitės-Česnulevičienės, kurios vyras patarnavo bažnyčioje, buvo giedorius, išsakyta mintimi, kad jai norėtųsi išpaišytos bažnyčios. Reikia manyti, kad klebonas jau buvo apsisprendęs, tik reikėjo ryškesnio palaikymo, ir toji parapijietės šviesi, greičiausiai klebono įkalbėta svajonė buvo pradėta skubiai įgyvendinti.

1943 m. rugpjūčio 8 d. buvo sudaryta sutartis su akcinės bendrovės „Statyba“ Vilniaus skyriaus vadovu, inžinieriumi Broniumi Galiniu, patvirtintas bažnyčios dekoro projektas, darbų sąmata ir terminas. Numatyta darbus baigti tų pačių metų gruodžio 1 d. Ir vėl neįtikėtinai trumpas laikas gigantiškiems darbams atlikti. Darbai buvo pradėti nedelsiant, tikriausiai kun. V. Andrulevičius buvo daugybę paruošiamųjų darbų atlikęs, nes projektas jau buvo parengtas. Darbams vadovavo prof. Jurgis Hopenas su savo pagalbininkais Vilniaus dailininkų grupe: Leonardu Torvirtu, Ona Torvirtiene, Ignu Bagdonavičiumi, Edvardu Sinkevičiumi ir Leonardu Januškevičiumi.

Ir šiandien bažnyčios sienoje esantis užrašas – darbus liudijantis dokumentas: „Didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui, jo ekscelencijai Kaišiadorių vyskupijos vyskupui Teofiliui Matulioniui leidus, Perlojos bažnyčios administratoriaus kun. Vincento Andrulevičiaus rūpesčiu su bažnytinio komiteto vyrų: Antano Ciūnio, Jono Svirsko, Raulo Baublio, Zigmanto Baublio, Zigmanto Stankausko, Mykolo Bučinsko, Vincento Marčinsko ir kitų gerų vyrų pagalba, su parapijiečių parama, kaimyninių parapijų pagelbėjimu, ši bažnyčia išdekoruota 1943 met. laikotarpyje nuo Švenč. Pan. Marijos Ėmimo į dangų šventės ligi Švenč. Pan. Marijos Nekalto Prasidėjimo šventės. Dekoraciją atliko dailės meno prof. Jurgis Hoppen’as su penkių savo mokinių pagalba. Darbą globojo AG Statyba AB Vilniaus skyrius jo dir. dipl. inž. B. Galinis“.

Buvo pats karo įkarštis, tačiau kun. V. Andrulevičius, laisvai kalbantis vokiškai, ėmėsi labai avantiūriško darbo. Jis persiviliojo Lentvario bažnyčioje dekoravimo darbus atlikusius profesionalius dailininkus. Situacija buvo visiškai nepalanki. Net pačių būtiniausių reikmenų trūko, nes visos žaliavos, reikalingos freskoms tapyti, buvo vadinamosios strateginėmis ir naudotos tik karo reikmėms. Sakoma, kad tik keletui paveikslų dažų pakako, todėl į pagalbą vėl suskubo perlojiškiai. Mergaitės skubėjo skinti nueinančios vasaros žiedus, bernaičiai lupo nuo malkų žieves, o moterys rinko kiaušinius ir kuo liesesnį pieną. Visą šį turtą gabeno prof. Jurgiui Hopenui, kuris savo sumanumo dėka pagal senovės dailininkų receptus gamino dažus. Visos sienos beveik ištisai padengtos tapyba, ir figūrinės-ornamentinės detalės nutapytos dažais ant sauso tinko. Naudojama ir sgrafito technika – ornamentais išdekoruotos sienos, triumfo arka, vargonų parapetas. Bažnyčia išpuošta itin aukšto meninio lygio sienų tapyba, joje gausu ir valstybinių bei patriotinių akcentų.

Visą sovietmetį Perlojos bažnyčia buvo kaip nepriklausomos Lietuvos ambasada – pakeli akis į skliautą, o čia Vytis, Gedimino stulpai, Jogailaičių kryžius, trispalvė, Vytauto Didžiojo portretas, Lietuvos ir ateitininkų himnai. O ir visas dekoras šviečia geltonos, žalios ir raudonos spalvų pustoniais. Ir, žinoma, romantinis Perlius su lozungu: „Už Perloją ir visą Lietuvą.

Šiandien sunku pasakyti, ar kun. V. Andrulevičius rinko, kas turi būti vaizduojama ir rašoma, ar prof. J. Hopenas, kaip projekto autorius, tai darė, tačiau visas dekoras yra itin iškalbingas – ties kiekvienu lopinėliu stabtelėjusi akis pagauna kvietimą rinktis Kristų. Kun. V. Andrulevičiaus sesuo Adelė yra pasakojusi, kad ilgas valandas brolis svarstęs rinkdamas paveikslų temas.

Perteikiami bene svarbiausi krikščionybės istorijos momentai: skliaute „Jėzaus gimimas“, „Atsimainymas“, „Nukryžiuotasis“, „Švč. Mergelės Marijos vainikavimas“. Paveikslus lydi Šventojo Rašto ištraukos. Kaip sako šv. Tomas: „Reikšdami pagarbą paveikslams, mes garbiname tai, ką paveikslai vaizduoja“.

Triumfo arkos galuose regime dvi kompozicijas su šventaisiais: kairėje – Lietuvos karalaitis šv. Kazimieras, dešinėje – šv. Vincentas Paulietis, klebono kun. V. Andrulevičiaus globėjas.

Perlojos bažnyčioje puikiai derėtų Grigaliaus Didžiojo pasakymas, kad „paveikslai naudojami šventyklose tam, kad tie, kurie nemoka skaityti ir rašyti, žiūrėdami į sienas skaitytų tai, ko nepajėgia perskaityti knygose“. Dekoro darbai atlikti laiku, nors labai sudėtingomis sąlygomis, – juk didžiąją darbų dalį teko atlikti rudenį, šaltoje, drėgnoje, mūrinėje bažnyčioje. Dailininkams sumokėta beveik triskart didesnė suma, tačiau jau niekas nebekėlė klausimo dėl pinigų, grožis užvaldė visų širdis ir protus.

Sakoma, kad pirmąją Perlojos bažnyčią pastatė dar Vytautas Didysis, mat gyvenvietė yra prie didžiojo kunigaikščio kelio. Šiandien stovi mūrinė, vienabokštė, neoromaninio stiliaus bažnyčia – viena gražiausių Dzūkijoje, vidaus dekoru lenkianti ir didžiųjų miestų bažnyčias. Šįmet sukanka 70 metų, kai bažnyčia tapo nuostabiu meno kūriniu, kurį verta nemačiusiems pamatyti, o mačiusiems – giliau pažvelgti į atskleidžiamą krikščionybės mintį.

© 2013 „XXI amžius“