Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Mūsų egzistenciniai klausimai

Edvardas ŠIUGŽDA

Mums jau nebeįmanoma pabėgti nuo niūrios tiesos, kad du dešimtmečius Lietuvoje trunkančių „reformų“ padarinys yra didžiulė emigracija. Daugelis mūsų, neiškentę dvasią gniuždančių patyčių, išvyksta, svetimame krašte uždirbti pensijas „nuskurdusiems“ europiečiams. Ir tą dirbtinai, nemokšiškai sukeltą procesą dar labiau aštrina demografinė krizė, kai gimdome žymiai mažiau nei numariname. Visus Europos rekordus lenkianti emigracija mums tampa egzistenciniu iššūkiu – tautos išlikimo klausimu. Gyvename XXI amžiuje, kai iš visų pusių jaučiame informacijos perteklių. Mums, gyvenusiems iš visų pusių nuo pasaulio atsitvėrusio komunistinio totalitarinio režimo sąlygomis ir betarpiškai dalyvavusiems tos didžiulės geležinės sienos griovime, tai ypatingai pastebima. Ir dabar susiduriame su nauja dilema, kai į Lietuvos viešąją erdvę kasdien išmetama tonos žodžių, bet, užuot mus informavę, jie skverbiasi į mūsų sąmonę, užteršdami ją. Mes net nepastebime, kad tas tuščias politikų ar komentatorių kalbėjimas dusina, nes kalbėti apie viską – kalbėti apie nieką. Tam, kad būtų keičiama mūsų sąmonė, prieš ketverius metus Lietuvoje buvo sukurtas naujas svajonių „projektas“ Lietuva 2030, kuriam propaguoti už ES pinigus nupirkta bendrovė. Pašėrus projektą „suma su šešiais nuliais“ mums teikiama optimizmo ir pasitikėjimo Europos Sąjunga (ES) bei Lietuvos „progresu“. Užuot savo tvarumą ir tęstinumą realizavus per kultūrą, ekonomiką, politiką, per valstybingumą, tautai siūloma braidžioti po sunkiai apčiuopiamas tokio projekto sąvokas. Deja, vietoj patriotiškai savo kraštą mylinčios ir gerbiančios tautos lieka tik projektams kurti bendroves nupirkusi valdžia – parlamentarai (kaip tautos „atstovai“, po rinkimų jau kitą dieną sudarantieji neaiškias koalicijas postams išsidraskyti) ir ministrai (paskirtieji grupuočių atstovai, per savo siaurą instituciją – ministeriją – valdantys didžiulius pinigų srautus). Jokių problemų mums lyg ir nelieka, nors jų yra daugybė. Net galingoji Rusija yra išsigandusi, kad atitrūkus nuo jos Ukrainai, plūstelės ES prekės. Tik nė kiek nesibaimina mažoji Lietuva, kurios politikai visiškai nebijo europietiškų prekių antplūdžio į Lietuvą. Užtat mes jau negalime nusipirkti lietuviško obuolio ar morkos, o bulvės geriau išauga kalnuotoje Graikijoje ar smėlėtame Izraelyje ir iš ten įsivežame šį Lietuvai būidngą produktą. Ir jeigu V. Putinas priverstas raminti ukrainiečius, kad tik jie netriukšmautų ir, smerkdami į sandėrius su Rusija einantį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių, jo jėga nenuverstų, tai tik parodo, kad šis vienvaldis imperatorius pradeda drebėti. Tačiau išdidžiai, lyg turkų sultonai, laikosi tik Lietuvos politikai: pasikėlę sau atlyginimus 2000 litų, puse lūpų pažadėję pensininkams atstatyti pensijas, nubrėžę planus, kad įves eurą, ir sutarę, kaip surengti apkaltą nuo teisėtvarkos neteisingumo pabėgusiai Seimo narei, jie jau mano, kad su kaupu padarė tautai viską ir gali išsiskirstyti trijų mėnesių atostogoms iki pavasario.

Jono Basanavičiaus premija – architektų šeimai

Kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Jono Basanavičiaus premijos laureatai Marija ir Martynas Purvinai Algirdo Miko Žemaitaičio nuotraukos

Už etninės architektūros, Mažosios Lietuvos kultūros tyrimus ir populiarinimą Valstybinė Jono Basanavičiaus premija skirta architektams Martynui Purviniui ir Marijai Purvinienei.  Ši premija įsteigta 1992 metais. Ji skiriama už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje. Architektus premijai pristatė Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija.  Šiam sprendimui pritarė Vyriausybė. Premijos teikėjų teigimu, M. Purvinas ir M. Purvinienė savo darbais daug prisidėjo, kad Mažosios Lietuvos kultūros paveldo rekonstravimas būtų paremtas faktais, o gaivinama ir tęsiama tradicija būtų autentiška. 2010 metais išleista tyrėjų parengta monografija „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai. I knyga“. 2011 metais pasirodė M. Purvino knyga „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“, parengta Mažosios Lietuvos enciklopedija. Mokslininkai daug prisidėjo ir prie simbolinio Mažosios Lietuvos panteono kūrimo – 1990 metais M. Purvinienė sumanė pastatyti simbolinį paminklą iškiliausiems Mažosios Lietuvos žmonėms ir kartu su vyru bei kitais bendraminčiais ėmė kurti Bitėnų-Rambyno kapinaičių panteoną. Šiuo metu tyrėjai rengia antrąsias „Mažosios Lietuvos kapinių ir antkapinių paminklų“ bei ciklo „Lietuvos kaimų istorinė raida“ knygas. Premija, kurios dydis šiemet – 65 tūkst. litų, M. Purviniui ir M. Purvinienei įteikta lapkričio 22 dieną, penktadienį, Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Aktorei – Kultūros ministerijos apdovanojimas

Lietuvos teatro ir kino aktorei, režisierei Danutei Juronytei-Zelčiuvienei įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Apdovanojimą Nacionaliniame Kauno dramos teatre aktorei įteikė kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ aktorei Danutei Juronytei-Zelčiuvienei įteiktas už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę poziciją ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką.