Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Popiežius Pranciškus – Metų žmogus

Mindaugas BUIKA

Šventąjį Tėvą gruodžio 17 dieną su 77-uoju gimtadieniu pasveikino Šv. Mortos svečių namų, kuriuose jis gyvena, darbuotojų vaikai

Šventąjį Tėvą gruodžio 17 dieną su 77-uoju gimtadieniu pasveikino Šv. Mortos svečių namų, kuriuose jis gyvena, darbuotojų vaikai ir benamiai

Nesiekia išgarsėti, bet laimingas dėl supratimo

Niujorke (JAV) leidžiamam įtakingiausiam savaitiniam žurnalui „Time“ popiežių Pranciškų paskelbus 2013-ųjų „Metų žmogumi“ („Person of the Year“) yra prasmės tvirtinti, kad šie besibaigiantys metai, Katalikų Bažnyčioje švęsti kaip Tikėjimo metai, pasauliui kartu tapo ir Popiežiaus Pranciškaus metais. Pastarojo pusės šimtmečio laikotarpiu tai – jau trečiasis Romos popiežius, gavęs tokį aukščiausią tarptautinės žiniasklaidos įvertinimą: 1969-aisiais „Metų žmogaus“ titulas buvo suteiktas palaimintajam Jonui XXIII (1881–1963), o 1994 metais – palaimintajam Jonui Pauliui II (1920–2005). Abu šiuos popiežius naujasis „Metų žmogus“ popiežius Pranciškus 2014 metų balandžio 27 dieną paskelbs Bažnyčios šventaisiais. Taigi, galima sakyti, jog šiemetinis žurnalo „Time“ įvertinimas savotišku būdu patvirtina popiežių Jono XXIII, Jono Pauliaus II ir Pranciškaus sąsajas darant išskirtinį poveikį ne tik Katalikų Bažnyčios, bet visam tarptautiniam gyvenimui. Kita vertus, dabartinis Šventasis Tėvas tokio didžiulio pripažinimo susilaukė labai greitai: juk nuo jo išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą praėjo vos devyni mėnesiai! Štai popiežius Jonas XXIII buvo paskelbtas „Metų žmogumi“ penktaisiais savojo pontifikato metais, įvertinus ne tik jo sušauktą istorinį Vatikano II Susirinkimą, bet ir autoritetingą tarpininkavimą taikiai sprendžiant vadinamąją „Kubos raketų krizę“, vos neatvedusią pasaulį prie susinaikinimo ribos dėl JAV ir Sovietų Sąjungos branduolinio karo pavojaus. Popiežius Jonas Paulius II tapo „Metų žmogaus“ titulo laureatu šešioliktais savojo pontifikato metais, pripažįstant jo moralinį vadovavimą vykstant lemtingoms politinėms permainoms, kai žlugus komunizmo sistemai Rytų Europoje, kontinentas ryžtingai pasuko vienybės ir integracijos kryptimi.

Atsiliepiant į gruodžio 11 dieną paskelbtą „Time“ sprendimą dėl popiežiaus Pranciškaus pripažinimo „Metų žmogumi“ (tai buvo Nobelio premijų įteikimo išvakarėse, ir Šventasis Tėvas irgi jau nominuotas jos gavimui), Vatikano spaudos centro vadovas jėzuitas kunigas Federikas Lombardis (Federico Lombardi) padarė pareiškimą, kuriame paminėjo, kad naujiena „nieko labai nestebina, žinant, kokio plataus atgarsio susilaukė popiežiaus Pranciškaus išrinkimas ir koks dėmesys skiriamas jo darbams nuo pontifikato pradžios“.

Tai reikia priimti kaip pozityvų ženklą, kadangi prestižiškiausias tarptautinės spaudos pripažinimas atiteko Katalikų Bažnyčios vadovui, kuris „skelbia dvasines, religines ir moralines vertybes ir ryžtingai kviečia į taiką ir didesnį teisingumą“. Kunigas F. Lombardis pastebėjo, kad Šventasis Tėvas „nėra tas, kuris siektų išgarsėti ar šlovės, nes jis savo gyvenimą skiria Dievo meilės Evangelijos skelbimui visai žmonijai“. Žinoma, popiežiui Pranciškui yra malonu, kad ši jo tarnystė patraukia didelį viso pasaulio vyrų ir moterų dėmesį, žadina jų viltį. Taigi, jeigu jo išrinkimas „Metų žmogumi“ reiškia, kad daugybė žmonių supranta ar bent galimai priima jo mokymą, Šventasis Tėvas dėl to yra iš tikrųjų laimingas, teigiama Vatikano spaudos tarnybos vadovo pareiškime.

Nominacijų prieštaravimų įvairovė

Pastabos dėl pagerbimo motyvų yra reikšmingos, kadangi nuo pat 1927 metų, kai žurnalas „Time“ skelbia „Metų žmogaus“ titulo laimėtojus, toli gražu, ne visi herojai buvo teigiami. Tai savotišku būdu atspindi gerų ir blogų jėgų kovą dėl įtakos žmonijos gyvenime. Štai be trijų Romos popiežių, „Metų žmogaus“ įvertinimą 1979 metais buvo gavęs dar vienas religinis lyderis – musulmonų ajatola Homeinis (1902–1989), faktiškai vadovavęs islamistinei revoliucijai Irane, kuri tą šalį atvedė į teokratinio režimo įtvirtinimą su žinomomis pasekmėmis: žmogaus teisių suvaržymu, pastangomis sukurti branduolinį ginklą, tarptautinę izoliaciją ir ekonomiką žlugdančiomis sankcijomis. 1930-aisiais „Metų žmogumi“ buvo paskelbtas legendinis Indijos neprievartinio laisvės sąjūdžio kūrėjas Mahatma Gandis (1869–1948), o 1938 metais tokį titulą gavo Vokietijos nacių lyderis Adolfas Hitleris (1889–1945). Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945) vykstant kovoms su nacizmu, „Metų žmonėmis“ buvo paskelbti antihitlerinės koalicijos vadovai Josifas Stalinas (1878–1953), Vinstonas Čerčilis (1874–1955) ir Franklinas Ruzveltas (1882–1945), nors kai kurių jų istorinis vertinimas toli gražu nėra vienareikšmiškas. Tokį pat žurnalo „Time“ pripažinimą 1956 metais gavo Vengrijos antikomunistinio sukilimo kovotojai, o štai 1957-aisiais „Metų žmogumi“ buvo paskelbtas tą vengrų sukilimą malšinęs Sovietų Sąjungos kompartijos lyderis Nikita Chruščiovas (1894–1971).

Labai skirtingi devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžios „Time“ žurnalo vertinimai: 1981-ųjų „Metų žmogumi“ pripažintas Lenkijos antikomunistinio „Solidarumo“ sąjūdžio vadovas Lechas Valensa; 1982-aisiais vietoje „Metų žmogaus“ paskelbtas „Metų mechanizmo“ titulas, kuris suteiktas kompiuteriui; o 1983 metais paskelbti du „Metų žmonės“ – JAV prezidentas Ronaldas Reiganas (1911–2004) ir Sovietų Sąjungos komunistinis vadovas Jurijus Andropovas (1914–1984). Vieną kartą, 1937-aisiais „Metų žmonėmis“ tapo sutuoktinių pora – tuometinis Kinijos tautinės vyriausybės vadovas Čan Kai-šekas (1887–1975) ir jo žmona Sun Mei-lin (1898–2003). Didžiąją „Metų žmogaus“ titulo gavėjų daugumą sudaro politiniai veikėjai vyrai ir tik keturios moterys. Be jau minėtos Kinijos premjero žmonos, 1936-aisiais „Metų žmogumi“ pripažinta gana prieštaringos reputacijos amerikietė Velis Simson (1896–1986), kurią vesdamas Didžiosios Britanijos karalius Eduardas VIII buvo priverstas atsisakyti sosto; 1952-aisiais „Metų žmogaus“ titulu pagerbta tuomet dar jauna ką tik Didžiosios Britanijos karaliene tapusi Elžbieta II; o 1986 metais šį pripažinimą pelnė Filipinų prezidentė Korason Akino (1933–2009), po tais metais įvykusios taikios revoliucijos pirmoji demokratiškai išrinkta šalies vadovė. Legendinis JAV prezidentas F. Ruzveltas buvo vienintelis, kuris „Metų žmogaus“ titulą pelnė tris kartus. Po du kartus tokį pripažinimą yra gavę kai kurie kiti JAV vadovai, įskaitant dabartinį prezidentą Baraką Obamą bei Sovietų Sąjungos komunistiniai lyderiai Josifas Stalinas ir Michailas Gorbačiovas, kurių istorinis vertinimas toli gražu nėra vienareikšmiškai pozityvus.

Liudijimo ir mokymo poveikis

Pristatydama motyvus, kuriais remiantis popiežius Pranciškus buvo išrinktas 2013-ųjų „Metų žmogumi“, žurnalo „Time“ vyriausioji redaktorė Nensi Gibs (Nancy Gibbs) pirmiausia pastebi, jog tikrai išskirtinis atvejis, jog taip greitai, vos užėmęs aukščiausias Katalikų Bažnyčios ganytojo pareigas, Šventasis Tėvas prikaustė skirtingo amžiaus ir pažiūrų viso pasaulio gyventojų dėmesį. „Per savo devynių mėnesių tarnystę jis atsidūrė pagrindinių visuomenės debatų centre: ar būtų kalbama apie gerovę ir skurdą, ar apie sąžiningumą ir teisingumą, skaidrumą ir globalizaciją, ar moterų vaidmenį ir santuokos prigimtį, ar apie buvimo valdžioje pagundas“, – rašoma redakcijos straipsnyje. – Kada popiežius Pranciškus pabučiuoja baisiai suluošinto veido žmogų arba plauna musulmonės moters kojas, tas atvaizdas kelia rezonansą toli už Katalikų Bažnyčios ribų“. Straipsnyje pabrėžiama, kad Šventasis Tėvas tikrai charizmatišku būdu daro įtaką visas tarptautiniam ir kiekvieno asmens gyvenimui ne tik savo įtikinamu mokymu bei liudijimu, bet ir tai daro pačiu tinkamiausiu laiku. Pavyzdžiui, netgi jo naujasis apaštalinis paraginimas „Evangelii gaudium“, kuriame įtaigiai kritikuojamas paplitęs vartotojiškumas ir „stabmeldystė pinigams“, buvo paskelbtas to metu, kai įsivyravusi kalėdinių dovanų pirkimo karštligė, kai kuriais atvejais netgi pasiekusi nesveikos psichozės laipsnį, visiškai užtemdydavo Advento, kaip ramaus ir kontempliatyvaus Jėzaus Kristaus gimimo šventės, laukimo prasmę. Primenami ir kiti popiežiaus Pranciškaus liudijimo pavyzdžiai: Vatikane jis gyvena ne pompastiškuose rūmuose, bet svečių namuose, važiuoja ne prabangiu „Mercedes“ automobiliu, bet paprastu „Ford Focus“, nešioja ne auksinį, bet geležinį krūtinės kryžių. Jis suspendavo nepagrįstu išlaidumu tikinčiuosius papiktinusį Vokietijos vyskupą ir pažadėjo pakrikštyti kūdikį išsiskyrusios moters, kurios meilužis, susituokęs su kita moterimi, reikalavo daryti abortą.

Žodžiais ir darbais liudydamas tokį nuolankumą, užuojautą ir gailestingumą, „žmonių Popiežius“, kaip „Time“ įvardija šiemetinį „Metų žmogaus“ titulo laimėtoją, perspėja Bažnyčią nesivelti į šiandienos „kultūrų karo“ provokacijas, nes arogantiškas savojo teisuoliškumo demonstravimas ir kitų niekinimas „gali tik pagilinti žaizdas užuot jas gydęs“. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad visuose dabartiniuose pažiūrų ir ideologijų konfliktuose nenuolaidžiaudama ir išsaugodama nekintamus savo mokymo principus Bažnyčia turi būti kažkuo panaši į „lauko ligoninę“, kurioje rastų prieglobstį ir būtų gydomi visų kovojančių pusių sužeistieji. Tokio „Pranciškaus efekto“ pasekmės akivaizdžios: didžiulės tikinčiųjų minios kiekvieną savaitę susirenka į Šv. Petro aikštę trečiadieniais bendrųjų audiencijų katechezei ir sekmadieniais „Viešpaties Angelas“ maldai, milijonai jaunų žmonių iš visų kontinentų suvažiavo į Rio de Žaneirą jį pamatyti ir paklausyti jo vasarą vykusių Pasaulinių jaunimo dienų metu, pranešama apie nuo tikėjimo nutolusių katalikų sugrįžimą į šv. Mišias ir prie išpažinčių klausyklų, vis populiaresnis tampa Pranciškaus vardas, vis dažniau suteikiant jį krikštijamiems naujagimiams, svarbus popiežiaus Pranciškaus mokymo pripažinimas ir citavimas politikos, ekonomikos ir kultūros pasaulyje, visuotinis žiniasklaidos dėmesys Šventojo Tėvo nuomonei sprendžiant didžiuosius šiandienos klausimus, įskaitant ekologinį kvietimą tapti visos kūrinijos saugotojais.

Žodžiai tie patys – melodija kita

Kai kurie tradicinių pažiūrų krikščionys baiminasi, kad tokia popiežiaus Pranciškaus mokymo populiarinimo kaina gali būti tikėjimo pagrindų „atskiedimas“, tačiau Šventasis Tėvas nuolat pabrėžia, kad jis – Bažnyčios sūnus ir nesiruošia keisti jos magisteriumo. Tiesiog jis, „nekeisdamas žodžių, atnaujina muzikos melodiją“, – tokį palyginimą nurodo „Time“ žurnalo vyriausioji redaktorė, pabrėždama, kad Bažnyčios mokymas tampa suprantamesnis ir artimesnis visiems katalikams ir ne tik jiems. Niekas negali kaltinti popiežiaus Pranciškaus liberalumu – jis patvirtina nuostatą, kad negali būti diskusijų objektas tik vyrams skirta sakramentinė kunigystė, kad abortas (negimusio kūdikio žudymas) yra absoliutus blogis visomis sąlygomis ir kad santuoka, apibrėžiama kaip vyro ir moters sąjunga, visiškai atitinka žmogiškąją prigimtį. Šventasis Tėvas drąsiai aktualizuoja Bažnyčios socialinį mokymą apie rūpinimosi vargšais prioritetus, primindamas, jog milijardas žmonių badauja ir kad daugiau kaip 50 proc. vargingesnių pasaulio gyventojų kontroliuoja tik 1 proc. gėrybių. Popiežius Pranciškus kelia iššūkį tiems nevaržomo kapitalizmo gerbėjams, kurie skelbia, kad tariamai laisvoji rinka yra neginčytinas žmonijos pažangos variklis. Žinoma, panašius perspėjimus dėl „laukinio kapitalizmo“ yra pateikę ir dabartinio Šventojo Tėvo pirmtakai, tačiau įtikinamu liudijimu paremtus jo žodžius „žmonės, atrodo, išgirsta ir priima kitaip“, reikšdami visuotinį pritarimą ir pasirengimą entuziastingai veikti, pripažįsta N. Gibs.

Ir dėl to katalikybė tampa dar akivaizdesne išlaisvinančia (netgi revoliucine) jėga ypač Naujajame pasaulyje, iš kurio yra kilęs ir pats popiežius Pranciškus ir kuriame dabar yra susitelkusi didžioji pasaulinės Katalikų Bažnyčios narių dalis. Per gana trumpą laiką planetoje susiformavo didžiulė globalinė ir vieninga žmonių bendruomenė, pasirengusi sekti naujojo Šventojo Tėvo „epochos sąžinės balsą“, siūlantį aiškų planą dabarčiai ir ateičiai. Už tai, kad jis savo popiežiškąją tarnystę perkėlė iš rūmų į gatves, įpareigodamas pasaulio Bažnyčią drąsiai atsidėti giliausiems žmonijos poreikiams, ieškant pusiausvyros tarp griežto vertinimo ir gailestingumo, popiežiui Pranciškui ir suteiktas 2013-ųjų „Metų žmogaus“ titulas, įvardijant jį „žmonių Popiežiumi“, palietusiu visos žmonijos sielas. Žinomas amerikiečių katalikų apžvalgininkas Džordžas Veigelas (George Weigel) nurodydamas šią Šventojo Tėvo sėkmę rašė: „Popiežius Pranciškus yra revoliucionierius, tačiau revoliucija, į kurią jis šaukia, nėra tik ekonominės ir politinės nuorodos, bet pirmiausia permainos Katalikų Bažnyčios (kaip išganymo sakramento) didžiojo vaidmens supratime“. Jį papildydamas kitas JAV katalikų komentatorius Kristoferis Krofordas (Christopher Crawford) paminėjo, kad Šventojo Tėvo tikslas – ne laimėti didžiųjų žurnalų pagyras, bet vesti žmones prie Eucharistijos, kur Dievo meilė ir gailestingumas tobulai atstovaujami praktiškai įgyvendinant susitikimo su gyvuoju Kristumi misiją.

Krikščioniška gyvenimo kelionė

Plačiame apžvalginiame „Time“ numerio, kuriame pristatomas šiemetinis „Metų žmogus“, straipsnyje išsamiai aptariant visą popiežiaus Pranciškaus gyvenimo kelią primenama, kad būdamas Buenos Airių universiteto chemijos fakulteto studentu jis kurį laiką uždarbiavo kaip apsauginis tvarkdarys vietiniame naktiniame klube. Tai patvirtino ir pats Šventasis Tėvas pokalbyje su tikinčiaisiais gruodžio pradžioje vykusio ganytojiško vizito į Romos šv. Kirilo Aleksandriečio parapiją metu. Jis pastebėjo, kad tuomet turėjo girtus triukšmadarius išmesti už durų, o būdamas kunigu, vyskupu ir Popiežiumi privalo pro visada atviras duris svetingai sugrąžinti į Bažnyčią nuo tikėjimo nutolusius krikščionis ir priimti naujus.

To vizito metu aukotose šv. Mišiose prieš suteikdamas Sutvirtinimo sakramentą keliems jaunuoliams popiežius Pranciškus homilijoje sakė, jog kartais tarp katalikų Sutvirtinimas vadinamas „good bye sakramentu“, kadangi jį priėmęs jaunas žmogus pamaldose daugiau beveik nedalyvauja ir nustoja praktikuoti savąjį tikėjimą. Taip neturėtų būti, nes po Sutvirtinimo visas brandaus krikščionio gyvenimas yra nuolatinis susitikimas su Jėzumi maldoje, reguliarus bažnyčios lankymas, dalyvavimas Eucharistijos aukoje, geruose darbuose, rūpinimasis ligoniais, pagalba vargšams, atsivertimas iš bet kokio savanaudiškumo. „Tai yra viso gyvenimo kelionė į susitikimą su Jėzumi, – mokė homilijoje Šventasis Tėvas. – Gyvenimas tikrai yra kelionė, ir jeigu toje kelionėje mes nesutinkame Jėzaus, tai ji – ne krikščioniška“.

© 2013 „XXI amžius“