|
Mūsų egzistenciniai klausimai
Edvardas ŠIUGŽDA
Mums jau nebeįmanoma pabėgti nuo niūrios tiesos, kad du dešimtmečius Lietuvoje trunkančių reformų padarinys yra didžiulė emigracija. Daugelis mūsų, neiškentę dvasią gniuždančių patyčių, išvyksta, svetimame krašte uždirbti pensijas nuskurdusiems europiečiams. Ir tą dirbtinai, nemokšiškai sukeltą procesą dar labiau aštrina demografinė krizė, kai gimdome žymiai mažiau nei numariname. Visus Europos rekordus lenkianti emigracija mums tampa egzistenciniu iššūkiu tautos išlikimo klausimu. Gyvename XXI amžiuje, kai iš visų pusių jaučiame informacijos perteklių. Mums, gyvenusiems iš visų pusių nuo pasaulio atsitvėrusio komunistinio totalitarinio režimo sąlygomis ir betarpiškai dalyvavusiems tos didžiulės geležinės sienos griovime, tai ypatingai pastebima. Ir dabar susiduriame su nauja dilema, kai į Lietuvos viešąją erdvę kasdien išmetama tonos žodžių, bet, užuot mus informavę, jie skverbiasi į mūsų sąmonę, užteršdami ją. Mes net nepastebime, kad tas tuščias politikų ar komentatorių kalbėjimas dusina, nes kalbėti apie viską kalbėti apie nieką. Tam, kad būtų keičiama mūsų sąmonė, prieš ketverius metus Lietuvoje buvo sukurtas naujas svajonių projektas Lietuva 2030, kuriam propaguoti už ES pinigus nupirkta bendrovė. Pašėrus projektą suma su šešiais nuliais mums teikiama optimizmo ir pasitikėjimo Europos Sąjunga (ES) bei Lietuvos progresu. Užuot savo tvarumą ir tęstinumą realizavus per kultūrą, ekonomiką, politiką, per valstybingumą, tautai siūloma braidžioti po sunkiai apčiuopiamas tokio projekto sąvokas. Deja, vietoj patriotiškai savo kraštą mylinčios ir gerbiančios tautos lieka tik projektams kurti bendroves nupirkusi valdžia parlamentarai (kaip tautos atstovai, po rinkimų jau kitą dieną sudarantieji neaiškias koalicijas postams išsidraskyti) ir ministrai (paskirtieji grupuočių atstovai, per savo siaurą instituciją ministeriją valdantys didžiulius pinigų srautus). Jokių problemų mums lyg ir nelieka, nors jų yra daugybė. Net galingoji Rusija yra išsigandusi, kad atitrūkus nuo jos Ukrainai, plūstelės ES prekės. Tik nė kiek nesibaimina mažoji Lietuva, kurios politikai visiškai nebijo europietiškų prekių antplūdžio į Lietuvą. Užtat mes jau negalime nusipirkti lietuviško obuolio ar morkos, o bulvės geriau išauga kalnuotoje Graikijoje ar smėlėtame Izraelyje ir iš ten įsivežame šį Lietuvai būidngą produktą. Ir jeigu V. Putinas priverstas raminti ukrainiečius, kad tik jie netriukšmautų ir, smerkdami į sandėrius su Rusija einantį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių, jo jėga nenuverstų, tai tik parodo, kad šis vienvaldis imperatorius pradeda drebėti. Tačiau išdidžiai, lyg turkų sultonai, laikosi tik Lietuvos politikai: pasikėlę sau atlyginimus 2000 litų, puse lūpų pažadėję pensininkams atstatyti pensijas, nubrėžę planus, kad įves eurą, ir sutarę, kaip surengti apkaltą nuo teisėtvarkos neteisingumo pabėgusiai Seimo narei, jie jau mano, kad su kaupu padarė tautai viską ir gali išsiskirstyti trijų mėnesių atostogoms iki pavasario.
Bet ar mes, du su trupučiu milijonai iš vis sparčiau tirpstančios tautos, galime ką nors padaryti septynių milijardų pasauly? Kai politikai siekia išdavikiškai nutylėti grėsmingąją tautos išsivaikščiojimo po platųjį pasaulį temą, mums, kaip tikriesiems tautos atstovams, turi labiausiai rūpėti esminiai, kertiniai, strateginiai klausimai. Kasdien kiekvienas ir visi kartu turime daryti taip, kad su dabar Lietuvoje gyvenančiaisiais nesibaigtų mūsų gimtoji ir unikali viso pasaulio mastu kalba, kad išliktume kaip garbingą praeitį turinti tauta. Tik savo tėvų žemėje galime būti savi tarp savų. Turime suprasti, kad be jos mes negyvensime laimingai. Mes turime kelti kur kas rimtesnį klausimą: kiek ilgai šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis gali išlikti tik kultūriniais siekiais apsiribojanti, bet savos valstybės stiprinti nenorinti tauta? Neturime apsigauti, kad tik kultūrine veikla apsiriboję galėsime apsaugoti tautą nuo išnykimo, nepajėgę sukurti stiprios ir efektyvios valstybės. Kai žeriami intelektualų ir kultūrininkų priekaištai, jog valstybė nesirūpina kultūra (o taip iš tiesų yra), gal nebėkime nuo aiškaus atsakymo, kad merdinti valstybė ja ir negali rūpintis, nes kultūra jai paprasčiausiai nebereikalinga. Tautai taip sparčiai išsivaikščiojant leistina suabejoti ir pačios kultūrinės veiklos prasmingumu. Turime rimtai pasvarstyti, kas šiandien turėtų imtis atsakomybės už Lietuvos valstybės, kaip politinio darinio, išlikimą ir ateitį, jeigu to nesugeba padaryti jai formaliai vadovaujantis valdantysis elitas. Koks šiuo kritišku momentu turėtų būti kultūrininkų vaidmuo? Ar tik plėšrūniškai peštis dėl valdžios numetamo kąsnio?
Esant didžiuliam emigracijos lygiui, kyla tiesiog pragmatinis, bet vis dėlto esminis klausimas: kas ateityje išlaikys senstančią Lietuvos visuomenę? Vakarų Europos šalys, įsileidusios imigrantus dar ekonomikos augimo laikais, o dabar turinčios galimybę prisivilioti trūkstamą darbo jėgą iš naujųjų ES narių, gali taip lengvinti sau padėtį. Galima manyti, kad jų numatytiems tikslams kaip tik ir sukurta ES, tačiau neturime apsigauti, kad toks sprendimas gali būti ir mums esą priimtinas, kaip apie tai džiugiai kalba kai kurie mūsų politikai. Gausėjantys ir stiprėjantys imigrantai susivoks esą juos priėmusių senstančių visuomenių atrama ir maitintojai, ir tada jiems neišvengiamai kils klausimas: kas tokiomis sąlygomis turėtų būti tikrasis šalies šeimininkas? Apsimesti, kad toks klausimas niekada neiškils, būtų savęs apgaudinėjimas. Ar neateis toks laikas, kai į tuštėjančią šalį, kokia tampa Lietuva, plūstantys ateiviai suvoks esą gelbėtojai? Jie turės moralinę teisę pasakyti, jog jie išlaiko čia likusius pagyvenusius ir senus žmones (kaip ir mūsų emigravusieji tautiečiai ne tik užima darbo vietas, bet ir uždirba pensijas europiečiams). Po kelių dešimtmečių nustebsime, kad savo šalyje tampame sparčiai asimiliuojama mažuma. Kai patys tęsiame savo kalbos susinimo ir naikinimo tendencijas, nepriversime jų mokytis savo kalbos, gerbti mūsų kultūrą ir papročius. Mūsų pajėgos atsispirti galimai asimiliacijai tik dar labiau silps, kai sąmoningesnių ir veiklesnių žmonių gretas mažins naujos emigracijos bangos. Tad politikų su džiaugsmu siūlomi projektai turi būti besąlygiškai atmesti kaip nepadorūs, amoralūs ir nepriimtini mūsų mažai tautai.
Tad ką turime daryti? Jeigu ir toliau politikams ar įvaizdžio firmoms leisime kurti globalios Lietuvos strategijas ir svaičioti, kad išsivaikštanti ir tuštėjanti Lietuva 2030 metais bus dinamiškiausia ES šalis, darysime nepataisomą klaidą. Taip elgdamiesi, mes ir toliau tik apgaudinėsime save, kasmet prarasdami po nemenką miestą gyventojų ir tiesiog tyliai nunyksime. Piliečiai įvairiai reaguoja į pokyčius. Pagal požiūrį į tautos ir valstybės padėtį mūsų visuomenė labai susiskaldžiusi ir pasidalijusi į kelias grupes. Vieni yra viskuo patenkinti, prie dabartinės tvarkos prisitaikiusieji, nenorintys tokių klausimų net kelti, kiti suvokiantys ir pripažįstantys, kad padėtis yra prasta, bet nebeturintys jėgų ir ryžto ką nors daryti, treti mano, kad pakanka sąžiningai dirbti savo šaliai profesinėje srityje, kaip sovietmečiu manė daugelis, ir režimas truko pusę šimto metų, ketvirti asmeniškai kritikuoja esamą tvarką viešojoje erdvėje, tarsi japonišku pavyzdžiu sekdami daužytų juos neįtinkančių firmos bosų iškamšas ir gavę pasitenkinimo trupinį toliau lenktų nugarą. Tokių drąsuolių išsakoma kritika valdomos demokratijos sąlygomis nieko iš esmės nekeičia. Tokia kritika ne tik leidžiama, bet ir skatinama kaip puiki priemonė visuomenės nepasitenkinimo garui nuleisti. Penktieji, patriotiškai ir pilietiškai nusiteikę žmonės, mėgina gelbėti valstybę įsitraukdami į įtakingas valdančiąsias arba nesistemines partijas, tačiau beveik nieko nepasiekdami, tik mokėdami nario mokestį ir pinigais remdami savąją partiją, tokia strategija prisideda prie valdomos demokratijos uždavinių tobulinti sistemą. Betgi nepamirškime, kad sistema sugebėjo neutralizuoti ir nukenksminti jai teoriškai pasipriešinti galėjusią tautos dalį ir tikrai neleis, kad į politinę sceną įžengtų ją pakeisti ar sugriauti siekiantys nauji žmonės ir politinės jėgos. Tokia aiškaus padėties supratimo ir bejėgiško susitaikymo su ja atmosfera tapo slogiai nebepakeliama. Nereikėtų slėpti, kad ji labiausiai ir veja žmones iš šalies. Toks aštrus ir tiesmukiškas svarstymų tonas neturėtų gąsdinti ir vien piktinti, bet turėtų skatinti sąžiningai atsakyti sau: ar mums reikalinga valstybė ar ne, ar tebesame valstybinę sąmonę išsaugojusi politinė tauta, norinti savos valstybės ir gebanti už ją pakovoti, o prireikus ir rimtai ginti? Kaip tik šitokio aiškumo stoka labiausiai slegia, nes sėja alinantį netikrumo dėl valstybės ir savo pačių ateities jausmą.
Tad belieka viena iš dviejų. Galima toliau apsimetinėti nesuprantančiais, kas vyksta ir kas laukia, arba pamėginti pažvelgti tiesiai ir apsispręsti, kaip vis dėlto toliau gyvensime: vegetuosime ir merdėsime kaip tauta ir žaisime valstybę, ar vis dėlto pabus savigarba ir noras gyventi, pagaliau pradėti iš esmės kalbėti apie Lietuvos būklę ir ateities perspektyvas? Jeigu rastųsi kad ir negausus, bet sutelktas žmonių branduolys, gebantis reikšti dar galutinai neprarastą tautos valią gyventi, galbūt visuomenėje įsižiebtų vilties ir pasitikėjimo savimi kibirkštis. Gal daugelis jau susiruošusių išvykti žmonių dar stabtelėtų ir luktelėtų. Jau rašėme, kad yra rengiamas Lietuvių susirinkimas, spręsiantis tautai iškylančias grėsmes ir ieškosiantis priemonių jas įveikti. Atsiranda ir kitų tautos reikalams neabejingų piliečių grupių. Tikėkime, kad laukiančių nors šiokio tokio vilties ženklo žmonių Lietuvoje tikrai yra. Tiesa visada geriau negu kybojimas netikrumo ir pamažu gęstančios vilties būsenoje. Netikėkime tais politikais, kurie nori įbrukti mums mintį, kad didžiausias iškovojimas buvo teisė laisvai išvažiuoti. Mes norėjome būti tik laisvi priimti savo sprendimus. Norėjome būti atvira pasauliui, tačiau savo žemėje savo ateitį laisvai ir atsakingai kurianti išdidi tauta...
Džiugių Kalėdų švenčių ir Dievo palaimos!
© 2013 XXI amžius
|