Kurianti
Lietuva

2013 metai

Retro

Gyvenęs dėl šviesesnės mūsų ateities

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

(Pabaiga. Pradžia nr. 46)

Tiek visų karo pabėgėlių, tiek ir Mašiotų šeimos gyvenimas čia, Voroneže, buvo nelengvas savo sąlygomis ir buitimi. Apie tai M. Mašiotaitė-Urbšienė rašė:

„Voroneže tėvai gyveno Chaliutinskajos gatvėje, antrame aukšte, nedideliame dviejų aukštų raudonų plytų name, nepasižyminčiame niekuo, nebent savo negražumu. Tai buvo butas, susidedąs iš šešių įvairaus dydžio kambarių su didele virtuve ir mažu židiniu joje. Prie namo buvo niūrus, drėgnokas neprižiūrimas sodelis.

Tame bute gyveno, be mano tėvų, dar ponia Čiurlionienė, „Saulės“ kursų ir gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja su dukrele ir p. Šakenis, fizikas. Mano tėvai turėjo du kambarius, o trečiuoju, kurs dienos metu buvo ir gimnazijos raštinė, naudojosi tik vakarais. Menkos lovos, pora kėdžių, mažas stalelis – tai viskas, kas stovėjo kambariuose. Ant to stalelio pietavome mūsų šeima ir p. Šakenis, ant jo rašėme, siuvome.

Tikrai patogiai gyveno tik J. Yčo šeima. Jis buvo Voroneže rusų berniukų gimnazijos direktorius ir gyveno su žmona ir vaikais ir su žmonos seserimi gimnazijos direktoriaus bute...“

Su pakiliu optimizmu P. Mašiotas ir daugelis lietuvių karo pabėgėlių sutiko žinią, kad 1917 metų vasarį, įvykusios revoliucijos metu, caras buvo priverstas atsisakyti savo sosto. Ne vienam lietuviui tai asocijavosi su nepriklausomybės atgavimo viltimi. Pradėjo legaliai veikti visos lietuvių politinės partijos ir visuomeninės organizacijos, net ir jaunimo. Jos savo kolonijose Rusijoje pradėjo steigti ir savo formuotes, o į jų veiklą įsitraukė ir P. Mašiotas. Jos norėjo išsirinkti ir autoritetingą pirmininką, kuris jiems atstovautų Lietuvių taryboje, tačiau įvairios politinės srovės besiginčydamos nesurado visiems priimtino kandidato, tad sutarė sudaryti triumviratą – Trijų tarybą, į kurią pateko K. Grinius, J. Jablonskis ir P. Mašiotas. Du pastarieji buvo Voronežo gimnazijų mokytojai, o K. Grinius, gydytojas, gyvenę Kislovodske. Toji Trijų taryba susirinko tik vieną kartą spalio mėnesį, nes tuoj po pučo, kai valdžią užgrobė bolševikai, pastarieji visas lietuviškas organizacijas apšaukė kontrrevoliucinėmis. Pas aktyvesnius lietuvius buvusieji Voronežo lietuvių gimnazijos gimnazistai, dabar jau tapę bolševikais, darydavo kratas, suiminėdavo atskirus lietuvių visuomenininkus ir buvusius savo mokytojus. Ką anuomet teko išgyventi Voronežo lietuvių inteligentijai, rašė D. Čiurlionytė-Zubovienė:

„Atėjo septynioliktų metų spalis. Maža aš tada tesupratau. Suaugę daug kalbėjo, svarstė įvykius. Atsimenu aiškiai tą dieną, kai visi mūsų buto gyventojai, prisisegę raudonus kaspinus, išėjo į gatvę. Mačiau minias žmonių su raudonom vėliavom ir šūkiais. Visi buvo patenkinti, gerai nusiteikę kalbėjo, kad bus geriau gyventi. Tačiau labiausiai mane sujaudino ir nudžiugino žinia, kad mes galėsime grįžti į tėvynę. Bet tas džiūgavimas neilgai truko – mano mieloji, brangioji ponia Mašiotienė vaikšto apsiblausus ir džiovina juodos duonos sausainius ir siuva jiems maišiukus... Nuo manęs kažką slepia, bet greitai viską sužinau – mokiniai revoliucionieriai pradeda suiminėti savo mokytojus! Jau suimtas M. Yčas, kun. Jasinskas, suimtas dailininkas Varnas. Ir štai ponia Mašiotienė laukia, kad suims jos Praną... Kas vakarą prie mūsų namų sustoja mašina. Visi laukia apmirę, kad štai pasigirs laiptuose žingsniai... Tačiau niekas neateina. Mūsų visų laimei, mano gerojo pasakų senelio nesuėmė. O ta mašina kas vakaras gąsdino mus todėl, kad gretimame name buvo apsigyvenęs komisaras“.

Laukti nelaimės iš bolševikų pusės nebuvo galima nė minutės. Džiugiai Voronežo lietuvius nuteikė ta žinia, jog Vilniuje Lietuvos taryba paskelbė Lietuvą esant nepriklausoma. Tad ilgėdamasi tėvynės, Mašiotų šeima ryžosi grįžti į Lietuvą. Apie grįžimą į tėvynę M. Mašiotaitė-Urbšienė rašė:

„Spintos gilumoje motina laikė maišelį miltų, šiek tiek cukraus, truputį lašinių. Ėjo derybos su rusais. Pagaliau atėjo didžioji diena. Iškepę kepalėlį duonos, truputį lašinėčių, susėdome į paruoštą Voronežo stotyje ešeloną ir laukėme skambučio...

Keliavome per Oriolą, Brianską link Oršos. Keliavome iki Oršos trylika dienų. Dažnai atsitikdavo, kad traukinys, atėjęs į kurią stotį, kažkodėl grįždavo atgal. Arba, sustojęs plyname lauke, stovėjo, o mes laukėme nesulaukdami švilpuko. Kartą ilgai stovėjome prie pat Dono. Išbėgome visi ir, pasidaliję abipus tilto, maudėmės vienoje pusėje – vyrai, kitoje – moterys. Nueidavome į mišką. Jaunimas sumesdavo ir užkurdavo laužą, pasišildydavo arbatos.

Juo labiau artėjome prie Oršos, juo labiau ėmėme nerimauti: ar išleis rusai, kaip žadėję? Kaip priims vokiečiai, ar įsileis? Ar nerekvizuos rusai daiktų? Daikteliai visų, tiesą pasakius, buvo menkučiai, gal tik vienas antras turėjo kokį vertingesnį daiktelį; žiedelį, sagtelę ar ką panašaus.

Mūsų sąstatas pagaliau sustojo prie Oršos stoties, ir vėl kažkas ėjo tartis, derėtis, šį kartą su vokiečiais. Rusai leidimą davė, mūsų daiktais nesidomėjo, nekratė, kaip kad bijojome ir laukėme.

Vokiečiai įsileidžia. Iš kažkur atsirado abipus šlagbaumo ratai su arkliais, iš rusų pusės tie, kurie gabeno mūsų, grįžtančiųjų tremtinių, daiktus, o anapus, kurie laukė jų paimti ir nuvežti prie traukinio.

Ir štai stovėjome jau prieš traukinį, susidedantį iš keleto švarių, nedidelių vagonų trečios klasės ir vieno vagono antros klasės. Vos tik spėjome susėsti, išgerti vokiečių padalytos kavos puoduką ir suvalgyti riekę duonos, užteptos marmeladu, kai pasigirdo švilpukas ir mūsų traukinys ėmė riedėti bėgiais. Prabėgome pro šalį Molodečno, Baranovičių. Gal abudu šie miesteliai, o gal tik vienas iš jų buvo sugriautas ir kyšojo ilgi plytiniai kaminai. Laukuose apkasų liekanos, daug spygliuotos vielos.

Kada mūsų traukinys sustojo Vilniaus stotyje, dar nė neaušo. Buvo trečia valanda nakties. Lijo smulkiai, įkyriai ir nuobodžiai. Bet mes, nežiūrėdami oro, šokome pro traukinio duris, – juk buvome Vilniuje...“

Besikuriančioje valstybėje P. Mašioto ir kitų lietuvių laukė kalnai darbų. Nors gyvenimo sąlygos buvo komplikuotos – sugriauta ekonomika, ūkis, – tačiau buvo galima pajausti atsigaunančios tautinės kultūros gyvenimą: veikė lietuvių gimnazija, iš Voronežo persikėlė mokytojų institutas, kūrėsi J. Vaičkaus vadovaujamas teatras, veikė „Ryto“, „Saulės“, „Blaivybės“ ir kitos lietuviškos draugijos. 1918 m. spalio 5 d. Vilniuje įvyko ir Lietuvių mokslo draugijos visuotinis susirinkimas, kuriame dalyvavo J. Basanavičius, J. Jablonskis, A. Janulaitis, P. Mašiotas, J. Tumas-Vaižgantas, J. Vileišis ir kiti lietuvių kultūros ir mokslo veikėjai, sudarę komisiją Vilniaus universitetui atkurti. P. Mašiotas dirbo Lietuvių tarybos Švietimo sekcijoje. Kur dar Terminologijos komisijos kūrimas, į kurią, be P. Mašioto, įėjo jo bičiuliai ir buvę bendražygiai: J. Jablonskis ir M. Šikšnys. Deja, prie minėtų darbų Vilniuje P. Mašiotui, kitiems lietuvių visuomenės veikėjams, mokslo ir valdžios įstaigoms ilgiau apsistoti ir dirbti užsibrėžtų darbų neteko, nes paskui besitraukiančius Vokietijos kariuomenės dalinius į mūsų kraštą vykdyti „pasaulinės“ socialistinės revoliucijos veržėsi Raudonosios armijos daliniai. Tad netrukus teko persikelti į Kauną.

Darbo anuomet P. Mašiotui netrūko ir čia. Teko dirbti Aukštojo mokslo departamento direktoriumi, o nuo 1919 metų pabaigos – Švietimo viceministru. Dalyvavo 1921 metais įkuriant prie Švietimo ministerijos Terminologijos komisiją. Į ją dar įėjo J. Balčikonis, K. Būga, V. Čepinskis, J. Jablonskis, A. Salys, G. Šlapelytė, A. Varnas ir kiti skirtingų mokslo šakų specialistai. Ši komisija anuomet buvo dar vadinama aktyviausio jos nario ir sekretoriaus A. Vireliūno vardu. Jos siūlomi terminai 1924 metais buvo pradėti skelbti „Švietimo darbo“ žurnale. Tačiau tais pačiais metais, po K. Būgos mirties, terminų spausdinimas šiame žurnale nutrūko. O kur dar P. Mašioto narystė Lietuvių mokytojų sąjungoje, Laikinajame Vilniaus lietuvių komitete, Vyriausiame Lietuvos komitete tautiniam laivynui steigti ir kitose visuomeninėse organizacijose?

Atsižvelgdamas į P. Mašioto nuopelnus mokslui bei jo populiarinimui, 1923 m. gruodžio 17 d. Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakultetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį.

P. Mašioto likimo keliai pasireikšdavo nepastovumu, nes didžiąją gyvenimo dalį jam teko gyventi ir dirbti nelietuviškoje aplinkoje. Mat, pabuvęs keletą metų Kaune, jis 1923 metais buvo paskirtas Klaipėdoje įkurtos pirmosios lietuvių gimnazijos direktoriumi.

Klaipėdos kraštas anuomet buvo paliestas germanizacijos, kuri neaplenkė ir įkurtos gimnazijos. Šioje mokslo įstaigoje vietos pedagogai, išskyrus A. Braką, su P. Mašiotu ir su kitais Didžiosios Lietuvos lietuviais kalbėjo tik vokiškai. Viskas, kas susiję su Didžiąja Lietuva, buvo niekinama ir nevengiama lietuviškai kalbantiems gimnazistams skirti ir fizinių bausmių. Tai P. Mašioto dvasiai buvo svetima, tačiau ramus gimnazijos direktoriaus charakteris, darbštumas, vidinė kultūra padėjo į savo pusę palenkti ne vieną lietuvybei abejingą bendradarbį. Jam pavyko palaikyti gerus santykius ir su vietine valdžia, atremti priešiškumą, prisidėti prie lietuviškos veiklos plėtojimo šiame krašte.

Kaip tik tuo metu P. Mašiotas Klaipėdos lietuvių gimnazijoje drauge su kolega A. Braku pradėjo stiprinti moksleivių kraštotyrinę veiklą, nors pirmieji žingsniai buvo netvirti, palyginant su kitų kraštų mokyklose veikusiais kraštotyros būreliais. Skatindamas šalies valdžią ir Švietimo ministeriją atkreipti didesnį dėmesį į kraštotyrinio sąjūdžio gimnazijose organizavimą, P. Mašiotas rašė: „...Kraštotyra Lietuvoje iki šiol gyvena vargo dienas. Nors Lietuva prigimties ir kultūros atžvilgiu yra visiškai neištirta, nors pedagogikos mokslas dabar greičiausiai būtų pradedamas gimtinės tyrinėjimu ir pažinimu, mes Lietuvoje einame atvirkščiai. (...) Kurioj mūsų seminarijoje yra kraštotyros kursai ar bent kur nors laikyta pora paskaitų kraštotyros reikalais?“

Norėdamas šią spragą užpildyti, P. Mašiotas ryžosi gimnazistus sudominti kraštotyrine veikla, tam tikslui parašydamas keletą kraštotyrinio pobūdžio knygelių: „Pajūriais pamariais“, „Indėnai piliakalnyje“, „Pažadėta ir tesėta“, „Juozukas ir Jackus“, „Nepaprastos atostogos“, kuriose teikė teorinės ir praktinės medžiagos kraštotyros srityje.

P. Mašiotui priklauso pirmoji vieta vaikų literatūroje. Iš viso jis yra parašęs ir išleidęs per šimtą knygelių – originalių kūrinių, kurių rašymas ir leidimas prasidėjo dar lietuviškos spaudos draudimo metais. Pirmasis vaikų literatūros kūrinėlis buvo 1894 metais JAV slapyvardžiu P. A. išleista jaunimui populiarizacija „Pasikalbėjimas apie dangų ir žemę“. Tačiau tikrasis P. Mašioto vaikų literatūros kūrybos leidimo laikotarpis prasidėjo grąžinus lietuvišką spaudą, prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1913 metais jis išleido „Mano dovanėlę“. Vėliau pasirodė šios knygelės: „Pasakos ne pasakos“ (be datos), „Mokslo pasakos“ (1916), „Senio pasakos vaikams“ (1917), „Apie Lietuvos senovę“ (1917), „Augalų pasakos“ (1917), „Kaip žmogus žemėje įsigalėjo“ (1919), „Kiškiai“ (1919), „Šaltieji ir šiltieji kraštai“ (pagal Gorbunovo chrestomatiją; be datos Tilžėje), „Žiema ir vasara“ (1920), „Vaikų pasakos“ (1920), „Mūsų mažiesiems, mūsų mieliesiems“ (1921), „Pasakėlės“ (1921), „Išradėjai ir išradimai“ (1922), „Mano poilsis“ (1922), „Senio pasakos“ (1922), „Sparnuočiai“ (1922), „Gimnaziją atsiminus“ (1922), „Ir aš mažas buvau“ (1922), „Kai knygas draudė“ (1924), „Būta ir pramanyta“ (1925), „Pasaulio pasakos“ (1930), „Pajūriais pamariais“ (1930), „Mokslo pasakos ir pasakojimai“ (1931), „Juozukas ir Jackus“ (1934), „Dėde, papasakok“ (1934), „Pažadėta ir tesėta“ (1934), „Nepaprastos atostogos“ 1935, „Pašešupių knygnešiai“ (1937), „Trijų talka“ ir kt. Už 1938 metais iš naujo sudarytą ir papildytą „Ir aš mažas buvau“ trečią leidimą autoriui buvo paskirta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus literatūros premija.

P. Mašiotas savo knygelėse ne tik deklaruodavo idėjas, bet ir joms pats paklusdavo. Čia nebūdavo vietos kerštui, melui, pagiežai ir kitoms ydoms. Originalieji P. Mašioto kūriniai pasižymi gana aiškia tipologine dominante: supažindinti vaiką su išoriniu pasauliu, pagrindinėmis laikysenos gamtoje ir tarp žmonių normomis. Apsakymo „Vaikų svajonės“ herojus prasitaria: „Norėčiau turėti tokius akinius, kad galėčiau matyti, ko kiti nemato: kaip žolė ir medžiai auga, žiūrėčiau, kas darosi šaknyse, kaip lapeliai sprogsta, kaip gėlės žiedus krauna“. Kūriniai parašyti be galo gražia, taisyklinga kalba. Jie ir šiandien yra beveik nepakeičiama naujųjų laikų literatūra mažajam skaitytojui.

Kita, visiškai autentiška jo kūrybos dalis – proza apie spaudos draudimo laikus, (memuarinė trilogija „Pašešupių knygnešiai“ ar „Kai knygas draudė“), iš po sovietinio letargo buvo jaunajam skaitytojui naujiena, kuri atbundančioje Lietuvoje ilgai knygynų lentynose neužsigulėdavo. Šiandien originalūs P. Mašioto kūriniai jau tapo bibliografine retenybe.

Lietuvių literatūros klasikas J. Tumas-Vaižgantas kartą 1923 metais nusistebėjo: „Pačiupinėji vieną jo knygelę – plonoka, pačiupinėji antrą – liesoka. Užtat, kai sudedi į vieną krūvą visas 33 iki šiol išleistas jo knygeles, susidaro šūsnis iš 2600 spausdintų puselių...“

Skaitytojui gali kilti pagrįstas klausimas, kaip suspėjo P. Mašiotas, dirbdamas pedagoginį bei visuomeninį darbą, tiek parašyti? Ar jis turėjo šiame darbe padėjėjų? Kokia tvarka buvo minėtosios jų knygelės leidžiamos? Atsakymą į šiuos klausimus duoda P. Mašioto sūnaus D. Mašioto atsiminimų apie savo tėvą fragmentas, kur jis  rašė:

„Mašinėle rankraščius perrašydavo mama. Ne visada jai buvo lengva, kas parašyta, išskaityti: tekdavo tėvą šauktis į pagalbą. Kartais perrašyti padėdavau ir aš. Jokia mašininkė iš šalies tame darbe nedalyvavo. Knygų teiraudavosi, ar yra kas naujo parašyta. Gavęs parengtą spaudai mašinraštį, leidėjas duodavo jį pirmiausia Švietimo ministerijos Leidimo komisijai pasiskaityti, kad pasakytų, ar tiks mokyklų knygynams (bibliotekoms – V. K.), leidėjas apsiimdavo knygą leisti. Neatmenu, kad Komisija būtų pripažinusi kurią tėvo knygą, netinkama leisti. Pagrindinis pirkėjas buvo Švietimo ministerija. Ji nupirkdavo 1700 knygų, o spausdindavo 3000 egzempliorių. Švietimo ministerijos 1700 egzempliorių išpirkimas laiduodavo leidėjui, kad jis neturės nuostolių, išleisdamas knygą“.

Vargu ar gali kas iš ano meto autorių savo darbštumu pralenkti P. Mašiotą. Pradėjęs rašyti ir versti kitų autorių kūrinius, jis ragino ir kitus tai daryti. Kur tik bedirbtų, rasdamas laiko sėsti prie apsakymų, pasakų, atsiminimų, vertimų ir vadovėlių, jis pasiekė labai daug. Kas gali suskaičiuoti, kiek jis paskelbė įvairaus pobūdžio publikacijų „Aušroje“, „Lietuvių laikraštyje“ (jame vedė vaikų literatūros skyrių), „Rygos garse“ (redagavo kroniką), „Šviesoje“, „Ūkininke“, „Vaire“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“? Čia jis pasirašinėdavo Ašakos, Ašakaičio, Ašakaičio Prano, Bismarkio, Dėdės Pranio, P. Mašaičio, Rygiečio ir kitais slapyvardžiais bei kriptonimais.

Gyvendamas nepriklausomoje Lietuvoje jis rašė „Iliustruotai Lietuvai“, „Kultūrai“, „Lietuvai“, „Lietuvos aidui“, „Lietuvos mokyklai“, „Lietuvos ūkininkui“, „Lietuvos žinioms“, „Mūsų senovei“, „Naujajai romuvai“, „Skautų aidui“, „Švietimo darbui“, „Trimitui“, „Varpui“, „Žiburėliui“ ir kitiems periodiniams leidiniams, kuriuose iš išspausdintų publikacijų turinio matyti, jog P. Mašiotas troško, kad skaitytojas kuo daugiau žinotų apie savo tėvynę ir įvykius, įvykusius joje, kuo geriau pažintų pasaulį, būtų doras ir sąžiningas.

Gyvendamas tėvynėje, P. Mašiotas politinėje veikloje nebedalyvavo, nors įvairių pasiūlymų iš buvusių bendražygių ir jaunosios kartos atstovų nuolat gaudavo. P. Mašiotas nevengdavo esantiesiems valdžioje pasakyti aštrų posakį, bet taktiškai ir mandagiai. Šie posakiai buvo skirti tiems, kurie spręsdami tautos švietimo reikalus, vadovavosi savo partijų linija, o ne reikalo svarba. Tai buvo lietuvio patrioto skausmas. Negailėjo P. Mašiotas kritikos politinėms partijoms, kurios, būdamos valdžioje, siekė savanaudiškų tikslų, neatsižvelgdamos į tautos problemas. Dauguma skaitytojų P. Mašioto susirūpinimą vienais ar kitais klausimais suprato bei palaikė.

Pirmieji rimtesni nuovargio ir metų naštos požymiai P. Mašiotą užklupo 1929 metais, susirgo skruosto neuralgija ir buvo priverstas atsisakyti ilgai dirbto pamėgto darbo ir persikelti gyventi į Kauną. Tačiau iki pat mirties kūrybinio darbo nenutraukė. Apie to meto kasdieninį P. Mašioto gyvenimą jo sūnus D. Mašiotas rašė:

„Keldavosi anksti. Septintą valandą jau judėdavo po kambarius. Pavalgęs eidavo pasivaikščioti. Grįžęs tuoj sėsdavo rašyti. Rašė su mažomis pertraukomis; nuo sėdėjimo pavargęs, pajudėdavo po kambarius, vasarą išeidavo į sodelį pajudėti, pasėdėti. Ten stebėjo augmeniją, paukščius, atnešdavo jiems ką palesti. Po pietų kiek primigdavo, po to vėl eidavo pajudėti į gatvę. Geriausiai mėgo Trakų gatvę, ten buvo ramiau kaip kitur – svarbiausia, mažiau pavojų. Grįžęs vėl sėsdavo rašyti su tomis pačiomis poilsio judėjimo pertraukėlėmis. Apie 11 vakaro eidavo gulti. Atsigulęs mėgdavo dar kiek pakalbėti apie rašomą knygą, pasidalyti jos turinio įspūdžiais“.

Ankstyvos vaikystės metais pamėgęs gamtą, P. Mašiotas ir senatvėje mėgdavo vasaras praleisti Lietuvos kaime. Dažnai lankydavosi skirtingose Lietuvos vietovėse. Stebėdavo gamtą, bendravo su žmonėmis, ieškodamas skirtingų gyvenimo papročių tarp Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos ir t. t. Bet didžiausias jo pomėgis buvo grybavimas. Apie šį jo pomėgį D. Mašiotas rašė:

„Tėvas labai mėgo grybauti ir turėjo didelį pasisekimą. Štai keli pavyzdžiai. Kai vasarodavo Palangos pakrašty, ne viloje, bet pas ūkininką, tai rytais eidavo grybauti. Sutikdavo grįžtančias grybautojas, kurios grybus rinko pardavimui vasarotojams. Jos ir sakydavo: kam tokią didelę kašę nešatės, grybų jau nėra, nes viską surinkom. Tėvas su lengva šypsena atsakydavo – užteks ir man. Tai buvo tiesa: per valandą pasivaikščiojimo parsinešdavo pilną kašę baravykų. Grybautojos tai sužinojo ir vėliau susitikusios klausdavo, kur ir kaip tiek daug grybų rado.

Atsakydavo – einu vis jūsų praeitais takais ir randu. Kartais ir sūnų prikalbindavo grybauti. Paleisdavo sūnų pirmyn eiti. Sūnus eina ir neranda. Tėvas šaukia, kodėl praeidamas pro baravykus, nepasisveikina su jais, o jų tiek daug čionai. Tikrai sūnus grįžęs pamatydavo, kiek grybų praėjęs. Tėvas ir paaiškino, kaip reikia grybus rasti – žiūrėti į samanas; jei jos kiek pasikėlusios, tai po jomis ir grybų šeima – ir didelė šeima“.

Visą gyvenimą P. Mašiotas buvo ryškios humanistinės pasaulėžiūros su krikščionišku atspalviu. Tačiau pesimistiškai žiūrėjo į žmogaus prigimtį. Mat, jį labai jaudino žmonėse pasitaikantys žiaurumai. Jis sakydavo, kad žmonės žiauresni už žvėris, todėl neteisinga ir užgaulu žvėris kaltinti blogio darymu kitam. Blogis, atnešęs P. Mašiotui daug dvasinio skausmo ir praradimų, užklupo jį 1940-ųjų vasarą. Kauno gatvėmis žlegsėjo okupantų tankai. Galvas pakėlė tie, kurie nieko bendro neturėjo su lietuvio tautine dvasia, jos kultūra. Šie raudonojo okupanto parankiniai su savo naujaisiais šeimininkais ėmė įgyvendinti „demokratiškiausą“ visame pasaulyje tvarką, kartą įsiveržę į P. Mašioto namus pareikalavo kad šis tučtuojau užleistų savo butą sovietinių karininkų šeimoms. Tad, galima sakyti, buvo iškeldintas iš savo buto į gatvę, nes staiga susirasti butą buvo neįmanoma. Išsinuomojo laikinai vasarnamį Kačerginėje, arčiau brolio Jono ir vaikų šeimų. Į Kauną grįžo tik rugpjūtį, kai pagaliau susirado šiokį tokį butelį. Didelį išgyvenimą P. Mašiotas patyrė tų pačių metų liepos 17 dieną, kai buvo okupacinio saugumo suimtas jo žentas J. Urbšys su dukra Marija ir buvo išgabenti į mirtimi alsuojančio Sibiro nelaisvės namus. Galima tik įsivaizduoti, kokį sukrėtimą sukėlė einančiam 77-uosius gyvenimo metus žmogui visa tai. Paskutinėmis gyvenimo dienomis P. Mašiotas labai paliego ir tartum staiga paseno – jis kentėjo nuo padidėjusios neuralgijos skruostuose. Mirė P. Mašiotas 1940 m. rugsėjo 14 d. savo bute. Sako, kad savieji jį radę iš nakties gulintį veidu į sieną, lyg dar tebemiegantį, bet tai jau buvo amžinas miegas.

Kaip visą gyvenimą gyveno, niekam neužkliūdamas, taip, niekam neužkliūdamas, ir iškeliavo amžinybėn. Slėpdama vaikų rašytojui padarytą skriaudą, vengdama visuotinio pasmerkimo, valdžia dėl akių nutarė P. Mašiotą laidoti valstybės lėšomis. Sovietmečiu buvo siekiama, kad jo vardas būtų ištrintas iš atminties. Ir tik po didžiojo pavergtųjų tautų tirono Stalino mirties, ideologiškai apkarpius, ribotai buvo pradėtas leisti P. Mašioto literatūrinis palikimas.

Prieš keletą metų lankydamasis Kaune, Petrašiūnų kapinėse, stabtelėjau prie P. Mašioto kapo. Pamąsčiau apie šio šviesuolio nueitą prasmingą gyvenimo kelią. Kažkuris artimas P. Mašioto bendražygis yra pasakęs, jog jis kūrė vaikams, „žinodamas ir giliai jausdamas, kad tauta be gero išauklėjimo neturi ateities“. Tačiau ar šiandieninėje, svetimybėmis užkrėstoje Lietuvoje neturime to siekti, ko siekė P. Mašiotas?..

© 2013 „XXI amžius“