|
Lietuva neoliberalizmo vandenynuose
Edvardas ŠIUGŽDA
Mūsų politikai mėgsta pasidžiaugti, kad įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO padarė tai, kad Lietuva per visą savo istoriją niekada nebuvo tokia saugi ir klestinti, kokia yra dabar. Tačiau tokių kalbėtojų pateikiamas prieškario ir dabartinės Lietuvos valstybingumo dvidešimtmečių lyginimas, visada įžvelgiant didesnius dabartinės Lietuvos valstybės pasiekimus, nėra įtikinamas ne vien todėl, kad 1940 metais buvo prarasta nepriklausomybė, anot jų, liudijanti autoritarinės ir nedemokratinės smetoninės Lietuvos nesėkmę, bet peržiūrėjus pavojingas demografinių pasikeitimų tendencijas. Štai prieškario Lietuvos Respublikos metais šalies gyventojų skaičius išaugo nuo maždaug 2,6 milijono iki daugiau kaip 3 milijonų, o posovietinės nepriklausomybės laikotarpiu Lietuva nuo 3,7 milijono sumažėjo iki mažiau nei 3 milijonų. Nagrinėjant pragmatiškai, atkreiptinas dėmesys į mūsų tariamai sustiprėjusią gynybinę galią: jeigu 1940 metais Lietuvos karinėse oro pajėgose buvo 120 lėktuvų ir beveik pusė jų Lietuvoje pagaminti Antano Gustaičio sukonstruoti ANBO kartu su prancūziškais karo lėktuvais, tai dabartinės Lietuvos oro erdvę saugo keturi NATO naikintuvai ir daugiau nieko. O juk prieškario Lietuva savo ūkį kelti buvo pradėjusi nuo žagrės, ko, deja, negalima pasakyti apie dabartinę Lietuvą. Kodėl įvyko tokia disproporcija? Paprasčiausiai todėl, kad Lietuvos piliečiai važiuoja dirbti ir mokėti mokesčių į šalis, gaminančias arba įstengiančias įpirkti šiuolaikinius naikintuvus. Tokių išvykusių piliečių susidarė jau beveik milijonas. Taip lietuviai prisideda prie tų šalių gerovės kūrimo, tačiau nykstanti Lietuva gauna oro policijos apsaugą. Bet politinis Lietuvos elitas nė nerausta iš gėdos dėl tokios iškaulytos dovanos. Jis giriasi tautai, kad pavyko išsikovoti oro policijos misijos pratęsimą.
Tad natūraliai kyla klausimas: ar išsivadavusi iš komunizmo Lietuva atgavo tikrą nepriklausomybę? Tenka tuo abejoti, nes Lietuva, kaip rodo grėsmingi įvykiai, iš karto pateko į kitų agresyvių ideologinių sistemų priespaudą, kuri savo ištakas sieja su 1968 metais Vakaruose gimusia vadinamąja Naująja kaire. Ši neomarksistų grupė tais metais sukilo prieš kapitalizmą ne vadovaudamasi kapitalizmo engiamu proletariatu, bet savo viltis siedama su įvairiomis marginalinėmis visuomenės grupėmis, mažumomis, pradedant imigrantais ir baigiant seksualinėmis mažumomis, priešinamomis su tradicine (buržuazine) kultūra. Šimtmečiais ir tūkstantmečiais normaliais laikomi dalykai buvo paskelbti anomalijomis (pavyzdžiui, pasipriešinimas visose gyvenimo srityse propaguojamai homoseksualizmo kultūrai, juo labiau nepritarimas vienos lyties asmenų santuokoms apšaukiamas homofobija), o iškrypimai pagerbiami įteisinant juos įstatymais (pvz., tos pačios vienos lyties asmenų santuokos). Aišku, šių mažumų kova, neomarksistų iškelta į aukštumas, nesužlugdė kapitalizmo. Priešingai, jis tapo netgi dar plėšresnis. Tačiau po 1968 metų revoliucijos atėjo nauji laikai, ir antrosios XX amžiaus pusės pabaigoje Vakarų pasaulio ekonomiką ištiko stagnacija. Tada jau kita atsiradusi politinė srovė sugalvojo pažaboti kapitalizmą. Tai buvo vadinamieji neoliberalai. Neliberalizmo idealas yra totalus pasaulio ir žmogaus būties (ir vidinio žmogaus pasaulio) ištirpdymas absoliučiai išlaisvintuose rinkos santykiuose. Neoliberalizmas, kaip komunizmo utopija, skelbia, kad pasaulis, žmogaus būtis ir žmonių santykiai yra totaliai surakinti. Neoliberali utopija numato tokią žmogiškųjų santykių raidą: religijos, tautos, valstybės turi apskritai išnykti, o einant į šį tikslą visa tai turi tapti vis labiau nereikšmingais dalykais. Viskas turi būti perkama ir parduodama: žemė, tėvynė, pilietybė, žmogaus organai, tėvai, vaikai, sąžinė, įsitikinimai, žinios, svajonės, meilė, įsipareigojimai... Žmonių tarpusavio santykiai turi būti trumpalaikiai: kuo daugiau kartų susituok (prieš tai susimokėjęs už partnerystės sutartį, numatančią, kaip skyrybų atveju bus padalytas turtas) ir išsiskirk. Nuolat keisk išvaizdą, leisdamas uždirbti plastikos chirurgams. O ypač patartina pakeisti lytį, taip leidžiant uždirbti lyčių chirurgams ar lyčių psichologams. Kadangi moralu yra tai, kas turi rinkos vertę, dabar galima imti pinigus iš ES fondų ir rašyti apie tai, kad yra ne dvi, o kelios arba net keliolika lyčių. Žmogaus gyvenimo tikslas vykdyti Dievo valią, pratęsiant tikėjimą savo palikuonims atmetamas, kaip netinkamas pomoderniam amžiui. įsisavindamas antikrikščioniškus ir antitradicinius naujosios kairės aspektus, neoliberalizmas atmetė senojoje kairėje iš krikščionybės paveldėtą valią socialiniam teisingumui. Joks socialinis teisingumas jau neįmanomas, kai šalies valdymą perima neoliberalai. Ir nors ši utopija yra neįgyvendinama, kaip prieštaraujanti pačiai žmogaus prigimčiai, žmogus nėra sukurtas Mamonai ir rinkai, bet Dievui ir kitam žmogui, tačiau ji, kaip ir marksizmas, apnikusi žmonijos kūną nepaprastai sudėtingą ir turtingą civilizacijų, kultūrų, tautų, valstybių ir religinių tradicijų audinį, ardo jį ir sukelia visos žmonijos kančias. Mažytė tos žmonijos dalelė yra ir Lietuva, padaryta eksperimentine neoliberalizmo baze.
Viena iš tokių neoliberalizmo apraiškų yra ir Konstitucinio teismo (KT) nutarimas, įpareigojantis kompensuoti per krizę nukirptus politikų, valdininkų ir teisėjų atlyginimus, o kitiems šalies piliečiams siūlantis palaukti geresnių laikų. Neseniai jis jau tapo įteisintas tautos išrinktųjų. Nors visi aukščiausieji šalies pareigūnai pripažino, kad jis neteisingas, nes neatsižvelgia į apgailėtiną vargingiausių gyventojų padėtį, kitų metų valstybės biudžetas priimtas. Piliečiams paaiškinta, kad viskas teisėta, nes taip elgtis nurodyta KT nutarimu. Kitaip esą būtų pažeista Konstitucija ir net demokratinės teisinės valstybės principai. Tačiau nepasinaudota teisine išmintimi: įstatymas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas tik tada jis yra įstatymas. Neteisingas įstatymas yra niekinis, jis tampa tik karikatūra. Tad Lietuvos viršūnės parodė neįtikėtiną panieką paprastų piliečių reikmėms. Šitoks elito elgesys didina valdžios ir piliečių susvetimėjimą ir gilina prarają tarp valstybės ir visuomenės, verčia piliečius nepasitikėti sava valstybe ir gausina pastarosios priešų gretas sėkmingiau negu visos kartu sudėtos prieš Lietuvą nukreiptos propagandinės nedraugiškų šalių kampanijos.
Aiškėja, kad šių dienų Lietuvoje kompensacijų už krizės metu patirtus praradimus klausimas ir negalėjo būti kitaip išspręstas, nes valstybės socialinė politika grindžiama visiškai savita rūpesčio žmogumi filosofija, kurią galima pavadinti likutinės socialinės rūpybos principu. KT nutarimas ir jį realizavę valdžios sprendimai apnuogino žiaurią tiesą, kad tautos, kaip sutelktos ir bent minimaliai solidarios pilietinės ir politinės bendrijos, mūsų šalyje tiesiog nėra. Minėtas likutinės socialinės rūpybos principas taikomas vadinamajai pelkei idėjiškai svyruojančiai ir nepatikimai gyventojų daugumai, atliekamiems žmonėms. Būtent jie yra raginami pasiaukoti ir veržtis diržus kaip ir sovietinio režimo metais vardan švento komunizmo reikalo, kad tik patenkintų avangardo (vedlių į šviesųjį komunizmą) poreikius. Tik dabar vietoj švento komunizmo reikalo europeizacijos vedliai žada 2030 metais ateisiančią Gerovės karalystę, leisdami mums pasvajoti apie gyvenimą kaip Švedijoje. Pasiaukojant dėl būsimojo švediško rojaus, reikia atsisakyti lengvabūdiškai kompensuoti per krizę apkarpytas pensijas, nes priešingu atveju kiltų grėsmė finansinio stabilumo rodikliams, kurių būtina laikytis norint įvesti išganingąjį eurą, kuris leis visai tautai neprarasti nuostolių keičiant tą nusibodusį litą į palaimingąjį eurą, kai visa tauta masiškai plūstels į keliones po visą Europą. Taip nusprendžia išmintingasis KT, tam pritaria Seimo politikai ir verčia tautą nuolankiai susitaikyti su laisvosios rinkos neoliberalizmo praktika.
Šiandien Lietuvoje yra žmonių, suvokiančių, kad yra keičiamos narystės Europos Sąjungoje sąlygos, kad dėl krizės ir kitų priežasčių vyksta esminis lūžis, kai yra tiesiog atimamas suverenitetas. Tokiai mažai tautai kaip mes tai gali kainuoti labai brangiai. Jei didelės tautos vokiečiai, britai, prancūzai išplauks, mums tai gali baigtis nepaprastai liūdnai. Lietuvoje nieko nebuvo galima padaryti iš dalies todėl, kad tos jėgos, kurios visiškai neatsakingai žiūri į tautos ir valstybės likimą ir, kalbėkime tiesiai, kurios maitinasi iš vadinamosios eurointegracijos, šiandien turi labai galingą žiniasklaidą, yra užvaldžiusios visą akademinę sferą, galiausiai jų atstovai faktiškai priima valdžios sprendimus. Šiandien tie, kuriems Lietuvos valstybė rūpi, iš esmės išstumti į užribį, išsibarstę, netgi neturi konceptualaus požiūrio į valstybės reikalus. Lietuvai pirmiausia reikia moralinio ir intelektualinio kapitalo bei autoriteto. Kapitalas tie žmonės, kuriems rūpi tautos ir valstybės likimas ir kurie pozityviai apie jį mąsto, dažniausiai nesusiedami savęs su konkrečiomis partijomis, tik norėdami perspėti tautą apie gresiančius iššūkius.
© 2013 XXI amžius
|