Lietuva neoliberalizmo vandenynuose
Edvardas ŠIUGŽDA
Mūsų politikai mėgsta pasidžiaugti, kad įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO padarė tai, kad Lietuva per visą savo istoriją niekada nebuvo tokia saugi ir klestinti, kokia yra dabar. Tačiau tokių kalbėtojų pateikiamas prieškario ir dabartinės Lietuvos valstybingumo dvidešimtmečių lyginimas, visada įžvelgiant didesnius dabartinės Lietuvos valstybės pasiekimus, nėra įtikinamas ne vien todėl, kad 1940 metais buvo prarasta nepriklausomybė, anot jų, liudijanti autoritarinės ir nedemokratinės smetoninės Lietuvos nesėkmę, bet peržiūrėjus pavojingas demografinių pasikeitimų tendencijas. Štai prieškario Lietuvos Respublikos metais šalies gyventojų skaičius išaugo nuo maždaug 2,6 milijono iki daugiau kaip 3 milijonų, o posovietinės nepriklausomybės laikotarpiu Lietuva nuo 3,7 milijono sumažėjo iki mažiau nei 3 milijonų. Nagrinėjant pragmatiškai, atkreiptinas dėmesys į mūsų tariamai sustiprėjusią gynybinę galią: jeigu 1940 metais Lietuvos karinėse oro pajėgose buvo 120 lėktuvų ir beveik pusė jų Lietuvoje pagaminti Antano Gustaičio sukonstruoti ANBO kartu su prancūziškais karo lėktuvais, tai dabartinės Lietuvos oro erdvę saugo keturi NATO naikintuvai ir daugiau nieko. O juk prieškario Lietuva savo ūkį kelti buvo pradėjusi nuo žagrės, ko, deja, negalima pasakyti apie dabartinę Lietuvą. Kodėl įvyko tokia disproporcija? Paprasčiausiai todėl, kad Lietuvos piliečiai važiuoja dirbti ir mokėti mokesčių į šalis, gaminančias arba įstengiančias įpirkti šiuolaikinius naikintuvus. Tokių išvykusių piliečių susidarė jau beveik milijonas. Taip lietuviai prisideda prie tų šalių gerovės kūrimo, tačiau nykstanti Lietuva gauna oro policijos apsaugą. Bet politinis Lietuvos elitas nė nerausta iš gėdos dėl tokios iškaulytos dovanos. Jis giriasi tautai, kad pavyko išsikovoti oro policijos misijos pratęsimą.
|