Šv. Mikalojaus bažnyčioje šv. Mišios Rytų katalikų apeigomis
Dr. Aldona Vasiliauskienė
|
Šv. Mikalojaus bažnyčioje Evangeliją
skaito kun. t. Pavlo Jachimecas OSBM,
kairėje stovi Vilniaus dekanas,
parapijos klebonas
kun. Medardas Čeponis
|
|
Šv. Mišių Šv. Mikalojaus bažnyčioje
metu parapijiečiai ir svečiai
|
Šv. Mikalojaus bažnyčioje šį pavasarį, balandžio 30 dieną, šv. Mišias rusų kalba aukojo Vladimiro (prie Kliazmos) Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčios klebonas t. Sergiejus Zujevas kartu su parapijos klebonu dekanu kun. Medardu Čeponiu ir vikaru dr. kun. Mindaugu Ragaišiu. Tąkart aštuoni piligrimai iš Rusijos keliavo Dievo tarno arkivyskupo M. Reinio vardo įamžinimo keliais Lietuvoje. Šv. Mikalojaus bažnyčia daug kuo sietina su šiuo Dievo tarnu, jis įamžintas lango prie Šv. Mikalojaus altoriaus vitraže.
Gruodžio 6-ąją šv. Mikalojaus dieną šv. Mišių aukai buvo pakviestas Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. t. Pavlo (Petro Jachimec) OSBM. Dalyvauti neįprastose šv. Mišiose susirinko gana daug parapijos tikinčiųjų, keletas ukrainiečių. Giedojo t. Pavlo sesuo vienuolė Miroslava Jachimec SSMI ir Vilniaus Šv. Juozapato bazilijonų vienuolyno igumenas t. Vikentijus (Vasylis Janickis) OSBM.
Šv. Mišių metu ukrainiečių kalba pagiedojus Tikėjimo išpažinimą bei Tėve mūsų jos buvo kalbamos ir lietuviškai.
Pamokslą t. Pavlo OSBM pasakė lietuviškai. Perteikiame t. Pavlo Jachimeco OSBM pamokslo mintis:
Tarp įvairių šventųjų, kuriuos mes atmename, ypatingo dėmesio nusipelno arkivyskupas iš Mažosios Azijos, Likijos miesto Miros šv. Mikalojus, kurį visi Rytuose ir Vakaruose jau nuo IV amžiaus didžiai gerbia. Ukrainoje, atrodytų, nėra namų, kuriuose nebūtų šv. Mikalojaus ikonos. Mūsų šventovėse ji yra prie pagrindinių ikonų, ikonostase. Mūsų tauta gerbia jį kaip savo brangų tautos šventąjį, nors jis buvo žmogus iš Rytų.
Kas gi buvo šis didis Kristaus Bažnyčios šventasis? Ką jis yra nuveikęs? Dėl ko jo atminimas yra toks gyvas visose pasaulio tautose? Šv. Mikalojus buvo žmogus kaip ir mes visi. Jis gimė Pataro mieste, Mažojoje Azijoje. Iš savo tėvo Mikalojus gavo krikščionišką ugdymą, dėl kurio patyrė daug persekiojimų. Po tėvų mirties tapęs našlaičiu, dar visai jaunas Mikalojus, turėdamas gana didelius turtus, nusprendė visą savo paveldėtą turtą parduoti, o gautas lėšas išdalinti Kristaus meilės ir gailestingumo darbams. Jis dar jaunaas buvo išrinktas Mažosios Azijos Likijos provincijos Miros miesto vyskupu. Čia jis parodė visą savo uolumą gelbėdamas žmonių sielas, su meile, pasiaukojimu ir gerumu padėdamas žmonėms gana dažnai net stebuklingu būdu. Kai jis sužinodavo apie žmogaus nepriteklius ir rūpesčius bėdoje, slapta pristatydavo į jo namus pinigų. Jo biografai paminėjo, kad šv. Mikalojų, vyskupą, kartą susapnavo Bizantijos imperatorius Konstantinas Didysis, kuriam jis liepė išlaisvinti tris vyresniuosius, neteisingai nuteistus mirti. Imperatorius taip ir padarė. Nors nuo tada jau praėjo daugiau nei šešiolika šimtmečių, tačiau atminimas apie šį šv. Mikalojaus poelgį neišnyko, o vis daugiau skleidžiamas. Kodėl? O todėl, kad meilė be atlygio artimui ir šv. Mikalojaus gailestingumas kiekvieną kartą simboliškai atnaujinamas per jo švenčių dienas (gegužės 9 d. ir gruodžio 6 d.) visame pasaulyje, kuomet jis apdovanoja tūkstančius vaikų.
Šv. Mikalojaus kulto visoje krikščionių tautose paslaptis ta, kad jis tapo visai žmonijai pasiaukojančios, nesavanaudiškos meilės artimui ir užjautos bei gailestingumo simboliu. Jis yra vaikų ir jaunimo globėjas, dangiškasis maldininkas jūreiviams, kenčiantiems nuo uraganų ir audrų jūroje, jis sąžiningų prekybininkų ir bankininkų gynėjas, jis padėjėjas kilus gaisrui ar įvykus nelaimei. Jis padeda visiems žmonėms, kuriems skubiai reikia pagalbos.
Šv. Mikalojus visą savo gyvenimą skyrė gailestingumo darbams. Jis buvo ir yra padėjėjas mūsų sielai ir kūnui, todėl pavadintas našlaičių, našlių ir neturtingųjų tėvu. Nuo pat vaikystės jis buvo jaunatviškumo šlovė, pagyvenusių žmonių garbė, kunigų pagyrimas, vyskupų saulės spindulys.
Po šventojo mirties Viešpats pašlovino jį galia daryti stebuklus, tai tapo pagrindine priežastimi, kad taip sparčiai pasaulyje paplito Mikalojaus vardas. Jo stebuklus aukština visa žemė. Jį šlovina jūroje, garbina sausumoje. Jam lenkiasi krikščionys, kartais ir pagonys, ištikti pavojų ir nelaimių. Dabar nėra tokio krašto pasaulyje, kur žmonės nežinotų apie šv. Mikalojų. Jo vardas toks saldus, toks žavingas! Jis pralinksmina tėvų, bedarbių, visų, kam reikalinga pagalba, ir bedalių liūdnų vaikų veidus. Šv. Mikalojaus vardas yra meilės, gerumo, malonės ir gailestingos pagalbos ženklas. Todėl jį su pasitikėjimu gerbia visos pasaulio tautos. Prancūzijoje ir Vokietijoje yra daugiau negu du tūkstančiai, o Anglijoje daugiau nei keturi šimtai šventyklų, skirtų šv. Mikalojui. Ir ši šv. Mikalojaus šventovė Vilniuje yra liudijimas, kad čia, Lietuvoje, jis irgi yra labai gerbiamas.
Į Ukrainos žemes šv. Mikalojaus kultas atėjo priėmus krikščionių tikėjimą tai buvo dešimtajame amžiuje. O jau antroje vienuolikto amžiaus pusėje Kijeve buvo pastatyta Šv. Mikalojaus šventovė netoli Rusios įkūrėjo kunigaikščio Askoldo kapo. 1078 metais kunigaikščio Iziaslavo Sviatoslavičiaus žmona įsteigė moterų vienuolyną ir pavedė jį šv. Mikalojaus globai. Ukrainoje buvo ir yra daug šventovių, pavadintų šv. Mikalojaus garbei.
Mums, XXI amžiaus žmonėms, įdomus atrodytų klausimas: kaip ir kodėl šv. Mikalojus užtarnavo tokią pasaulinę šlovę ir populiarumą? Aišku, kad šv. Mikalojus nesinaudojo jokiomis propagandos priemones. Nesigyrė savo dorybėmis ir gerais darbais prieš žmones, o verčiau darė viską, ką galėjo, bet žmonės apie šiuos jo gerus darbus visiškai nežinojo. Jis visada buvo pasirengęs paklusti Kristaus įsakymui: Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slapta, o tavo Tėvas tau atlygins (Mt. 6, 34 ). Ir iš tiesų, Viešpats dosniai atlygino šv. Mikalojui ir danguje, ir žemėje.
Tiesa, visi žmonės norėtų būti tokie populiarūs ir žinomi kaip šv. Mikalojus. Kiekvienas nori būti geras ir kažkuo įprasminti savo buvimą žemėje. Tačiau, deja, šio pasaulio šlovė yra labai netvari. Dabar šaukia Osana, Šlovė!, o rytoj Ant kryžiaus! Būna, kad vieni mus giria, o nusigrįžę čia pat piktžodžiauja ir gali prakeikti. Kol gyvename, mus prisimena, o po mirties išblėsta bet koks atminimas apie mus. Kodėl? Nes tu esi dulkė ir į dulkes sugrįši! Kokia gi išvada mums? Pirmiausia rūpinkimės vykdyti Dievo valią, Jo įstatymą, o visa kita bus duota mums! (Lk 12, 31).
Atminkime, kad tik geri mūsų darbai liks su mumis po mūsų mirties. Visas tas turtas, viskas, ką įgijome, kuo rūpinamės, liks čia, žemėje. Nuogi mes atėjome į šį pasaulį, nuogi jį ir paliksime. Rūpinkimės nuolat savo sielų išganymu, mūsų nuolatine vienybe su Dievu, kurioje mes gyvename, turtėjame dorybėmis, gerais darbais ir malonėmis.
Būtent tokiu keliu ėjo šv. Mikalojus. Žmogiška šlovė jam nerūpėjo, jos sau neieškojo. Nuo jos tiesiog bėgo. Jis siekė dorai vykdyti Dievo valią, ir visa kita jam duodavo Viešpats ir tiek daug, kad šio gėrio pakako visiems laikams! Šventasis Mikalojus siekė tik Dievo šlovės, o Dievas davė jam dar šlovę ir tarp žmonių, ir tokią didelę ir amžiną, kokios pasaulis neišgali duoti.
Mūsų geri darbai ir gailestingumas brangiausias lobis, kurį užtarnaujame, ir tikrąją šlovę, ir amžinąją atmintį, ir amžinąjį atlygį Dievo akyse. Tad tegul nė viena mūsų žemiškojo gyvenimo diena nepraeina be pasiaukojančios meilės artimui ir užjautos bei gailestingumo! Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo!
Šv. Mišių pabaigoje pagal ukrainietišką tradiciją buvo giedama Ilgiausių metų Bažnyčios vadovams Lietuvoje ir Ukrainoje, galiausiai parapijos klebonui kun. M. Čeponiui.
Kun. t. P. Jachimecas OSBM dėkojo už galimybę aukoti šv. Mišias seniausioje Vilniaus bažnyčioje.
Klebonas kun. M. Čeponis pasveikino bazilijoną kunigą Pavlo su kunigystės 25-mečiu ir įteikė jam knygą albumą Jėga ir grožis jo šventovėje. Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje.
Dr. Aldona Vasiliauskienė kalbėjo apie šv. Juozapatą, vieną iš Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įkūrėjų, supažindino su ordino istorija, pasakojo apie šv. Juozapato palaikų perkėlimo į Šv. Petro Baziliką Romoje 50-mečio šventę, kurioje dalyvavo ir t. P. Jachimecas OSBM su šešiais ukrainiečiais iš Vilniaus (kartu su šia piligrimų grupele į Romą važiavo ir straipsnio autorė), ir tik ką ukrainiečių kalba išleistą knygą apie šį pirmąjį Rytų apeigų katalikų šventąjį.
Iškilmės užbaigtos sugiedojus Ilgiausių metų jubiliatui kun. t. Pavlo Jachimecas OSBM.
© 2013 XXI amžius
|