Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Krikšto malonės dovana

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus krikštijo naujagimius Apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje

Sakramentinis Kristaus atstovavimas

Savo pirmojoje 2014 metų bendrojoje audiencijoje pradėdamas naują katechezių ciklą, skirtą sakramentams (Katalikų Bažnyčia, kaip ir artimiausių brolių Stačiatikių Bažnyčia, praktikuoja septynis sakramentus), popiežius Pranciškus pabrėžė, kad pati sakramento priėmimo samprata yra „mūsų krikščioniškojo tikėjimo širdyje“, tai suvokiant, kaip malonės įvykį, kuriuo Dievas dalyvauja ir veikia mūsų gyvenime.

Kalbėdamas sausio 8 dieną į Šv. Petro aikštę gausiai susirinkusiems maldininkams, Šventasis Tėvas priminė Vatikano II Susirinkimo mokymą apie sakramentinę Bažnyčios prigimtį (pastoracinė konstitucija „Lumen Gentium, Nr. 1), kuri yra bendrystės su Dievu bei visų tikinčiųjų vienybės ženklas ir įrankis. Kristaus išganomasis veikimas ir nuolatinis krikščionių bendruomenės atnaujinimas ir auginimas vyksta per Evangelijos skelbimą ir malonę nešančių sakramentų praktikavimą Šventosios Dvasios galia.

Natūralu, kad mokymas apie sakramentus pradedamas nuo Krikšto. Tai popiežius Pranciškus darė minėtoje audiencijoje, primindamas, kad jis kartu su Eucharistija ir Sutvirtinimu yra vadinami įkrikščioninimo sakramentais, nes įveda į Kristaus Bažnyčios narystę. Šventasis Tėvas sakė, kad per tuos sakramentus mes tampame panašūs į Viešpatį ir visa savo būtimi realiai atstovaujame Jo buvimui ir Jo meilės veikimui savo aplinkoje. Kristus pats, nors kaip Dievo Sūnus buvo be prigimtinės nuodėmės, prašėsi pakrikštijamas Jordano upėje, solidarizuodamasis ir priimdamas likimą nuodėmingos žmonijos, kartu ją išgelbėdamas amžinybei savąja Kryžiaus auka ir prisikėlimu. Liturginis Jėzaus krikšto minėjimas vyko kitą sekmadienį po minėtos audiencijos ir jį švęsdamas popiežius Pranciškus pakrikštijo 32 įvairių Vatikano institucijų pasauliečių darbuotojų naujagimius. Kadangi sekuliarizuotoje visuomenėje vis daugiau nuo tikėjimo nutolusių tėvų, laikančių bažnytinę krikšto apeigą nieko nereiškiančiu „ritualu“ vardo suteikime, todėl jos iš viso atsisakančių, Šventasis Tėvas katechezėje įtaigiai stengėsi paaiškinti Evangelijos ir teologijos mokymą apie Krikšto sakramento nepakeičiamą reikšmę išganymui.

Data, kurią verta prisiminti

Jis pirmiausia pasirėmė apaštalo šv. Pauliaus laišku Romiečiams, kuriame aiškiai nurodoma krikštijimosi esmė: „Argi nežinote, jog mes visi pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi, krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3–4). „Taigi, Krikštas nėra formalumas, bet veikimas, kuris pasiekia pačias mūsų būties gelmes, nes taip mes esame panardinami į tą neišsenkantį gyvybės šaltinį, koks yra Jėzaus auka, į tą didžiausią meilės aktą visoje mūsų istorijoje“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis paminėjo, kad tokios Išganytojo meilės dėka „mes galime pradėti gyventi naują gyvenimą, jau nebūdami pavaldūs blogiui, nuodėmei ir mirčiai, bet bendrystėje su Dievu bei su mūsų broliais ir seserimis“. Dėl to Šventasis Tėvas dar kartą priminė jo kelis kartus sakytą paraginimą, kad kiekvienas žinotų savo krikšto datą ir kasmet apmąstydamas minėtų šį savo naująjį gimimą. Tai nėra paprasta, nes dauguma katalikų krikštijami dar ankstyvoje kūdikystėje, tačiau juk visi turi tėvus ir krikštatėvius, todėl sužinoti dieną, kada „buvo panardinti į sraunų Jėzaus atnešto išganymo upelį“ yra visiškai įmanoma.

Nežinant ar abejingai užmirštant to palaimingo įvykio datą, iškyla pavojus prarasti suvokimą šios iš Viešpaties gautos dovanos, kurią reikia nuolat išgyventi, o nežinant ar nekreipiant dėmesio pradedama manyti, jog Krikštas yra tik bereikšmis tolimos praeities įvykis, sąlygotas ne mūsų pačių, bet tėvų valios, todėl dabarčiai, išskyrus patį asmeninio vardo turėjimą, negali turėti jokios įtakos. „Bet juk mes esame pašaukti savuoju Krikštu gyventi kiekvieną dieną, jausdami jį kaip dabartinę mūsų egzistencijos tikrovę, – akcentavo popiežius Pranciškus. – Jeigu mes sugebame sekti Kristų ir pasilikti Bažnyčioje, nepaisant viso mūsų ribotumo su savo silpnumais ir nuodėmėmis, tai būtent dėka šio Sakramento, per kurį tapome naujais žmonėmis, artimais Kristui“, – sakė jis. Taigi, galingu Krikšto veikimu išvaduoti iš gimtosios nuodėmės mes buvome įjungti į Jėzaus ryšį su Dievu Tėvu ir patys tapome naujos vilties nešėjais. Primindamas Krikšto sakramento nešamą viltį, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad ji Viešpatyje niekada nenuvilia.

Įtaka socialiniam veikimui

Krikšto sakramentas sąlygoja mūsų krikščioniškąjį socialinį veikimą, nes krikštu gauta malone mes galime mylėti ir atleisti netgi tiems, kurie mus įskaudina ir daro bloga. Atitinkamai yra formuojamos ir mūsų visuomeninės nuostatos, kadangi realus Krikšto išgyvenimas padeda pažinti mažiausiuose ir vargingiausiuose Viešpaties veidą, kuris mus nuolat lanko, mus lydi ir visada yra mums artimas. Tada žinome, kad „būti krikščioniu“ reiškia neatidėliotinai atsiliepti į mūsų brolių ir seserų poreikius bei kentėjimus. Pagaliau ir tik bendruomeniško ryšio dėka mes patys buvome pakrikštyti ir krikštijame kitus. Juk niekas pats sau negali suteikti Krikšto sakramento. „Mes galime jo norėti ir prašyti, bet visada reikia, kad kažkas šį Sakramentą suteiktų Viešpaties vardu“, – sakė popiežius Pranciškus, pastebėdamas, jog kadangi Krikštas yra dovana, tai ji suteikiama rūpinimosi kitais ir dalijimosi kontekste. Šiame įsūnijimo į Bažnyčią vyksme visoje istorijos tėkmėje susidaro savotiška Malonės grandinė. „Krikšto šventime mes galime matyti tikruosius bruožus Bažnyčios, kuri, lyg Motina tęsia naujų vaikų Kristuje gimdymą su Šventosios Dvasios vaisingumu“, – darė išvadą Šventasis Tėvas. Baigdamas sausio 8-osios katechezę, jis kvietė prašyti Viešpaties, kad atvertų širdis kasdienei patirčiai tos malonės, kurią gauname su Krikštu. Tada broliai ir seserys galės mumyse sutikti tikruosius Dievo vaikus ir tikruosius Bažnyčios narius.

Pažymint, kad Krikšto sakramentas įjungia krikštijamą asmenį į Dievo Bažnyčią, o ne vien tik į vietinę krikščionių bendruomenę, norisi priminti vieną paskutinių popiežiaus emerito Benedikto XVI potvarkių 2013 metų pradžioje, kuriuo šiek tiek pakeistas šių apeigų tekstas. Dabar prieš darant kryžiaus ženklą ant krikštijamo kūdikio kaktos vietoje sakymo žodžių: „Su dideliu džiaugsmu krikščionių bendruomenė priima tave“ (lot. k. „magno gaudio comunitas christiana te (vos) excipit“), krikšto atlikėjas turi ištarti: „Su dideliu džiaugsmu Dievo Bažnyčia priima tave“ (lot. k. „magno gaudio Ecellesia Dei te (vos) excipit“). Šis potvarkis su popiežiaus Benedikto XVI pritarimu buvo publikuotas 2013 metų vasario 28 dieną Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos dekrete, kurį pasirašė tos Šventojo Sosto dikasterijos prefektas kardinolas Antonijus Kanisarezas Lovera (Antonio Canizares Llovera) ir sekretorius arkivyskupas Arturas Ročas (Arthur Roche). Dokumente teigiama, jog „Krikštas yra tikėjimo sakramentas, kuriuo asmenys įvedami į vieną Kristaus Bažnyčią, egzistuojančią Katalikų Bažnyčioje, kurią valdo apaštalo šv. Petro įpėdinis su juo bendrystėje esančiais vyskupais“.

Priėmimas į Dievo Bažnyčią

Dekrete pranešama, kad šiuos pakeitimus patvirtinęs popiežius Benediktas XVI 2013 metų sausio 28 dieną audiencijoje priėmė kardinolą A. Kanisarezą Loverą ir teksto pakeitimo detales visiškai suderino. Maždaug po dviejų savaičių, vasario 11-ąją, popiežius Benediktas XVI paskelbė apie savo atsistatydinimą, o pats minėtas potvarkis visoje Bažnyčioje įsigaliojo nuo 2013 metų kovo 31 dienos, taigi, jau valdant išrinktam popiežiui Pranciškui, kuris šiam pirmtako sprendimui visiškai neprieštaravo. Reikia pritarti, kad naujas, šiek tiek pakeistas krikštijimo apeigų žodinio teksto formulavimas geriau išsako katalikišką mokymą, kad gavęs Krikšto sakramentą asmuo tampa visuotinės Bažnyčios, o ne vien tik savos parapijos ar kitos tikinčiųjų grupės (gal net protestantų, sektantų ir pan.) nariu, kaip gali susidaryti įspūdis iš ankstesnio labai apibendrinto „krikščionių bendruomenės“ įvardijimo. Nors tolesnis krikšto apeigų tekstas lieka nepakitęs, tačiau jo pradžioje patvirtinant, kad krikštijamasis yra priimamas į visuotinę Bažnyčią, seka išvada, kad ir pats Sakramentas yra suteikiamas Bažnyčios, o ne vietinės tikinčiųjų bendruomenės vardu.

Italų katalikų spaudoje aptariant minėtus pakeitimus, prisimintas ankstesnis itališkosios redakcijos teksto variantas, kuriame sakoma: „Con grande gicia la nostra comunita cristiana tik accoglic“, tai yra „su dideliu džiaugsmu mūsų krikščionių bendruomenė tave priima“, nors žodžio „mūsų“ ir nebuvo lotyniškajame originale. Matyt, būtent šio itališkojo varianto prieštaringumas ir sukėlė įžvalgaus teologo, popiežiaus Benedikto XVI abejones dėl visos formuluotės, nes kasmet Viešpaties Krikšto šventėje krikštydamas Vatikano darbuotojų naujagimius jis tą siaurai suprantamą „mūsų“ („nostra“) visada praleisdavo. Paskutinėse jo vadovautose Krikšto iškilmėse 2013 metų sausio 13 dieną sveikindamas krikštijamus kūdikius, Šventasis Tėvas tiesiog pasakė: „Brangūs vaikai, su dideliu džiaugsmu Dievo Bažnyčia priima jus“. Netrukus, kaip matyti, šis teiginys buvo dokumentaliai patvirtintas kaip privalomas visai Bažnyčiai.

Tėvų pareigų priminimas

Praėjusį sekmadienį Viešpaties krikšto šventėje įspūdingoje Apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje per atliktas naujagimių krikšto apeigas popiežius Pranciškus sakytoje homilijoje pabrėžtinai priminė, jog pakrikštijus vaikus tėvams iškyla atsakinga pareiga perduoti jiems tikėjimą, kad krikštas nėra tik formalus dalykas. „Pats gražiausias paveldas, kurį jiems (savo vaikams) paliksite, yra tikėjimas ir nieko daugiau“, – sakė Šventasis Tėvas tą dieną jo pakrikštytų aštuoniolikos mergaičių ir keturiolikos berniukų gimdytojams. Jis linkėjo, kad po šių iškilmių sugrįžę į namus tėvai išsaugotų įgytą paskatą būti tikėjimo perdavėjais savo Bažnyčios nariais tapusiems vaikams. „Visada mąstykite apie tai, visada galvokite, kaip perduoti tikėjimą vaikams“, – ragino popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie nenutrūkstančią krikšto grandinę kartų kaitoje. Po šv. Mišių susitikęs su piligrimais vėl gausiai susirinkusiais į Šv. Petro aikštę šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldai, jis dėkojo Dievui už ką tik pakrikštytus 32 kūdikius ir už kiekvieną naują gyvybę. „Kiekvienas gimęs kūdikis yra džiaugsmo ir vilties dovana ir kiekvienas pakrikštytas kūdikis yra tikėjimo stebuklas ir šventė Dievo šeimai“, – neslėpdamas džiugesio kalbėjo Šventasis Tėvas ir pabrėžė, kad krikštydamas jis ypač jaučiasi laimingas savo kunigiškoje tarnystėje.

Mintyse turėdamas visus tėvus, kurie neseniai pakrikštijo savo vaikus arba rengia juos Krikšto sakramentui, popiežius Pranciškus meldė, kad „kūdikių krikštijimas padėtų ir patiems tėvams iš naujo atrasti tikėjimo grožį ir sugrįžti prie sakramentų, sugrįžti į (bažnytinę) bendruomenę“. Tai – labai teisingas ir maldingas palinkėjimas, nes gerai žinoma, jog dabartinėje sekuliarizuotoje aplinkoje yra nemažai tokių tėvų, kurie nors iš tradiciškai suvokiamos pareigos ir stengiasi pakrikštyti naujagimius, bet patys ir toliau lieka nutolę nuo tikėjimo praktikavimo, o kartais net nėra sudarę sakramentinės santuokos. Kaip tik panaši buvo policijos tarnautojų pora iš Groseto miestelio centrinėje Italijoje, kurios septynių mėnesių dukrelę Šventasis Tėvas pakrikštijo praėjusį sekmadienį kartu su Vatikano institucijų darbuotojų naujagimiais. Minėti sutuoktiniai Ivanas Skardija (Ivan Scardia) ir Nikoleta Franco (Nicoletta Frenco) sakėsi esą tikintys katalikai, tačiau buvo tik civiliškai „susirašę“ ir labai norėjo, kad popiežius Pranciškus pakrikštytų jų jau antrąjį kūdikį. Tai ir buvo padaryta rodant gerai žinomą Šventojo Tėvo pastoracinį gailestingumą. Be to, popiežius Pranciškus ne kartą yra priminęs, kad kūdikis kiekvienu atveju turi būti krikštijamas nepriklausomai nuo jo tėvų santuokinės ar kitokios padėties, kadangi jis dėl to yra neatsakingas ir prieš Viešpatį visiškai nekaltas. Kita vertus, minėti popiežiaus Pranciškaus palinkėjimai naujagimių tėvams turi paskatinti šeimas pilniau ir prasmingiau išgyventi savo krikščionišką tapatumą. Sakramentinės santuokos teikiama malonė ir pilnavertis dalyvavimas bažnytinės bendruomenės gyvenime labiau užtikrina tėvų pareigų gerą atlikimą, įskaitant pareigą ugdyti savo vaikų tikėjimą. Šventojo Tėvo pakrikštytos mergaitės tėvas I. Skardija, duodamas interviu spaudai, pažadėjo, kad jis kartu su žmona sutvirtins savo santuoką sakramentine priesaika prie bažnyčios altoriaus.

© 2014 „XXI amžius“