|
Iš tamsos į šviesą
Didžios ir kilnios asmenybės kaip kelrodės žvaigždės jūroje rodo žmonėms, tautoms ir žmonijai ne tik asmeninį pavyzdį, bet ir skatina juo sekti, mąstyti, tobulėti ir skleisti jo propaguojamas vertybes, gyvenseną bei pasaulėžiūrą aplinkiniams.
Lietuvių tauta gali pasigirti daugeliu garbingų, net pasaulyje žinomų ir įvertintų veikėjų. Vydūnas vienas iš tokių tikra Dievo dovana Lietuvai. Ryškiausias jo gyvenimo siekis buvo tautos dvasinis žadinimas, stiprinimas bei žmogiškumo ugdymas. Ir šį tobulesnio žmogaus ugdymą jis betarpiškai siejo su valstybės pagrindais ir uždaviniais, nes valstybė ir žmogus, jo nuomone, neatsiejami! Valstybinio gyvenimo pertvarkos, Vydūno nuomone, tiesiogiai priklauso nuo valstybę kuriančio žmogaus dvasinės būklės. Tik dvasinis tobulėjimas gali padėti kurti harmoningą socialinį gyvenimą. Tai štai kodėl Kinijoje buvo kultūrinė revoliucija... Kaip tokios vertybės gali rastis okupanto ir budelio asmenyje? Štai kodėl privalėjo Lietuvoje būti desovietizacija. Tai ko dabar tikimės iš užsilikusių valdžioje mūsų tautos genocido vykdytojų?! Vydūnui rūpėjo ne tik lietuvių tauta, jis labai dėmesingai stebėjo ir pasaulinius procesus, net ir bolševikinės revoliucijos sukeltos bangos pasekmes, priežastis ir galimybes jas pašalinti iš Lietuvos valstybingumo atkūrimo kelio. Iš jo siūlomų orientacinių gairių į pirmą vietą buvo iškeltas Lietuvos uždavinys tapti pasaulyje viena iš aiškiausių žmogiškumo reiškėjų.
Pravartu pažvelgti į Vydūno siūlytos žmogiškumo idėjos įgyvendinimą Lietuvoje šiandien. ES Pagrindinių teisių agentūra (FRA) savo tyrimais nustatė, kad Lietuvos tautinės mažumos skriaudžiamos mažiausiai visoje Europoje! Antai, tik 23 proc. jų skundžiasi, o Prancūzijoje ir Italijoje net 94 proc. mažumų jaučia nepasitenkinimą savo padėtimi.
Taigi pati svarbiausia Vydūno vertybė žmogiškumas Lietuvoje rado gerą dirvą ir augina puikius rezultatus. Beje, tautos kilnumo ugdytojo darbus perėmė 1988 metais įsikūrusi Vydūno draugija, kuri pernai šventė 25-ąjį savo veiklos jubiliejų. Šios draugijos tikslai įgyvendinti Vydūno idėjas, rūpintis jo palikimu, skatinti kūrybinę tautos dalį tęsti Vydūno misiją bei rūpintis jo atminimo įamžinimu visose visuomeninio gyvenimo srityse, švietimu. Peržvelgusios draugijos atliktus darbus, turėtų susigėsti kelios Lietuvos ministerijos, nes tokios apimtys būtent yra šių valstybinių įstaigų pajėgoms, o ne visuomeninei organizacijai. Bet būtent mažos skruzdėlytės ir sukrovė tą didžiulį turtą Vydūno darbų, raštų ir taurių žodžių kraitį, kuris dabar sklinda visuomenėje ir didina asmenybės darnos, žodžių ir darbų vienovės vykdytojų vydūniečių, sekančių pėdomis tokio kilnaus žmogaus, kokio mūsų kultūroje kito tokio nėra, taip ryškiai šviečiančio tyra išmintimi, būrį! Ypač svarbu po sovietmečio tamsos ir geležinės uždangos atrasti tą šviesos spindulį, žadinantį bei gaivinantį Tautos dvasią, dalijantį amžių išmintį ir švarinantį ne tik gražią mūsų kalbą, bet ir sielą nuo svetimybių. Tik pernai paskelbus Tarmių metus, išryškėjo Vydūno jau kadaise rašyta savotiška kalba kelių tarmių sanglauda, kuria buvo siekiama labiau išreikšti lietuvišką dvasią bei sukurti specifinę lietuvišką rašybą. Šiuolaikiniai kalbininkai pripažįsta, kad Vydūnas praturtino dabartinę bendrinę lietuvių kalbą!
Šiandien ypač svarbios Vydūno įžvalgos apie demokratiją ir valstybingumą. Vydūnas rašo: ... valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmogiškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Deja, šių pagrindinių savybių Lietuvos valstybė šiandien ir stokoja. Vien prisiminus prichvatizaciją ir jos pasekmes 1 200 milijonierių atsiradimą Lietuvoje ir 80 proc. skurstančios tautos, įvertinus V. Pociūno, J. Abramavičiaus, Kiesų žūtis ir nuo mirties pabėgusią N. Venckienę, valstybės remiamas seksualines mažumas ir skriaudžiamus invalidus darosi ne tik kraupu, bet ir labai aišku, kad desovietizacija būtina, net ir pavėluotai būtina, kad nepražūtume.
Žmogus, kaip aukščiausia pasaulio evoliucijos pakopa, turi būti ne tik pats sau šviesuliu, bet ir kitiems pagalbininku, gyventi savo galva, lemti savo likimą! Taigi būtina gerai pažinti save, savo sielos ir kūno galimybes, jas nuolat tobulinti ir stiprinti. Vydūnas savo teorijai sugalvojo ženklą besiskleidžiantį lotoso žiedą, simbolizuojantį pasaulio ir žmogaus dvasinį šviesėjimą, sąmonėjimą ir vadavimąsi iš materijos gniaužtų, vedantį dvasinį klestėjimą kaip tikrąją laisvę! Vydūno draugija šį lotoso ženklą įkomponavo savo vėliavos centre.
Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio jubiliejui, tiesiog privalu įamžinti didžias ir kilnias mūsų tautos asmenybes visais įmanomais būdais, tiek įvardinant tuos metus mūsų šviesulių vardais, tiek paskelbiant jų kūrybos propagavimo konkursus ir įvardinant jų vardais premijas, tiek sukuriant portretų ciklus, paminklų grupes, pavadinant jų vardais mokyklas, skaityklas, aikštes ir gatves, pažymint memorialinėmis lentomis su jų biografijomis susijusias vietas. Tikrai prasminga Seimo paradinio įėjimo kiemelyje pastatyti Vydūno ir J. Basanavičiaus paminklus, kaip priesaką visiems ten dirbantiems būti tautoje aiškia žmogiškumo apraiška. Tai reikštų grynai vydūnišką ypatingą būdą kovoti su blogiu susirūpinimu, gerumu ir artimo meile.
Andrius Stanislauskas
© 2014 XXI amžius
|