Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Pagerbtas tikėjimo ir tiesos liudytojas

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Kun. Algimanto Keinos kapas Naujojo Daugėliškio bažnyčios šventoriuje

Naujojo Daugėliškio bažnyčios parapijai 2011 metais sukako 500 metų Autoriaus nuotraukos

Žvarboką viduržiemio popietę saulės nutvieksta Naujojo Daugėliškio parapija seniai nebuvo sulaukusi tokio gausaus svečių sambūrio. Iš Vilniaus, Kauno, Druskininkų, Panevėžio, Valkininkų, kitų šalies kampelių į kalvotąjį Naujojo Daugėliškio kraštą suvažiavę maldininkai sausio 18-ąją pagerbė prieš metus Amžinybėn iškeliavusį kunigą Algimantą Keiną. Šv. Joakimo ir Onos bažnyčios šventoriuje, prie kapo, kur ilsisi iškilus dvasininkas, suspindo žvakių liepsnelės ir margaspalvių gėlių žiedai. Į savo gimtąją žemę po ilgų ir atkaklių kovų atgulusio kunigo Algimanto atminimas itin brangus ne tik tėviškėnams, bet ir kiekvienam tautiečiui, neabejingam Tėvynės likimui. O juk kun. A. Keina, kaip sakė į šį atokų Lietuvos kampelį atvykęs druskininkietis Jonas Stepkovičius, buvo vienas iš nedaugelio dvasininkų, niekada nedėvėjusių prisitaikėliškumo kaukių ir uoliai gynusių Bažnyčios bei tautos laisvę ir garbę. Naujojo Daugėliškio bažnyčioje tą dieną dalyvaujant vyskupams Jonui Borutai SJ ir Jonui Kauneckui bei gausiam būriui kunigų, buvo aukojamos šv.Mišios už kunigą ir kovotoją Algimantą Keiną.

Stiprybės sėmėsi iš praeities

Apie turtingą kun. Algimanto Keinos gyvenimo kelią, jo ištikimybę Dievui ir Tėvynei šv. Mišių aukoje kalbėjęs Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ priminė, kad kunigas Algimantas tapo gražiu kunigystės liudytoju, kuris net ir tamsiausių negandų metais drįso atviru žodžiu liudyti tiesą, stiprinti tikėjimą ir viltį tūkstančiams nuo okupacinės priespaudos kenčiančių tautiečių. „Prisimindami Daugėliškio krašto sūnų Algimantą, esame dėkingi Dievui, kad šioje žemiškoje kelionėje turėjome laimę sutikti tokį garbingą dvasininką, ištikimai kovojusį už Bažnyčios ir žmonių idealus. Jis mokėjo į viską žvelgti pro Amžinybės šviesą, skaudžiai sielojosi dėl Lietuvoje tvyrančios neteisybės ir melo, prisitaikėliškumo apraiškų. Didžiulį nerimą kunigui Algimantui kėlė visuomenėje vis labiau įsigalinti žmogaus orumą žeminanti smurto ir prievartos kultūra, vedanti mūsų tautą prie išnykimo ribos“, – teigė vysk. J. Boruta SJ. Pasak vyskupo, pasirinkti kunigystės kelią Algimantas pasiryžo dar ankstyvoje jaunystėje. Gimęs ir augęs daugiavaikėje ir religingoje Vytauto bei Marcelės Keinų šeimoje, jis nuo pat mažų dienų ėmė domėtis dvasiniais dalykais. Gimtajame Moliakalnio kaime ganydamas galvijus, dažnai nubėgdavo į gimtosios Daugėliškio parapijos bažnyčią patarnauti šv. Mišiose. Anuomet šioje parapijoje klebonu buvo paskirtas būsimasis vyskupas Julijonas Steponavičius. Pirmąsyk šį iškilų dvasininką septynmetis Algimantas išvydo 1944-aisiais, prieš Pirmąją Komuniją. Nenuilstanti kun. J. Steponavičiaus sielovadinė veikla, jo dvasingumas ir begalinė meilė Dievui ir žmonėms stiprino ir paties Algimanto dvasinius jausmus, žadino gilią pagarbą krikščioniškoms tradicinėms vertybėms. Savo ilgame pamoksle, kuriame citavo ir arkivyskupo J. Steponavičiaus prisiminimus, ir kitas ištraukas, vysk. J. Boruta SJ priminė, kad iš Daugėliškio krašto yra kilusi dar viena garsi asmenybė – kunigas ir jėzuitų vienuolis Andrius Rudamina. Beveik prieš keturis šimtmečius šis dvasininkas buvo pirmasis krikščionių misionierius, skelbęs Kristaus tikėjimą tolimoje Kinijoje. Tiek vysk J. Steponavičiaus, tiek jėzuito A. Rudaminos religinė veikla, tiek uolus Algimanto tėvelių tikėjimas ir doras auklėjimas šeimoje išugdė gilų jaunuolio vidinį potraukį eiti Kristaus keliu.

Sėjo gėrio ir dvasingumo daigus

Po šv. Mišių, bažnyčios šventoriuje pagerbus kun. A. Keiną, kunigai, parapijiečiai ir gausus būrys atvykusių svečių dalijosi prisiminimais apie šviesios atminties dvasininką. Apie kunigą Algimantą gražius žodžius pasakė Panevėžyje besidarbuojantys vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis. Vyskupas J. Kauneckas kalbėjo: „Kai kunigams Alfonsui Svarinskui ir Sigitui Tamkevičiui grėsė suėmimas, kunigas A. Keina įsijungė į Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto darbą. Nuolat jį matėme visuose renginiuose. Ir jūsų maldos, eilės prie klausyklos parodo, kokią reikšmę turi jums kun. A. Keina. Dėkoju jums, kad palaikote maldingumo dvasią“.

Apaštalinis protonotaras B. Antanaitis sakė: „Kunigas Algimantas gyveno toje aplinkoje, kur buvo šaldomas tikėjimas, kaip jis sakydavo, kur alsuoti, kvėpuoti neduoda. Tačiau jis jau nuo pat kūdikystės alsavo tuo tikėjimu ir kitus skatino alsuoti. Rengė vaikus Pirmajai Komunijai, rūpinosi, kad jaunuoliai neliktų be tikėjimo, kad paklydę žmonės grįžtų pas Kristų. Jis sakė: „Malonė – nepasiduoti pagundai ir nuodėmei, didesnė malonė yra daryti gera, o didžiausia malonė yra mylėti Dievą, kentėti dėl jo“. Ir jis kentėjo, klausdamas, kas bus su Lietuva, kas bus, ar ji bus gyva? Jis dalyvavo visuose susibūrimuose, kad Lietuva būtų gyva, kad ji būtų su Kristumi. Kaune, Ramybės parke buvusiose kapinėse, jis aukodavo šv. Mišias už žuvusius ir kovojusius už tėvynę 1956 metais, o Sausio įvykiuose dalyvavo Aukščiausioje Taryboje, klausė išpažinčių, pavojingu laiku rizikuodamas gyvybe. Tai buvo auka Dievui ir meilė žmonėms. Jis atidavė viską, kad tik gyventų Lietuva. Ir nors dažnai jis jautėsi nereikalingas, tačiau nepaisydamas nieko tarnavo Dievui ir žmonėms“.

Iš Valkininkų atvykusios Danutės Štašytės teigimu, kunigas Algimantas buvo ne tik ištikimas Bažnyčios tarnas, bet ir nuoširdus pašnekovas, gebėjęs rasti bendrą kalbą su visais parapijiečiais, negailėjęs patarimų ar paguodos vargstančiam žmogui. „Turbūt nieko nuostabaus, kad vienas gražiausių savo gyvenimo akimirkų jis patyrė tarnaudamas Valkininkų parapijoje. Jai atidavė kone ketvirtį amžiaus. Padedant vietos gyventojams ir buvusiam kolūkio vadovui, jis suremontavo ir restauravo parapijos bažnyčią. O už tokią veiklą okupacinė valdžia jam ne kartą mėgino sukurpti baudžiamąją bylą, tyrė, kaip iš Daugpilio sugebėta įsigyti skardos bažnyčios stogui, tačiau parapijiečiai neišdavė savo kunigo“, – pasakojo Dzūkijos krašto atstovė Danutė.

Vilnietė Julija Ambrasienė perskaitė Jeronimo Šalčiūno iš Marijampolės eilėraštį, skirtą kun. A. Keinai. Lietuvos laisvės kovų dalyvių sąjungos nariui Jonui Stepkovičiui kun. A. Keina išlieka kaip už giliąsias tikėjimo tiesas kovojusio kunigo pavyzdys. Primindamas, kad kunigas Algimantas buvo be kompromisų, laikėsi Bažnyčios nuostatų, o laisvoje Lietuvoje buvo „kunigas benamis“, druskininkietis perskaitė savo parašytas eiles, skirtas kun. A. Keinai, kuriose buvo ir tokie žodžiai: „Per parapijas buvo stumdomas dažnai...“

Apie kunigą Algimantą, kaip tiesos liudytoją ir blaivystės propaguotoją, šiltais prisiminimais dalijosi Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio atstovai Jonas Kačerauskas ir Vytautas Uogelė, pabrėždami neįkainojamą kunigo Algimanto vaidmenį Lietuvai ir jiems asmeniškai svarbiame blaivinimo bare.

Po šv. Mišių ir paminėjimo susirinkusieji pasimeldė prie šventoriuje esančio kun. A. Keinos kapo, sugiedojo Lietuvos himną.

Kun. A. Keinos sesers sūnus Egidijus Šiaudinis minėjimo dalyvius pakvietė pietums į Ignalinoje esantį restoraną. Ten dar kartą buvo dalijamasi prisiminimais apie kunigą Algimantą. Apie jo veiklą blaivystės sąjūdyje plačiau pasidalijo V. Uogelė, apie kunigo atsidavimą pastoraciniam darbui Valkininkuose, kuriuose jis dirbo apie 20 metų, pasakojo valkininkietė Danutė Štašytė. Vilnietės, buvusios tremtinės Julijos Ambrasienės atmintyje iki šiol gyvi kunigo Algimanto Keinos pėdsakai, giliai įminti Vilniaus žemėje. Šio dvasininko paraginta daugiau nei prieš 17 metų Julija ėmėsi žygių įamžinti sovietinio saugumo nužudyto kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimą. Atkaklių jos pastangų dėka sostinėje, Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžoje, kur vėlų 1981 metų rudenį po sunkvežimio ratais buvo pastūmėtas ir nužudytas kun. B. Laurinavičius, 2007 metais jo vardu pavadintas skveras, o dar po kelerių metų čia išdygo didingas skulptoriaus, prof. Antano Kmieliausko paminklas „Po kryžiumi visa Lietuva“, skirtas kunigui Broniui ir kitiems Laisvės kovotojams atminti. Su kun. A. Keinos palaiminimu J. Ambrasienė drauge su negausiu maldininkų būreliu 1992 metų vasarą nešina Švč. Mergelės Marijos statulėle pėsčiomis apėjo Lietuvą. „Visi šie žygiai ir darbai buvo atlikti būtent su kunigo Algimanto dvasine bei moraline pagalba. Jo drąsinantys, nuoširdūs ir paprasti žodžiai ne vienam iš mūsų įkvėpė ne tik pakilią nuotaiką, bet ir pasėjo dvasinio gėrio daigus. Gal kai kam ir nelabai patiko atvira ir bekompromisinė kunigo Algimanto Keinos pozicija kovojant dėl Bažnyčios ir žmogaus teisių, tačiau niekas nenuneigs, jog tai buvo uolus dvasininkas, ryžtingas kovotojas prieš melą ir veidmainystę, aktyviai gynęs tiek Bažnyčios, tiek paprastų žmonių interesus. Tokio kunigo mūsų dabartinei visuomenei, nutolusiai nuo dvasinių bei moralinių vertybių, ypač trūksta. Tenka karčiai apgailestauti, jog kunigo Algimanto veiklos principų deramai neįvertino net patys aukštieji dvasininkijos atstovai, kai jis dar gyveno šioje žemėje. Paliktas skaudžiai likimo valiai ir dar be jokios parapijos kunigas Algimantas buvo gyvas palaidotas...“ – atviravo J. Ambrasienė.

E. Šiaudiniui, kun. Keinos artimam giminaičiui ir paminėjimo mecenatui, minėjimo dalyviai liko dėkingi už svetingumą. Jie buvo dėkingi ir Naujojo Daugėliškio klebonui kun. Jonui Kardeliui už malonų ir svetingą priėmimą.

Naujasis Daugėliškis,
Ignalinos rajonas

Autoriaus nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“