|
Koks gražus žmogus, mylintis Kristų!..
Elenos Spirgevičiūtės 90-osioms gimimo ir 70-osioms kankinystės metinėms atminti
Diak. Nerijus Pipiras
Šiemet sukanka 90 metų nuo Dievo Tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės gimimo ir 70 metų nuo jos mirties. Šios dvi datos skatina iš naujo prisiminti šią iškilią asmenybę, nepabūgusią savo gyvybę paaukoti krikščioniškojo tikėjimo ir moralės vardan. Šis paprastutės mergaitės žygdarbis yra sektinas pavyzdys šiandieniam jaunimui: tikėti įmanoma, prasminga mirti, bet nenusidėti, išmintinga gyvenimą statyti ant vienintelės Tiesos pamato. Šiame straipsnyje noriu trumpai prisiminti pagrindinius Elenos Spirgevičiūtės trumpo, bet prasmingo gyvenimo momentus, išryškinti jos herojiško poelgio svarbą.
Elena Spirgevičiūtė gimė 1924 metų gruodžio 23 dieną tarnautojų šeimoje ir tuoj, 1925 metų sausio 11 dieną, buvo pakrikštyta Prisikėlimo bažnyčioje. 1928 metais Stasys Spirgevičius iš Lietuvos kariuomenės savanorio J. Lukoševičiaus nusiperka žemės sklypą Tvirtovės alėjoje. Netrukus pastatomi trobesiai, įsikuria šeima.
Elena buvo tyli, nestiprios sveikatos mergaitė (problemos su stuburu, vėliau motinos herojiškų pastangų dėka išgydyta aut.past.), kukli, protinga, gražios išvaizdos. 1931 metais pradėjo lankyti 15-ąją vidurinę mokyklą, nuo 1933 metų lankė Saulės pradinę mokyklą, vėliau Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnaziją. Ją uždarius perėjo į 8-ąją gimnaziją ir ją baigė 1943 metais. Tais pačiais metais įstojo į KU Medicinos fakultetą, tačiau jame nesimokė. Vokiečiams uždarius universitetą, pradėjo mokytis užsienio kalbų, norėdama tapti mokytoja. Lankė trumpalaikius pedagogų kursus, kuriuos baigusi buvo paskirta mokytojauti Jonavos valsčiuje, tačiau dėl karo suirutės į paskyrimo vietą neišvyko. Liko padėti šeimai. Visą laiką buvo pavyzdinga katalikė, uoli adorantė, besistengianti bene kiekvieną dieną priimti Komuniją. Stengėsi gyventi, rengtis kukliai. Besimokydama nešiojo mokyklos uniformą, dalyvavo mokyklos rengiamuose renginiuose. Dėl savo nuoširdumo buvo mėgiama mokytojų ir bendramokslių. Gimnaziją baigė pavyzdingai.
1944 metų sausio 3 dieną apie 22 valandą į Spirgevičių namus, nutildę šunį ir prisistatę policija, įsibrauna neprašyti svečiai tarybinių banditų grupė. Į kambarį įvirto keturi įkaušę vyrai. Visi, išskyrus vieną, kalbėjo rusiškai. Vyrai liepė paruošti vaišes, o patys puolė krautis į maišus vertingesnius daiktus. Šalia šeimos galvos Stasio Spirgevičiaus ir jo žmonos kambaryje spietėsi jų vaikai: devyniolikmetė Elenutė, trylikametė Sabina ir septynmetis Česlovas. Išgirdusi triukšmą, pas Spirgevičius atbėgo giminaitė Stasė Žukaitė, gyvenusi kaimynystėje. Įkaušę įsibrovėliai pradėjo kibti prie Elenutės ir Stasės. Pastaroji mėgino pabėgti, iškviesti policiją, tačiau vienas rusiškai kalbantis vyras ją, pasivijęs kieme, nušovė. Tada jis grįžo pas sėbrus, vėl sėdo su jais prie stalo. Įsibrovėliai išėmė iš savo ginklų kulkas ir garsiai, kad girdėtų visi Spirgevičiai, aptarinėjo, kuriam iš šeimos narių kiekviena bus skirta. Paskui vienas rusakalbis įsibrovėlis liepė Spirgevičienei lipti į palėpę. Po daug metų aš netyčia išgirdau mamą pasakojant draugei, kad tą baisiąją naktį ji turėjo patenkinti girto rusakalbio geidulius, kad išgelbėtų mūsų gyvybes, pripažino gyva likusi Elenutės sesuo Sabina Spirgevičiūtė-Šultienė. Bet įsibrovėliai žodžio nesilaikė, prisiminė ji kruvinąją naktį. Po namelio kambarius buvo tampoma jiems besipriešinanti mano sesuo Elenutė. Nesukalbamai ir neįbauginamai merginai vienas prievartautojų pagaliau liepė atsisveikinti su mumis. Kai Elenutė mus peržegnojo, atsidarė kito kambario durys, ir lietuviškai kalbantis jaunuolis su automatu įtraukė ją vidun. Netrukus pasigirdo šūvis. Kas iš tame kambaryje buvusiųjų nušovė mano seserį, aš nežinau. Žmogžudžiai prigrasino niekam nieko nepasakoti antraip ateisią ir visus, likusius gyvus, susprogdinsią.
Šeima tą tragišką vakarą liko apiplėšta, su nužudytomis Elenute ir Stase Žukaite. E. Spirgevičiūtė gulėjo peršauta galva ir dešine plaštaka. Matyt, kulka pateikė į ją besižegnojančią. Žurnalas Ateitis mini, kad Spirgevičių šeima buvo labai apiplėšta: tiek Stasės Žukaitės, tiek Elenos Spirgevičiūtės palaikai, pašarvoti Šventojo Antano Paduviečio bažnyčioje, buvo labai kukliai aprengti. Nekrologe rašoma: Jų tragiška mirtis ir jos aplinkybės ilgai bus pavyzdžiu mūsų moterims kilnaus moteriško būdo, tvirto ir valingo bei aiškaus nusistatymo, didžio lietuvės moters garbės pajautimo; tai pavyzdys, kuris primins, kaip lietuvė moteris moka ginti savo garbę.
Kunigas Pranas Račiūnas MIC domėjosi merginų žūties paslaptimi, surinko nemažai medžiagos apie 1944 metų sausio 3-iosios nakties įvykius. Jis išsaugojo Elenos Spirgevičiūtės dienoraštį. Jame, pildytame nuo 1940 iki 1942 metų birželio, galima išskirti tokias temas: gimnazisto aktualijos, santykiai su artimais ir aplinkiniais žmonėmis, draugais; tapatybės paieškos. Visame dienoraštyje aiškus Kristaus reikšmės suvokimas, gyvas santykis su Dievu, Marija. Iš to Elena Spirgevičiūtė semėsi tvirtybės. Be abejo, iš to kilo ir jos tvirtas nusistatymas kritiškiausiu gyvenimo momentu: Geriau mirti, bet nenusidėti. Nagrinėjant išlikusius Elenos Spirgevičiūtės dienoraščio puslapius, išryškėja pagrindinė minčių trajektorija: žmogus Dievas. Šiame dialoge su savimi siekiama atsakyti į kiekvienam jaunuoliui rūpinčius klausimus: kokia mano misija žemėje, ką reikia daryti, kad atsakyčiau į Dievo kvietimą, kas yra sielos ir kūno tyrumas, suteikiantis amžiną garbę? Merginai didžiausias pavyzdys Švenčiausioji Mergelė Marija. Iš jos ji semiasi nuolankumo viską priimti kaip Dievo valią.
Reikėtų paminėti ir Elenos tetą Stasę Žukaitę. Gimusi 1916 metais neturtingoje šeimoje ji dirbo fabrike pamainos meistre. Rengėsi ištekėti. Ją gerbė vadovai ir bendradarbiai. Tuo metu ji gyveno Spirgevičių kaimynystėje. Ištrūkusi iš užpuolikų, bėgo šauktis pagalbos, nes jos kambarėlyje buvo įrengtas telefonas. Užpuolikams pasakė, kad eina atnešti maisto produktų. Dalis atėjūnų išėjo iš paskos. Namelyje bandė išprievartauti. Tačiau po grumtynių su girtais užpuolikais, Stasei pavyko ištrūkti ir išbėgti į lauką. Bet čia užpuolikas, pravarde Griša, ją nušovė (sode).
Elena Spirgevičiūtė ir Stasė Žukaitė buvo palaidotos Kauno miesto kapinėse (dabar Ramybės parkas). Laidotuvėse dalyvavo didelė minia žmonių. Vadovavo Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas kan. Juozas Želvys ir Elenos gimnazijos kapelionas kun. Alfonsas Grauslys. 1957 metais uždarius Kauno miesto kapines, jų palaikai perkelti į Eigulių kapines. 1998 metų spalio 17 dieną arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius merginų žūties vietoje pašventino Česlovo Spirgevičiaus rūpesčiu pastatytą angelo skulptūrą (autorius Antanas Kmieliauskas). Netrukus buvo pradėta Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla. 2000 metų gegužę popiežius Jonas Paulius II Katalikų Bažnyčios kankinių sąrašą papildė naujais vardais. Tarp 114 lietuvių yra ir Elenos Spirgevičiūtės pavardė. Merginos herojiškumą rodo tai, kad ji mirė už moralines vertybes, sakydama: Aš mirsiu, jūs gyvensite. Mirė peržegnojusi savo artimuosius. Ši mergina turi daug ką pasakyti ir mums, sekuliarizacijos iškankintiems žmonėms. Ji jaunimo užtarėja, skaistybės ir dorovės gynėja. Reikia nepamiršti melstis už ją.
Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos kankinystės deklaravimo (pirmoji Kauno arkivyskupijoje aut.past.) byla pradėta jubiliejiniais, 2000 metais. Ji viena iš 114 lietuvių kankinių, 2000 metų gegužę palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II įrašytų į XX amžiaus kankinių martirologą.
Elena Spirgevičiūtė turi ypatingai daug ką pasakyti dabartinei jaunajai kartai: kaip savo gyvenimą grįsti krikščioniškomis vertybėmis, ko imtis, siekiant tapti Gyvybės kultūros skleidėjais, kaip gyventi, kad visiems mums tikrasis gyvenimas, pasak apaštalo Pauliaus, būtų Kristus. Elenutė savo dienoraštyje yra parašiusi tokius žodžius: Jėzau, koks Tu meilus ir brangus mano širdžiai! Tu esi gražiausia simfonija, Tu esi gražiausias augalas, tu esi mieliausias Kūdikėlis ir geriausias visų Tėvas. O, Tėve, būk manyje, neapleisk manęs, ištiesk meilingąją ranką ir rodyk kelią kryžkelėje. Kaip sunku, neramu ir baugu be Tavęs, kaip kankinasi ir daužosi vargšė širdis.(...) Atpalaiduok mane nuo žemiškų tuštybių, naikink bjaurias mintis, rauk pavydą iš širdies (Iš Elenos Spirgevičiūtės dienoraščio, 1942 m. kovo 16 d.). Kitoje vietoje ji rašo visiems mums, tikintiesiems, svarbius žodžius: Laimingas žmogus, kuris myli Kristų. Koks jis tada gražus! Tikroji žmogaus laimė yra Kristus. Jei visi Jį mylėtų, nebūtų nelaimingųjų... (1940 m. spalio 29 d.). Melskime, kad ši Dievo Tarnaitė mus užtartų tikrai mylint Dievą ir tarnaujant Jam!
© 2014 XXI amžius
|