Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Ekumeniniai susitaikymo siekiai

Pasaulio krikščionys vienijasi Sirijos konflikto sprendimui

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus, kalbėdamas prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatams, akcentavo taikaus Sirijos krizės sprendimo svarbą

Sirijos krikščionių ganytojas, Antiochijos melkitų patriarchas Grigalius III Lahamas pakvietė „globalinei maldos kampanijai“ už taiką Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje

Iš Sirijos pasitraukė 2,5 milijono gyventojų

Smurtą kenčiantys Sirijos žmonės

Popiežiaus Pranciškaus taikdarystė

Taip jau sutapo, kad neseniai švęsta kasmetinė Maldų už krikščionių vienybę savaitė (sausio 18–25 dienomis) vyko tuo pat metu, kai Šveicarijoje buvo atnaujintos Sirijos taikos derybos, sulaukusios sutelktų ekumeninės maldos pastangų, kad būtų nutrauktos brolžudiškos kovos ir pasiektas susitaikymas šioje evangelinius įvykius menančioje žemėje. Tai – geras pavyzdys, kaip įvairių konfesijų krikščionys gali suvienyti jėgas kartu su popiežiaus Pranciškaus taikingomis iniciatyvomis. Jau daugiau kaip trejus metus besitęsiančio karo mastą Sirijoje aiškiai nusako baisi praradimų statistika, lyginant ją su mums labiau pažįstamomis nelaimėmis. Štai vėl ką tik minėjome tragiškų 1991 metų sausio įvykių Vilniuje metines, apgailėdami keturiolikos laisvės gynėjų žūtį. Smurtiniai susidūrimai Ukrainos sostinėje Kijeve jau pasiglemžė kelių jaunų žmonių gyvybes. Dėl to yra labai skaudu. Sirijoje per kovos tarp sukilusios opozicijos ir valdančiojo Bašaro al Asado (Bachar al Assad) režimo jau pareikalavo 130 tūkstančių aukų (daugiausia civilių, įskaitant vaikus). Dar apie 2,5 milijono Sirijos gyventojų (10 proc.) buvo priversti palikti namus ir ieškoti prieglobsčio užsienyje, tapti pabėgėliais, daug socialinių problemų keliančiais kaimyninėms šalims, į kurias jie pasitraukė (Libanui, Jordanijai, Turkijai, Irakui).

Popiežius Pranciškus, kurio ryžtingas kvietimas maldai ir pasninkui 2013 metų rugsėjį paskutinę akimirką sustabdė numatytą užsienio karinę invaziją į Siriją po cheminio ginklo panaudojimo (dabar jau susitarta dėl jo išgabenimo ir sunaikinimo), kuris galėjo šį konfliktą išplėsti iki didelio tarptautinio karo, 2014 metų sausio 13 dienos susitikime su prie Šventojo Sosto akredituotais diplomatais vėl pabrėžė būtinumą galutinai užbaigti šį konfliktą taikiomis priemonėmis. Jis patvirtino, kad humanitarinių problemų sprendimui tame procese turi būti suteiktas aiškus prioritetas. „Yra visiškai nepriimtina, kad priešpriešos taikiniais tampa beginkliai civiliai, ypač vaikai, – sakė Šventasis Tėvas. – Todėl visas puses raginu išnaudoti kiekvieną pagalbos suteikimo gyventojams galimybę, kartu paremiant pastangas tų šalių, ypač Libano ir Jordanijos, kurios su reikiamu dosnumu priėmė daugybę Sirijos pabėgėlių“. Sausio 22-ąją, kai Montriu mieste Šveicarijoje vyko Sirijos taikos derybų, pavadintų „Ženeva 2“, įžanginė konferencija, dalyvaujant 40 valstybių, įskaitant Vatikaną, popiežius Pranciškus bendroje audiencijoje vėl ragino visą tarptautinę bendruomenę netausoti jėgų dėl to konflikto užbaigimo.

„Meldžiu Viešpatį, kad paliestų visų širdis, kad siekiant daug iškentėjusių Sirijos žmonių didesnės gerovės, nebūtų taupomos jokios pastangos ir kad be jokio atidėliojimo būtų nutrauktas smurtas ir užbaigtas konfliktas, jau sukėlęs didžiulį skausmą, – prašė Šventasis Tėvas. – Mylimai sirų tautai linkiu ryžtingai žengti susitaikymo, darnos ir atsinaujinimo keliu, kad kiekvienas žmogus galėtų kitame rasti ne priešą, ne varžovą, o brolį, kurį galėtų priimti ir apkabinti“. Tai ypač svarbu apie 15 proc. Sirijos gyventojų sudarantiems krikščionims, kurie, nors kovose stengiasi nedalyvauti, tačiau patiria radikalių islamistinių grupių išpuolius ir yra kaltinami, neva palaikantys B. al Asado režimą. Iš tikrųjų jie tik nori laisvai praktikuoti savo tikėjimą ir galvoja, kad naujoji arabų revoliucija atvertų kelią į didesnę demokratiją, o ne į dar vieną barbarizmą ir tironiją po vadinamojo džihado (islamo šventojo karo) priedanga, paneigiant žmogiškąsias kitų religijų išpažinėjų teises.

Pilietinės visuomenės vaidmuo

Laišką taikos derybų „Ženeva 2“ (šis susitikimas turi tokį pavadinimą, kadangi pirmosios derybos dėl Sirijos vyko 2012 metų birželį Ženevoje) dalyviams pasiuntė ir didžiausios nacionalinės Stačiatikių Bažnyčios dvasinis vadovas, Maskvos ir Visos Rusijos patriarchas Kirilas, kuris irgi ragino derybininkus ir visus geros valios žmones sustabdyti smurto eskalavimą. Priminęs sunkias trejų metų konflikto pasekmes, patriarchas Kirilas pabrėžė, jog yra svarbu, kad taikos procese dalyvautų visos Sirijos politinės jėgos ir pilietinė visuomenė. Čia galima priminti, kad Sirijos opozicija nėra vieninga, ir dalis radikalių grupių atsisakė dalyvauti Šveicarijoje vykstančiose derybose, kadangi nusikalstamo B. al Asado režimo nelaiko dialogo partneriu, o Rusija yra ištikima jo sąjungininkė dar nuo sovietinio komunizmo laikų. „Mes esame įsitikinę, kad Sirija turi likti valstybe, kurioje būtų gerbiamas visų tautinių, etninių ir religinių grupių žmogiškasis orumas ir teisės“, – pabrėžė laiške Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas. Jis ypač nurodė saugumo ir religinės laisvės svarbą dažnai diskriminuojamiems krikščionims, kurie Sirijoje ir visuose Artimuosiuose Rytuose gyvena daugiau kaip 2 tūkstančius metų (islamas atsirado tik VII amžiuje) ir yra integrali vietinės visuomenės dalis.

Patriarchas Kirilas nurodė būtinumą, kad, siekiant taikos ir stabilumo, būtų nutrauktas dabar dažnai pasitaikantis krikščionių religinių šventovių, senųjų vienuolynų ir kitų kultūrinio bei istorinio paveldo objektų naikinimas ir profanavimas, išleisti į laisvę pagrobti krikščionių įkaitai, tarp kurių yra netgi Bažnyčios hierarchų ir seserų vienuolių. Rusijos stačiatikių dvasinis vadovas pareikalavo, kad būtų nutrauktas (kaip jis sukilėlius vadina) „teroristinių ir ekstremistinių grupių“ finansavimas bei aprūpinimas ginklais. Iš tikrųjų, sukilėlius dosniai remia B. al Asado neapkenčianti įtakingoji Saudo Arabija ir Vakarų šalys, tačiau valdantįjį režimą oficialiai ginkluoja ir globoja Rusija ir Iranas, nors apie tai laiške neužsimenama. Kreipimosi pabaigoje teisingai priminęs, kad Sirijos karo pasekmių užgydymui prireiks dešimtmečių, o prarastų žmonių gyvybių neįmanoma sugrąžinti, patriarchas Kirilas linki, kad taikos sėklą, kurią „Ženeva 2“ derybų dalyviai yra pašaukti sodinti, galėtų išauginti „gerus vaisius kiekvienam Sirijos piliečiui“. Jis prideda, kad kiekvienas žingsnis į susitaikymą, tvarkos atstatymą ir žmonių gerovę gaus Dievo palaiminimą.

Humanitarinių pastangų prioritetas

Pareiškimą dėl Sirijos taikos derybų svarbos paskelbė ir didžiausia tarptautinė ekumeninė organizacija Pasaulio Bažnyčių Taryba (PBT), kurios vadovas (generalinis sekretorius) dabar yra Norvegijos liuteronų pastorius Olavas Fyksė Tveitas (Olav Fykse Tveit). Dokumentas buvo pristatytas po PBT būstinėje Ženevoje sausio 15–17 dienomis surengto konsultacinio pasitarimo, kuriame dalyvavo ir Vatikano atstovai (Katalikų Bažnyčia oficialiai PBT nepriklauso, tačiau glaudžiai bendradarbiauja). Kreipimesi, kurį pastorius O. Fyksė Tveitas asmeniškai perdavė jau į Šveicariją atvykusiam pagrindiniam „Ženeva 2“ koordinatoriui, Jungtinių Tautų ir Arabų lygos atstovui Lahdarui Brahimiui (Lakhdar Brahimi), pirmiausia pabrėžiamos Sirijos krikščionių, ten gyvenančių nuo pačios mūsų tikėjimo aušros, kančios ir kad su jais solidarizuojasi visos pasaulio krikščionių Bažnyčios. Stengdamiesi jiems padėti per savo humanitarines organizacijas, pasaulio krikščionys girdi nekaltųjų brolių ir sesių šauksmą, kadangi jie žino, kad „jeigu kenčia vienas (kūno) narys, su juo kenčia ir visi nariai“ (1 Kor 12, 26), teigiama Pasaulio Bažnyčių Tarybos kreipimesi. Jame vėlgi patvirtinus, kad šiai krizei „negali būti karinio sprendimo“, raginama pirmiausia sustabdyti ginkluotą konfrontaciją, išlaisvinti pagrobtuosius įkaitus ir nuosekliai įgyvendinti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijas, ypač užkertant kelią užsienio kovotojų (jie atvyksta netgi iš Vakarų Europos ir Rusijos) ir ginklų prasiskverbimui į Siriją.

Akcentuojami tie klausimai, kurie yra taikos derybų darbotvarkėje. Reikalaujama, kad civiliams gyventojams neatidėliotinai ir netrukdomai būtų suteikta reikiama pagalba per vadinamuosius „humanitarinius koridorius“, kurie būtų saugomi tarptautinės teisės nuostatų. Kadangi kalbama ne tik apie į užsienį pasitraukusius milijonus pabėgėlių, bet ir priešiškų pajėgų izoliuotas bendruomenes pačioje Sirijoje, kurios yra nuolat terorizuojamos kaip nepajėgios kam nors pasiskųsti ir net pranešti apie savo sunkią padėtį, Pasaulio Bažnyčių Taryba pabrėžia, kad, sustabdžius karines kovas, taikiame Sirijos atsikūrime turi dalyvauti visi sektoriai – dabartinė vyriausybė, suvienyta opozicija ir pilietinė visuomenė, – nes Sirijos ateities likimas turi būti pačių šalies gyventojų rankose. Šis susitaikymo ir atsinaujinimo procesas turi vykti „skaidriai ir patikimai“, kontroliuojant ir remiant Jungtinių Tautų Organizacijai ir Arabų lygai, konstruktyviai dalyvaujant visoms į konfliktą įsivėlusioms pusėms. Tomis pastangomis turi būti užtikrintas Sirijos teritorinis vientisumas, nepriklausomybė ir šiai šaliai būdinga etninė bei religinė įvairovė, garantuojant lygias visų piliečių teises. „Kaip krikščionys mes kalbame vienu balsu kviesdami į teisingą taiką Sirijoje, – teigiama PBT kreipimosi pabaigoje. – Dėl šios taikos mes pasirengę dirbti ranka rankon su seserimis ir broliais musulmonais, su kuriais mus sieja bendra istorija bei dvasinės ir socialinės vertybės“.

Maldos ir dialogo kultūra

Minėtame Pasaulio Bažnyčių Tarybos surengtame konsultaciniame susitikime dalyvavo ir vienas pagrindinių Sirijos krikščionių vadovų Antiochijos melkitų katalikų patriarchas Grigalius III Lahamas, kuris yra tos šalies katalikų hierarchų asamblėjos pirmininkas. Savo atskirame ganytojiškame laiške, kreipdamasis į brolius vyskupus, vienuolius, kunigus ir visus tikinčiuosius, patriarchas Grigalius III Lahamas pakvietė maldai už taiką Sirijoje ir už derybų „Ženeva 2“ sėkmę, pabrėždamas, kad tai turi būti „globali maldos kampanija“ už taiką Šventojoje Žemėje, Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje. Ganytojas pabrėžia, kad tikroji santarvė tarp Sirijos ir kitų konfliktuojančių šalių gyventojų gali būti pasiekta ne tik vykdant karines saugumo priemones ir reikalingą humanitarinę pagalbą, bet pirmiausia per žmogišką, nuoširdų, tautinį susitaikymą tikėjime, kuri gali garantuoti ir kitų minėtų priemonių bei politinių derybų sėkmę. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad nors taikos derybos Ženevoje vyksta tarp Sirijos valdančiojo režimo ir kovojančios opozicijos per tarpininkus, kadangi priešininkai nenori sėdėti prie bendro stalo, tačiau iš esmės jos yra daugiašalės, kadangi jų rengime dalyvauja pagrindiniai tarptautinės politikos veikėjai: Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusijos Federacija, Europos Sąjunga (Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija), Kinija. Taigi, šių pastangų sėkmei yra reikalinga Vakarų ir Rytų ir visų arabų šalių vienybė, pabrėžė senosios Antiochijos Bažnyčios patriarchas. Dar kartą „pabrėžęs, kad „taikai nereikia ginklų“, todėl būtina nutraukti ginkluotės siuntimą į kovų apimtą šalį, patriarchas Grigalius III Lahamas aiškino, kad Sirija privalo tapti „viena bažnyčia ir šventove“, kurioje visi pakeltų ne šautuvus, bet maldai sudėtas rankas, nepriklausomai nuo politinių įsitikinimų, ir tik tada bus pasiektas visus tenkinantis kruvino konflikto užbaigimas.

Kaip išvadas šiam įspūdingam ekumeniniam mokymui apie taikų Sirijos krizės sureguliavimą galima pristatyti Šventojo Sosto atstovo įžanginėje derybų „Ženeva 2“ konferencijoje, arkivyskupo Silvano Marijos Tomazio (Silvano Maria Tomasi) kalbos svarbiausius elementus, kuriuose išdėstyti kai kurie konkretūs siūlymai. Pradėdamas pasisakymą sausio 22 dieną Montriu mieste vykusioje konferencijoje, Vatikano nuncijus Jungtinių Tautų struktūrose pirmiausia vėl pabrėžė, kad „Ženeva 2“ derybos gali tapti pavyzdžiu dialogo būdu sprendžiant konfliktines problemas, sutelkiant ne karinės galios priešpriešą, bet geranoriškos politinės valios raišką. Dėl to pirmiausia reikalingas besąlyginis ginkluotos kovos ir kitokio smurto nutraukimas, o „ginklams investuojami pinigai turi būti nukreipiami į humanitarinę pagalbą“. Šioje pagalboje ir taikiame šalies atstatyme prioritetas turi būti teikiamas labai sužalotam šeimų gyvenimui, švietimo ir sveikatos apsaugos institucijų, kai kur visiškai sunaikintų ir neveikiančių (jau treji metai moksleiviai nelanko mokyklų, o studentai universitetų!), atstatymui. Pastebėjęs, kad daugelyje Sirijos regionų ekonomika yra visiškai sužlugdyta, arkivyskupas S. Tomazis sakė, kad jos atkūrime ir išvystyme su dosnia ir solidaria tarptautinės bendruomenės pagalba prioritetas turi būti teikiamas jauniems žmonėms, kurie savo užimtumu ir darbine veikla „gali tapti savo šalies taikingos ir kūrybingos ateities protagonistais“. Bendruomeniškame atsikūrime svarbų vaidmenį turi dvasinis dėmuo. „Šventasis Sostas drąsina visas religines tikybas ir bendrijas Sirijoje siekti gilesnio tarpusavio pažinimo, geresnio supratimo ir atnaujinto pasitikėjimo“, – sakė arkivyskupas S. Tomazis. Būtina pripažinti, kad visuomenėje egzistuojanti kultūrinė, etninė ir religinė įvairovė „yra neblogas faktorius, galimybė kiekvienai bendruomenei ir kiekvienam individui savo dovanomis prisidėti prie bendrosios gerovės ir pažangos, kuriant turtingesnę ir gražesnę aplinką“.

Baigdamas kalbą Šventojo Sosto atstovas dar kartą priminė popiežiaus Pranciškaus žodžius, reikšmingus Sirijos ir kiekvieno nacionalinio ar tarptautinio konflikto sureguliavimui: „Kiekviena konflikto pusė turi išgirsti savo sąžinės balsą, neužsisklęsti vien tik savo interesuose, bet žvelgti į kitus kaip savo brolius, ryžtingai ir drąsiai eidamas derybų keliu, įveikdama aklą priešpriešą“. Taigi, ne konfrontacijos ir pykčio kultūra gali įtvirtinti darną tarp žmonių ir tautų, bet susitikimo ir dialogo kultūra, ir tai yra vienintelis kelias į taiką.

© 2014 „XXI amžius“