Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Pavydo kirmino priešnuodis

Kun. Vytenis Vaškelis

Daugiau nei prieš savaitę popiežius Pranciškus šv. Mišių homilijoje kalbėjo apie pavydintį žmogų, kuris apsinuodijo pavydo nuodais. Šventasis Tėvas sakė: „Jis negieda, nemoka šlovinti, nežino, kas yra džiaugsmas, jis visada žiūri, ką turi kitas, ko neturi jis, ir dėl to jis apkarsta, ir jo kartumas pasklinda po visą bendruomenę. Pavyduoliai sėja kartumą. Kita laikysena, kuri kursto pavydą, – kito žmogaus šmeižimas. Pavyduolis nepakenčia, kai kitas ką nors turi. Jis mano, kad pažemindamas kitą žmogų, pasieks, kad jis pats nebus prastesnis už kitą. Jo naudojamas įrankis – apkalbos. Jei atidžiau pažiūrime, iš kur apkalbos atsiranda, pamatome, kad visada už jų slypi pavydas“.

Pavydas – apsvaigimo forma, kai nuolat pavyduliaujant taip užtemsta sielos akys, kad asmuo nors turi kažkokį vidinį gebėjimą matyti ir samprotauti, bet dėl to, kad nekontroliuojamas pavydas perauga į apkalbų, neapykantos ar net šmeižto lygį, jis nebesugeba daryti adekvačių sprendimų, kurie liudytų, kad stengiasi laikytis tiesos ir teisingumo. Kol pavydo nuodėmė plačiai neišsikerojo individo širdyje, jos dygstančių piktžolių želmenys yra gana lengvai pastebimi, ir juos įmanoma išrauti su visomis šaknimis. Pavyzdžiui, jei išgirdome, kaip vieną mūsų darbuotoją motyvuotai pagyrė kitas žmogus, tačiau mūsų širdis, užuot laisvai pritarusi tiesos žodžiams, savaip nusiminė, nes iš pasąmonės bematant iškilo neigiami prisiminimai apie anksčiau padarytas to giriamo žmogaus klaidas, yra ženklas, kad kai kuriose mūsų širdies kertėse yra įlindę klastingi pavydo kirminai, kurie patyliukais naikina vidinės ramybės, gebėjimo laisvai mąstyti ir spontaniškai džiaugtis kito sėkme dovanas.

Prieš keliolika metų į vieną moterų kontempliatyvų vienuolyną, esantį JAV Nebraskos valstijoje, atvyko jaunuolis, kuris savaip maištaudamas atmetė savąją tapatybę ir turėjo kitų vidinių problemų. Susitikęs su vienuolėmis, jis papasakojo, kad nepažinojo savo tikrojo tėvo. Kai jam buvo ketveri, mama ištekėjo už kito vyro ir susilaukė dukrelės, kuriai jis pavydėjo tėčio dėmesio bei meilės. Jis galvojo, kad jo sesutė yra labiau mylima dėl to, kad ji yra mergaitė. Manė, kad, jei jis būtų mergaitė, irgi būtų labai mylimas. Jis pradėjo vilkėti sukneles, žaisti su lėlėmis... Berniukas stengėsi būti maža mergaite, kad būtų mylimas savo tėčio. Augdamas vaikas klausė piktosios dvasios melo ir įkvėpimų, kaip tapti mylimu, ir dabar norėjo pakeisti lytį. Pirmiausia vienuolės meldėsi už tą vaikiną, kad nuo jo nutoltų pavydo piktoji dvasia, ir jis pats pagaliau suvoktų, kad būti vyru – didi dovana, nes pats Jėzus juo buvo. Maldų metu jaunuolis suvokė save kaip vyrą, dėkojo Dievui už šį Jo kūrybos planą ir vėl drauge su vienuolėmis pakartojo šį maldingo apmąstymo kelią. Galiausiai jis patyrė išsilaisvinimo nuo pavydo padarytos žalos ramybę ir pradėjo tapatintis su Jėzumi suvokdamas, kad gera būti išgydytu vyru, per kurį nuo šiol Dievas gali skelbti savuosius darbus kitiems.

Popiežius Pranciškus minėtoje homilijoje kvietė melstis „už mūsų krikščioniškąsias bendruomenes, kad nebūtų sėjama tarp mūsų pavydo sėkla, kad nebūtų vietos pavydui mūsų širdyse, mūsų bendruomenėse, kad eitume pirmyn šlovindami Viešpatį, su džiaugsmu šlovindami Viešpatį. (...) Prašykime malonės nepasiduoti liūdesiui, neturėti nuoskaudų, nepavydėti“.

Esu pastebėjęs, kad kai kurie katalikai, kurie daug metų uoliai darbuojasi parapijų sielovadoje ir labai pagelbsti vietos ganytojams, kartais ima pavydėti tiems tikintiesiems, kurie anksčiau dėl įvairių priežasčių nedalyvaudavo sekmadienio pamaldose, bet, kai labiau atvėrė širdis Jėzui bei drąsiai priėmė Jo malonę, tapo naujais ir aktyviais klebono pagalbininkais... Čia kiekvienas turėtume savęs klausti: kodėl į mano vidų įsismelkė melo kibirkštis, ir aš nejučiomis pradėjau pavydėti savo artimui; kodėl su kitais bendraminčiais leidausi į netinkamas šnekas ir sakiau, kad tie perdėtai uolūs „naujokai“ pataikauja klebonui, laimi jo palankumą, kodėl neįžvelgiamas jų veidmainiškumas? Tiktai sąžininga, Šventajai Dvasiai apšviečiant širdį bei protą, minčių, žodžių bei veiksmų apyskaita gali padėti atpažinti savyje įsisenėjusią pavydo nuodėmės žaizdą, kuri, susiklosčius naujoms aplinkybėms, pradėjo kraujuoti ir atskleidė pagrindinę žmogaus suklupimo priežastį – didžiosios Viešpaties išminties dovanos įšaldymą, arba pernelyg menką dvasinio gyvenimo ugdymą, kai buvo ignoruojamas natūralus paklusnumas Dievo bei Bažnyčios mokymo pažinimui ir jo neatidėliotinas pritaikymas kasdienybėje.

Popiežius Pranciškus įžvalgiai pastebi: „Žmogus, kurį užvaldo pavydas, gali tapti žmogžudžiu“. Galime ir šitaip sakyti: „Žmogus, kuris leidžiasi valdomas Kristaus (žr. 2 Kor 10, 5), išlaisvinamas iš visų pavydo kerų, nes vis labiau myli Jį bei kiekvieną sutiktąjį“.

© 2014 „XXI amžius“