Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ savanoriai nuolat mokosi

Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ savanoriai mokymų metu

Sausio 18 dieną, nepabūgę užpustytų kelių, į trečią Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ organizuotą mokymų seminarą „Kas mes esame? Ko Dievas iš mūsų tikisi?“ susirinko 32 savanoriai iš įvairiausių vyskupijos kampelių.

Šių seminarų-mokymų tikslas – ugdyti naujus į parapijos „Caritas“ grupes įsijungusius narius bei palydėti artimo meilės tarnystėje jau esamus savanorius; su parapijos klebono pagalba ieškoti žmonių sielovadinei-karitatyvinei veiklai parapijoje aktyvinti, skatinti parapijos bendruomenę gailestingajai artimo meilei, padėti dvasiškai bręsti įsipareigojusius „Caritas“ praktinės savanoriškos veiklos gyvinimo tarnystei, ir naujų krikščioniškų santykių parapijos bendruomenėje kūrimui. Projektą finansuoja Lietuvių katalikų religinės šalpos fondas.

Lapkritį bei gruodį vykusiuose mokymuose dalyvavo po 38 asmenis, apsisprendusius savanoriauti, norinčius aktyvinti „Caritas“ veiklą savo bendruomenėse, iš Šakių, Gelgaudiškio, Kidulių, Sintautų, Lekėčių, Kapčiamiesčio, Šeštokų, Igliaukos, Sasnavos, Garliavos, Vilkaviškio, Pajevonio, Pilviškių, Rumbonių ir 2013 metais atsinaujinusių Plutiškių bei Plokščių parapijų „Caritas“ skyrių.

Lapkritį mokymų metu s. Evelina Lavrinovičiūtė MVS dalyvius kvietė atverti savo žvilgsnį ir savo kasdienybėje pastebėti Kristaus veikimą; būti Jo įrankiais liudijant savo tikėjimą tiems, kurie yra stokojantys ir Jo nepažįsta. Praktinių užsiėmimų metu savanoriai buvo kviečiami į esančius atskirtyje žmones pažvelgti Jėzaus žvilgsniu, įsivaizduoti, ką Jis pasakytų, vaikščiodamas po Marijampolę ar kitus mažus miestelius šiandien. Maldos metu savanoriai galėjo mąstyti ir atpažinti, kas jiems asmeniškai trukdo pamatyti Jėzaus dalyvavimą kiekvienoje jų gyvenimo akimirkoje, atnaujinti savo asmeninį santykį su Tuo, kuris ilgisi bendravimo, su kiekvienu iš mūsų, o ypač tais, kurie save tik vadina tikinčiais.

Antrojo seminaro metu s. Evelina kalbėjo apie Dievo Karalystės kūrimą. Dalyviams ji liudijo, kad Dievo Karalystė yra ten, kur įvyksta Dievo valia. Norėdami tapti Dievo karalystės piliečiais, turime leisti mumyse veikti Šventajai Dvasiai, kuri padaro mus panašius į Jėzų ir mažiau panašius į buvusius mus. Savanoriai skaitydami Šventąjį Raštą atrado, kad Dievo Karalystėje karaliauja geri darbai, tiesa, gailestingumas, pakantumas, besąlygiška ir kantri meilė broliams, širdies degimas liudijant savo tikėjimą, savo bendruomenėje buvimas šviesa ir druska, kuri neturi nustoti sūrumo. Šiame seminare dalyviai meldėsi ir išpažino Jėzų kaip savo gyvenimo Vadovą, be kurio negalima liudyti Viešpaties meilės ir gailestingumo „Caritas“ globotiniams.

Trečiajame seminare buvo svarstoma, kiek kainuoja būti Dievo žmonėmis ir „Caritas“ savanoriais? Jei atpažįstame Dievo valią, tuomet suprantame, kad Jis yra paruošęs mums nuostabų gyvenimo planą, kalbėjo s. Evelina. Apsisprendę gyventi pagal šį planą, mes turime mirti savajam egoizmui, puikybei, savajam „Aš“. Tai yra būtina sumokėti kaina, jei norime sekti Jėzų. Jei išdrįstame į savo širdį pažvelgti kartu su Dievu, pamatome, jog Dievo viltys mūsų atžvilgiu sutampa su mūsų noru ieškoti Jo valios ir pagal ją gyventi tarnaujant stokojantiems. Jėzus visiems sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk, 9, 23). Jėzus už mus sumokėjo mirdamas ant kryžiaus.

„Sekti Jėzų – iššūkis. Nėra lengva, – kalbėjo s. Evelina, – nes dažnai kyla klausimas: „O kaip Dievas žiūri į mane ir tai, ką aš veikiu?“ Skaitydami Šventąjį Raštą savanoriai buvo kviečiami suprasti, kad Jėzaus žiūrėjimo į mus atskaitos taškas yra Dievas Tėvas, kuris su didele meile priima kiekvieną, besigailintį dėl savo nuodėmių, ribotumo ir visiško pasitikėjimo Juo stokos. Jėzui nebuvo svarbu, ką apie Jį kalbėjo fariziejai, rašto aiškintojai, mokiniai, nes Jis buvo nuolatinėje bendrystėje su Dievu Tėvu.

Paskui savanoriai buvo pakviesti į koplyčią apmąstyti, kas yra jų atskaitos taškas gyvenime, atverti savo širdis, kurios yra sužeistos globojamų žmonių nedėkingumo, aplinkinių apkalbų ir slapčiausias savo sielos vietas patikėti Jėzaus gydymui.

S. Evelina dalyviams sakė, kad tai, ką gauname iš Jėzaus, yra skirta tarnystei ten, kur kasdien būname. Jis mus siunčia būti atsakingais vadovais, darančiais įtaką savo šeimoms, bendruomenėms. Kaip mums kažkas gyvenime padarė įtaką, taip ir mes tai darome kitiems, net nesąmoningai ar nieko nedarydami. Vargas yra, jei vadovas nesirūpina savo darbuotojais, nesidomi jų gyvenimo įvykiais, kalba tik gražius žodžius, bet neliudija to darbais. S. Evelina kalbėjo, jog niekas tokios didelės įtakos žmonijai nėra padaręs kaip Jėzus. Jis, kaip vadovas, ne tik mokė, bet liudijo savo pavyzdžiu. Kaip Jis tai darė?

Evangelijoje pagal Matą 23 skyriaus 2–12 eilutės mums kalba taip: Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos „rabi“.

O jūs nesivadinkite „rabi“, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.

Jėzus tuos, kurie parodė nuoširdų gailestį nebarė (moterų, prekiaujančių savo kūnu, sergančių raupsais, muitininkų ir kitų visuomenės atstumtųjų). Fariziejai tik gražiai kalbėjo, bet nedarė... S. Evelina mokė, kad norint padėti atsidūrusiam atskirtyje žmogui, reikia prie jo pasilenkti. Fariziejai taip nesielgė... Mokymų vedėja klausė ir kvietė apmąstyti, ar būdami Kristaus liudytojai, gerais darbais visada pasilenkiame prie žmogaus, kuriam reikalinga pagalba?

Apmąstant labai pažįstamą Šv. Rašto ištrauką apie Gerąjį Ganytoją, s. Evelina sakė, kad Jėzus nori, jog „Carito“ savanoriai ir socialiniai darbuotojai būtų ganytojai – savo gyvenimu ir tarnavimu liudytų Jėzų – Gerąjį Ganytoją. Seminaro vedėja kvietė visus atsakyti į klausimą: „Ar aš galiu tai daryti, jei nepažįstu Jėzaus?“.

Jėzaus atžvilgiu mes esame Jo ganoma ir besąlygiškai mylima kaimenė. Mes esame Jo avys, kuriomis Jis rūpinasi. Jėzus neišskiria nė vienos avies, duoda joms laisvę, leidžia pasiklysti ir skubiai eina jos ieškoti. Taip yra ir su „Caritas“ globojamais žmonėmis. S. Evelina savanorius kvietė būti atsakingus ir palydėti globojamus žmones įgalinant juos pačius stengtis kuo daugiau veikti, savarankiškai ieškoti sprendimų, kaip integruotis į visuomenę. Jei žmogus nori keltis iš labai sunkios situacijos, kurioje atsidūrė, reikia jam ištiesti ranką ir kantriai laukti liudijant savo asmeninį ryšį su Jėzumi tikėjimo gyvenimu, pakviesti melstis kartu, kol jis panorės būti vedamas. Tai yra nelengvas iššūkis, o Jėzui tai kainavo gyvybę.

Seminaro pabaigoje dalyvavusieji pasidalino mintimis, kurios jiems buvo labai svarbios ar pirmąkart išgirstos. Daugelis džiaugėsi, jog gali dalyvauti mokymuose, kurie yra kaip rekolekcijos. Būdami kartu su kitų parapijų savanoriais, jie ne tik išgirdo naujos informacijos apie tikėjimo svarbą, bet atnaujino savo ryšį su Jėzumi, galėjo pasikalbėti ir pasidalinti savo patirtimi iš praktinės tarnystės parapijose.

Aušra Adomavičiūtė,
Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ direktoriaus pavaduotoja

© 2014 „XXI amžius“