|
Steikime Švč. Sakramento mylėtojų būrelius
Apmąstymams, kuriais noriu pasidalinti, pradžią davė išgirstas anekdotas. Jį pacituosiu. Į vieną bažnyčią priskrido daug žvirblių. Bažnyčios tarnautojai niekaip negalėjo jų išvaryti. Susirinko bažnyčios taryba pasitarti, bet nieko negalėjo sugalvoti, kaip juos išvaikyti. Vienas iš jų, senyvo amžiaus žmogus ir sako: Paruoškime juos pirmiesiems sakramentams ir išlakstys.
Ar taip nėra su mūsų vaikais, priėmusiais pirmuosius sakramentus? Kiek jų besugrįžta į bažnyčią? Ne vienam būna vienintelis kartas gyvenime. Tai ženklas, kad jie nepamilo Jėzaus. Tai matome, padejuojame, paskėsčiojame rankomis ir paliekame viską likimo valiai. Ką daryti, kaip įskiepyti meilę Jėzui? Kyla klausimas, kas svarbiau: ar poterių ir taisyklių išmokyti, ar siekti pažadinti meilę Jėzui. Manyčiau, kad svarbiau už viską yra meilė. Tik ant meilės pamato reiktų pradėti statyti tikėjimo rūmą. Išeities taškas galėtų būti tokie Šventojo Rašto žodžiai: Sergėkite vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus (Žyd. 10, 24). Tai būtų veikimo programa. Ir ji pirmiausia turėtų būti nukreipta į vaikus. Šiandien vaikai labai daug gali. Neretai jie būna tikėjimo mokytojais savo tėvams.
Ruošimo sakramentams darbas patikėtas tikybos mokytojams, katechetams. Manau, kad jie gali labai daug nuveikti šioje srityje. Pirmiausia turėtų aiškinti ir skatinti daryti gerus darbus kūnui. Tai labiausiai apčiuopiama, matoma, pajaučiama. Paskui reikėtų pratinti daryti gerus darbus ir sielai. Kaip tai daryti? Vienas iš būdų mokyti pamatyti gera net ir blogiausiame žmoguje. Tai būtų raktas įeiti į jo sielą ir ją keisti. Juk kiekvienas gėris ateina iš Dievo. Kai mes ieškome atramos gėryje, atsiremiame į Dievo darbą. Mes paimame galingą ginklą į rankas kovoje prieš blogį. Velnias jo bijo ir traukiasi.
Visų svarbiausia skiepyti meilę Jėzui. Čia padeda Evangelijos vaizdai. Viso auklėjimo viršūnė būtų Švč. Sakramento adoracija. Joje pats Jėzus auklėtų. Reiktų ieškoti galimybių tai padaryti. Nesant galimybių adoruoti Švč. Sakramentą bažnyčioje, reikėtų praktikuoti adoraciją dvasiniu būdu.
Tokiam sistemingam, kryptingam darbui reiktų duoti pavidalą kurti Švč. Sakramento mylėtojų būrelius. Juos suburti, mano manymu, būtų geriausias laikas tuoj pat po Pirmosios Komunijos. Kai Jėzus vaikų širdelėse, jie bus imlesni. Ne visi ateis, bet ateinančių bus. Tai būtų avangardas. Su jais toliau reikėtų užsiimti. Švč. Sakramento adoracija ir Evangelija tos kolonos, į kurią reikėtų remtis. Žinoma, pasirinkti laiką, kada tokius būrelius organizuoti, turėtų katechetas.
Kai bus ugdoma meilė pasprastam žmogui, kuris mumyse nesukelia simpatijos, kai ir jame atrasime gėrio grūdelių, galbūt ateis noras gyvenimą pašvęsti sielos gerovei, pasirinkti kunigystės ar vienuolystės kelią.
Ses. Teodora
© 2014 XXI amžius
|