Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Kai patinka Dzūkijos miškai ir norisi čia būti

VARĖNA. Viešoji biblioteka įgyvendino jaunimo projektą „Mums patinka Dzūkijos miškai ir mes norime čia būti“, kurį finansavo Varėnos rajono savivaldybė. Projektu siekta skatinti domėtis, puoselėti ir saugoti Dzūkijos krašto tradicijas, mokyti jaunimą turiningai leisti laisvalaikį bei puoselėti iniciatyvas, sudarant sąlygas geriau pažinti savo kraštą.

Kanklės – vienas iš svarbiausių ir dažniausiai įvardijamų Lietuvos tautinių muzikos instrumentų, su kuriais glaudžiai siejasi visos šalies istorija, tradicijos. Pirmuosius projekto renginius – edukacines pamokas „Senieji lietuvių instrumentai – kanklės: teorija ir praktika“ – vedė Kauno Povilo Stulgos tautinės muzikos instrumentų muziejaus muziejininkė Laura Lukenskienė. Vieni jaunuoliai siekė perprasti kankliavimo pradžiamokslį, kiti – pasitobulinti, pasikonsultuoti su dėstytoja. Dalyviai išmoko groti liaudies šokius „Pjoviau šieną“, „Trepsiukas“, „Graži ponia pelėda“, „Aj pūdyme, pūdymėli“ ir surengė koncertą Menų kiemelyje tradicinės Grybų šventės metu.

Senasis amatas – vilnos vėlimas, kuris anksčiau buvo plačiai pritaikomas kasdienybėje, buityje, – šiandien tampa turiningu, įdomiu ir prasmingu laisvalaikio praleidimo būdu. Praktinius vilnos vėlimo užsiėmimus vedė Merkinės bibliotekos darbuotoja Virginija Plutuliavičienė. Susirinkusieji turėjo progą pamatyti ir paliesti specialistės profesionaliai pagamintus dirbinius: šlepetes, suknelę, padėkliukus, pirštines, kepures, dekoratyvines kepures, šalikus, lėlių teatro personažus, sages, karolius ir kt. Prieš prasidedant darbui, Virginija Plutuliavičienė supažindino su skirtingų tipų vilnomis: avių, merinosų, kupranugario, alpakos. Papasakojo apie vilnos sluoksnas, karšinio skirtumus bei naudojimą, vilnos vėlimo priedus: vilnos garbanėles, šilko pluoštus. Kūrybinių dirbtuvių metu iš įvairiaspalvės vilnos sluoksnos šlapiuoju vilnos vėlimo būdu mokė nuvelti padėkliukus bei dekoratyvines gėles. Visiems dalyviams, kurių susirinko net 23, pavyko darbelius pabaigti.

Varėnos viešojoje bibliotekoje lankėsi ir vytinių juostų edukacinę programą vedė tautodailininkė, audėja, mezgėja, vadovėlio „Technologijos. Vytinės juostos“ autorė Lilija Kudirkienė. Pagrindinė ir akivaizdžiausia juostos paskirtis – susijuosti, tačiau įvairaus storio, spalvų ir įvairaus ilgio juosteles galima taikyti plačiau – drabužių ar rankinių dekoravime, derinti su sagtimis ir naudoti kaip diržą, apyrankę, pinti į kasas, ir žinoma, naudoti kaip knygos žymeklį. Mokytoja parodė įvairių rūšių, storių, ilgių, raštų pačios vytas juostas. Mokymams naudotos priemonės: įvairiaspalviai siūlai, virvelės, žiogeliai, kaladėlės, lentelės. L. Kudirkienė atvežė jau paruoštas lenteles su siūlais, kaladėlėmis, detaliai ir vaizdžiai paaiškino, kaip jas savarankiškai pasigaminti, kaip vyksta juostos vijimo procesas. Jaunuoliai vijo juostas ir įsitikino, kad tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. Du dalyviai iš septyniolikos su šia veikla buvo susidūrę ir anksčiau, todėl jų juostos raštai buvo sudėtingesni nei pradedančiųjų ir užsiėmimo metu pavyko nuvyti daugiau nei metrą. Susidomėjimas juostų vijimu labai didelis, todėl tiek mokytojos, tiek dalyvių bendru sutarimu, pamokos bus būtinai kartojamos. Šiame susitikime įsisavinta pati vijimo technika, o kitoje pamokoje bus mokoma juostų raštų kūrimo subtilybių, nuo kurių priklauso ir juostų grožis.

Projekte aktyviai dalyvavo Varėnos kultūros centro jaunimo folkloro studijos ansamblis „Šalciniuosna“, kuriam vadovauja Vaida Naruševičiūtė. Jaunimas Dzūkijos kraštui atstovavo Kėdainių rajono Krakių kultūros centro bei Meironiškių filialo Advento renginiuose. Ten pristatė dzūkiškas dainas, tautinius kostiumus, sekė dzūkiškas poringes, padavimus, organizavo dzūkiškų žodžių viktoriną, žiūrovus pakvietė žaisti Advento žaidimus. Kėdainiškius pavaišino Dzūkijos kulinariniu paveldu laikoma „Grikine babka“, grikiniu medumi, žolelių arbata. Vietiniai žmonės džiaugėsi, kad jaunimas aktyviai dalyvauja folkloro ansamblio veikloje ir populiarina savo krašto tradicijas.

Vita Sinkevičiūtė

© 2014 „XXI amžius“