2014 m. vasario 7 d.    
Nr. 6
(2077)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Projekto rubrikos: „Kronika“, „Penktadienio pokalbiai“,
„Išnašos“, „Laikas ir žmonės“, „Atmintis“, „Paveldas“, „Etnografija“,
„Kristijono Donelaičio metai“, „Iš laiškų“, „Retro“.


Kronika

Balčiūnų keramika

Keramikai Vilija ir Osvaldas Balčiūnai

PANEVĖŽYS. Kraštotyros muziejuje vyko Vilijos ir Osvaldo Balčiūnų keramikos dirbinių parodos pristatymas. Susirinko nemažai šio meno žanro gerbėjų. Vertinimui jos autoriai pateikė ankstesnių metų ir naujausius savo kūrinius.

Sutuoktiniai Balčiūnai – žinomi menininkai Panevėžyje. Vilija – Lietuvos Dailininkų sąjungos narė, daugiau nei dešimties personalinių parodų autorė. Savo kūrybą rodė Austrijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Olandijoje. Šiuo metu dirba daugiausiai raku technologija, kurios šaknys – Japonijoje. Tai – ypatinga degimo technika, kai keramika degama palyginti žemoje temperatūroje. Osvaldas keramika užsiima nuo 1990-ųjų, pirmąją personalinę parodą surengė Vilniaus galerijoje „Kuparas“. Nuo 2001 metų – Lietuvos Tautodailininkų sąjungos narys.


Kronika

Sakrali Žemaitija ir sakralumas tautodailėje

RASEINIAI. Krašto istorijos muziejuje veikė paroda „Sakrali Žemaitija ir sakralumas tautodailėje“, skirta Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui. Ji sukvietė dalyvauti profesionalius dailininkus ir tautodailininkus, kuriančius tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, fotografijos ir kitus kūrinius, liudijančius krikščioniškosios Lietuvos kultūros paveldą. Parodoje dalyvavo 23 autoriai iš Kauno, Vilniaus, Ukmergės, Kretingos, Raseinių menininkų bendrijos „Pegasas“, Raseinių tautodailininkų bendrijos „Sodžius“ nariai. Ši paroda parodo, kad tradicinėmis ir naujomis meninės raiškos priemonėmis galima atskleisti sakralumą, tikėjimą, individualų asmenybės vertybių braižą.


Kronika

Tautodailės darbus pristatė mama ir abi dukros

KURŠĖNAI. Šiaulių rajono etninės kultūros ir tradicinių amatų centre atidaryta pirmoji šiais metais tautodailės darbų paroda. Savo darbus pristatė trys autorės „iš vieno kiemo“, kitaip tariant, pripažinta keramikė, tautodailininkė Virgilija Silvestra Šufinskienė ir abi jos dukros – keramikė Renata Šufinskaitė-Riapšienė ir tekstilininkė Virgilija Šufinskaitė-Bartkienė.


Kronika

Kalvystės darbai

Kalvis Ričardas Grekavičius

ŠAKIAI. Rotušės fojė atidaryta kauniečio kalvio Ričardo Grekavičiaus darbų paroda. Menininkas pirmuosius kalvio amato žingsnius žengė 1988 metais. Nuo to laiko kryždirbys ištikimas kalvystei. Tokia paroda rotušėje surengta pirmą kartą, tad lankytojai, pripratę prie tapybos darbų, garsiai stebėjosi, kaip iš metalo galima sukurti vingrybes, primenančias karpinius. Pastarąjį dešimtmetį dalyvaudamas plenere „Zyplių žiogai“, R. Grekavičius tapo neatsiejamu Šakių rajono tautodailininkų draugu, todėl visas būrys jų atskubėjo pasveikinti kalvį su debiutu Šakiuose. Menininką sveikino savivaldybės administracijos direktorius Juozas Puodžiukaitis, Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, tautodailininkas, Lukšių seniūnas Vidas Cikana.


Kronika

Lietuvės tapyba ir grafika iš Alpių papėdės

DRUSKININKAI. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus V. K. Jonyno galerijoje įvyko Juzės Katiliūtės (Šveicarija) parodos (kuratorė Vida Mažrimienė) „Po tolimu nežinomu dangum...“ atidarymas. Renginyje dalyvavo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narė, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen (Šveicarija).

Juzė Katiliūtė (1916–2009) yra bene vienintelė lietuvė, kurios didžiausia kūrybos dalis gimė Alpių papėdėje, Šveicarijoje. Jos tapybą, grafiką ženklina temų ir technikų įvairovė, tačiau iki paskutinės gyvenimo dienos ji dirbo prie vienos temos: piešiniais ir aprašymais siekė pavaizduoti pragarišką kelionę karo griausmų ir bombardavimų keliais iš Lietuvos į Vakarus... Austrija, Vokietija, sunkūs fiziniai darbai už maistą ir pastogę, o 1945-ųjų pavasarį – galutinė stotelė Šveicarija. Toks emigrantų iš Lietuvos įsitvirtinimo po svetimu dangumi kelias. Justino Vienožinskio mokinei, baigusiai Vilniaus Dailės akademiją, Ženevoje viską reikėjo pradėti iš naujo. 1948 metais baigusi Ženevos dailės mokyklą, gavusi diplomą ir pirmąją premiją bei mažytę studiją, duonai užsidirbo ornamentais tapydama šveicariškus laikrodžius. Pilietybės prireikė laukti net 15 metų, o ją gavusi, visuomet pabrėždavo esanti lietuvė. 1959 metais tapusi Šveicarijos moterų dailininkių sąjungos nare, aktyviai dalyvavo dailės sambūriuose, globojo iš svetur atvykstančius lietuvius, pasiekė kūrybinio įkvėpimo aukštumų, sėkmingai rengė parodas, tapo viena žinomiausių Europos XX amžiaus moterų dailininkių. Jos darbų turi įsigiję Ženevos Meno ir istorijos muziejus, Atėnų muziejus, jų gausu privačiose kolekcijose, didžiulis jos darbų rinkinys pateko į Lietuvos dailės muziejų, Marijampolės kultūros centrą, o gausi J. Katiliūtės meno knygų biblioteka praturtino Vilniaus universitetą. J. Katiliūtės kūryboje persipynė ekspresionistinis dramatizmas, impresionistinis gyvybingumas, realybės ir fantazijos žaismas, figūratyvumo ir abstrakcijos kontekstai.


Kronika

„Pilys ir muziejai aplink Baltijos jūrą“ – Salos pilyje

TRAKAI. Salos pilyje veikė paroda „Pilys ir muziejai aplink Baltijos jūrą“, kurią rengė Pilių ir muziejų aplink Baltijos jūrą asociacija bei Trakų istorijos muziejus. Parodoje pristatytos asociacijos narių – Baltijos jūros pakrantėse įsikūrusių valstybių – pilys ir muziejai. Dviejose vakarinių kazematų salėse eksponuoti 46 stendai su pilių ir muziejų vaizdais bei trumpais aprašymais. Paroda keliauja per Pilių ir muziejų aplink Baltijos jūrą asociacijos nares valstybes, ji parengta Europos Sąjungos projekto „Agora 2.0 Paveldo turizmas“ lėšomis.


Kronika

Kai patinka Dzūkijos miškai ir norisi čia būti

VARĖNA. Viešoji biblioteka įgyvendino jaunimo projektą „Mums patinka Dzūkijos miškai ir mes norime čia būti“, kurį finansavo Varėnos rajono savivaldybė. Projektu siekta skatinti domėtis, puoselėti ir saugoti Dzūkijos krašto tradicijas, mokyti jaunimą turiningai leisti laisvalaikį bei puoselėti iniciatyvas, sudarant sąlygas geriau pažinti savo kraštą.


Kronika

Sugrįžimas į Sausio 13-ąją

UKMERGĖ. Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, vilnietis fotomenininkas Alfredas Girdziušas praleido Ukmergėje. Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje tą dieną buvo atidaryta jo fotografijų paroda „1991-ųjų sausio 13-oji“. Prabėgę 23 metai neišblukino tų dienų įspūdžių, sugulusių į šimtus nuotraukų, ir apie kiekvieną iš jų autorius gali pasakoti be galo. Jis puikiai mena, kaip Sausio 13-osios rytą, po kruvinosios nakties žudynių, Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai ėmė tverti barikadas prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Uždarame kiemelyje, anapus barikadų, budėjo savanoriai, pasiruošę padegamojo skysčio butelius. Kalbėjo, jei puls – padegs. Šią vietą ėmė vadinti mirtininkų kalneliu. Viena pagyvenusi moteris per armatūros vartus padavė gynėjams Bibliją. Sakė: „Vaikai, paskaitykite, jums bus lengviau...“ Tada, mena Alfredas, jie neskyrė dienos nuo nakties. Žmonės budėjo, o jis dirbo savo, fotoreporterio, darbą, bėgiodamas tarp  Prlamento, Radijo ir televizijos rūmų ir savo fotostudijos, kur prisiglaudęs laukdavo ryto. O tas rytas, pasak fotografo, galėjo ir neišaušti laisvoje Lietuvoje. Galėjo išbrėkšti vėl tarybinėje. Tankas buvo nukreipęs savo vamzdį tiesiai į žmonių minią. Karininkas, nuo tanko bokštelio, palinkėjęs Alfredui susitikti Magadane. Ant barikadų virbų suverti šimtai tarybinių pasų. Raudonojo kryžiaus sanitarai – prie neštuvų. Tautos didvyrių laidotuvės ir daugybė kitų akimirkų užfiksuota fotoaparatu.


Kronika

Šventinės nuotaikos

POCIŪNĖLIAI. Čia duris atvėrė atnaujinta biblioteka – Radviliškio viešosios bibliotekos filialas. Jos atidaryme dalyvavo bibliotekos skaitytojai, Pociūnėlių bendruomenės nariai, kaimyninių seniūnijų bibliotekininkės, koncertą susirikusiems dovanojo dainų autorė bei atlikėja Elena Freder ir Pociūnėlių kultūros namų moterų ansamblis „Smetoniškos panelės“. Šventėje dalyvavęs Radviliškio rajono savivaldybės meras Darius Brazys pasidžiaugė atnaujinta Pociūnėlių biblioteka. „Tikiuosi, kad jauki, šilta biblioteka pritrauks daugiau naujų skaitytojų, ypač mažųjų Pociūnėlių gyventojų“, – kalbėjo meras.


Kronika

Pristatyta naujausia Anykščių mero knyga

UTENA. Sausio 29 dieną A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje pristatyta naujausia Anykščių rajono savivaldybės mero, biologo Sigučio Obelevičiaus knyga „Gamtos dovanos“.

Pristatyme dalyvavo knygos autorius, Lietuvos retųjų augalų pažinimo ir globos klubo „Medumėlė“ nariai, gausus būrys uteniškių. Liaudies dainas atliko Ignalinos folkloro ansamblis „Čiulbutė” (vad. Sigutė Mudinienė). Renginį vedė Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė.


Kronika

Knyga apie Lomius

TAURAGĖ. Sausio 23 dieną Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos skaitykloje vyko knygos ,,Lomiai amžių sandūroje. Žmonės, įvykiai, statiniai“ pristatymas. Knygos sudarytojas Eleną Bazinienę ir Lolitą Užkuraitienę Tauragės rajono savivaldybės mero vardu sveikino ir už atliktą didelį darbą dėkojo savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Danutė Naujokienė.


Atmintis

Pagerbta rašytoja

ANYKŠČIAI. Sausio 31 dienos popietę Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus suorganizavo anykštėnės rašytojos, dramaturgės ir poetės Bronės Buivydaitės (Tyrų Dukters) atminimui skirtą renginį „Išėjau į šviesą, kad regėčiau tiesą“. Tokiam sambūriui, kurį muziejininkai organizavo Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje, data buvo pasirinkta neatsitiktinai. Lygiai prieš tris dešimtmečius, 1984-ųjų sausio 29-ąją rašytoja iškeliavo Amžinybėn. Tuo metu ji ėjo 98-uosius metus ir buvo seniausia Lietuvos rašytoja.


Kronika

Įteikta 28-oji Ievos Simonaitytės literatūrinė premija

Apdovanojimą Daivai Molytei-Lukauskienei
įteikė I. Simonaitytės literatūrinės
premijos mecenatas, bendrovės
„Mūsų laikas“ valdybos
pirmininkas Rimantas Cibauskas

KLAIPĖDA. Sausio 23 dieną, minint rašytojos Ievos Simonaitytės 117-ąsias gimimo metines, tradiciškai Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje buvo įteikta 28-oji I. Simonaitytės literatūrinė premija. Ji atiteko poetei Daivai Molytei-Lukauskienei.

I. Simonaitytės literatūrinė premija buvo įsteigta 1987 metais Klaipėdos rajono „Jaunosios gvardijos“ kolūkio ir Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus. 1996 metais premijos rėmimą perėmė Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir LRS Klaipėdos skyrius, pasirašę kūrybinio bendradarbiavimo sutartį. 2011 metais I. Simonaitytės biblioteka ir UAB „Mūsų laikas“ pasirašė penkerių metų šios premijos rėmimo sutartį.


Kronika

Knyga apie gimtąją Vaiguvos šnektą

KELMĖ. Gruodžio 19 dieną viešojoje bibliotekoje pristatyta kraštietės gamtos mokslų daktarės, tarptautinių mokslų asocijuotos docentės Ievos Švarcaitės knyga „Mano gimtoji kalba. Vaiguvos šnekta“. Kaip knygos įvade rašo Irena Seliukaitė, šios knygos „sumanytoja – vaiguviškė gamtos mokslų daktarė Ieva Švarcaitė – atliko didelį darbą, kaupdama gimtosios šnektos duomenis, ieškodama kitų kalbų žodynuose paaiškinimų vaiguviškių šnektoje vartojamoms svetimybėms. Žodyne sudėtas mylinčio savo gimtinę žmogaus siekis išgirsti, įsidėmėti, neleisti pranykti nuo vaikystės girdėtiems žodžiams, intonacijoms, kūrusioms nepakartojamą Tėviškės aurą. Ši knyga, nepretenduojanti į mokslinį žodyną, yra puikus pavyzdys, ką gali nuveikti šnektos labui vienas užsispyręs žmogus“. Prie šio darbo ne ką mažiau prisidėjo ir autorės dukra Stefanija Kundrotienė. Ji transkribavo žodyną, rinko tekstus kompiuteriu ir redagavo leidinį – tai nepaprasto kruopštumo ir atidumo reikalaujantis darbas, kurį atlikti gali tikrai ne kiekvienas.


Kronika

Paroda apie jotvigius

ALYTUS. Gruodžio 10 dieną Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pirmą kartą pristatyta kilnojamoji paroda „Kai sieloms neliko medžių“, kurią paruošė Alytaus kraštotyros muziejaus darbuotojai. Tai – pirmoji tokio pobūdžio paroda, kurioje fiksuojamas jotvingių vardo vartojimas šiandieniniuose įvairiausių objektų pavadinimuose. Pastebėtina, jog jotvingių vardo įamžinimas ypač suaktyvėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Peržvelgus tuometę spaudą, teigiama, jog pagrindinis motyvas suteikiant jotvingių vardą – siekis paskatinti visuomenę domėtis krašto istorija. Kas šiandien vadinama Jotvingių vardu? Tai – parduotuvės, įvairaus pobūdžio organizacijos, literatūros premijos, keletas muzikinių ir literatūrinių kūrinių, maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai, muziejus, šokių kolektyvas, kelionių agentūra, laivas, turgavietė, mokykla, vaistinė, klinika, bokso klubas. O 15 Lietuvos miestų ir miestelių Jotvingių vardu pavadintos gatvės. Daugiausia Jotvingių vardas įprasminamas Alytuje. Galima pridėti, jog visoje Lietuvoje vaikų vardų sąraše atsirado Jotvingas, Jotvingė (07.02). Netiesiogiai apie jotvingius byloja Dzūkijos, vieno iš Lietuvos etnografinių regionų, herbas, kuriame yra lotyniškas užrašas, išvertus reiškia: „Iš karingiausios genties – darbštūs žmonės“.


Kronika

Prozos šventė

ZARASAI. Viešoji biblioteka ir Rašytojų klubas pakvietė zarasiškius į literatūros skaitymus, tradicinį muzikos ir literatūros renginį apie prozą. Jo metu tamsiu ir šaltu oru besiskundžiantieji tarsi buvo sudrausti – skųstis dėl oro ar tamsos turėtų būti gėda.

Šie dalykai pilnutėlėje bibliotekos skaityklos salėje nuskambėjo tarp eilučių, Alvydui Šlepikui skaitant nemažai apdovanojimų pelniusio romano „Mano vardas – Marytė“ ištraukas. Stingdantis šaltis, pokaris, mirtys, prievarta ir paralyžiuojantis badas – štai kas yra baisu, o šiandieninėje Lietuvoje jau pamiršta. Romano autorius pasakojo, kad iš pradžių buvo sumanęs statyti filmą apie vadinamuosius vilko vaikus – mažuosius Rytinės Prūsijos vokiečius, pokario metais tėvų išleidžiamus į nežinią, vienus pačius pėdinančius į Lietuvą, kur už darbą ūkininkų sodybose gaudavo šiek tiek maisto. A. Šlepikas daug bendravo su šiais žmonėmis, surinko įdomios ir vertingos medžiagos. Sumanymui kurti filmą nepavykus, autorius nusprendė viską surašyti į knygą. „Tai pakankamai koncentruota knyga. Norėjau, kad nebūtų pernelyg žiauri ir stora, kad ją galėtų ir norėtų skaityti paaugliai“, – pasakojo rašytojas. Didžiuliam būriui skaitytojų dalindamas autografus, jis visiems linkėjo meilės ir taikos...


Kronika

Mozaikos iš medžio plokštės gabalėlių – teatre

KAUNAS. Nacionaliniame dramos teatre (Laisvės al. 71) eksponuojama kauniečio dailininko Aido Ryčio Vasiliausko kūrinių paroda „Trečioji diena“. Parodos pavadinimas yra užuomina į Pradžios knygos pasakojimą, kai trečią dieną Dievas sukūrė vandenis bei augmeniją ir „matė, kad tai gera“ (Pr 1, 12). Abstrakčiose kompozicijose dailininkas išreiškia individualų požiūrį į įvairias gamtos formas ir reiškinius: augmeniją ir jos žydėjimą, vandenį, lietų, vėją. Menininkui svarbus sakralusis gamtos matmuo, tiesiantis paraleles su dieviškosios kūrybos slėpiniu. Darbai sukurti autorine technika – tai mozaikos, sudėliotos iš nedidelių, įvairių formų medžio plokštės gabalėlių, kurie vėliau dengiami spalvomis. A. R. Vasiliauskas gimė 1967 metais Kaune. 1997-aisiais baigė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutą. Dirba tapybos, keramikos, skulptūros srityse, dalyvauja įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje.


Kristijono Donelaičio metai

Pamokos po 300 metų

IGNALINA. Sausio 21 dieną vienerius metus viešojoje bibliotekoje gyvuojantis skaitytojų klubas pakvietė pasikalbėti apie Kristijoną Donelaitį ir jo pamokas šių laikų Lietuvai.

K. Donelaitis labai toli nuo mūsų. Daug kam gal visai neįdomus ir svetimas, hegzametru lyg sunkiu skydu apsiginklavęs, tačiau jo mintys nepraradusios aktualumo, jo amžinąsias tiesas vėl galime iš naujo atrasti. Didingieji „Metai“ – tarsi užuovėja nuo lėkštos šiandienos ir pragmatizmo. Mes skubame, K. Donelaitis – ne. Mes ieškome aiškaus turinio, o K. Donelaičiui fabula mažai rūpi. Mes vis norime naujovių, norime keistis, o K. Donelaičiui šie dalykai – šėtono apraiškos... Jis nenorėjo pakeisti Dievo sukurto pasaulio, tik labai troško, kad žmogus tame pasaulyje jaustųsi kiek galima geriau, kad pats būtų geresnis... Įdomioje atviroje pamokoje, kurią vedė Irena Šaltienė, kaip tik ir gilintasi į tai, ką K. Donelaitis kalba šių dienų Lietuvai. Į mūsų grožinės raštijos pradininką bandyta pažvelgti kaip į filosofą, lietuviškojo epo kūrėją, perteikusį biblinį žmogaus gyvenimo suvokimą. Išryškinti ir kūrinio citatomis gražiai iliustruoti penki pagrindiniai ir šiandien nė kiek nepraradę savo prasmės K. Donelaičio priesakai žmogui: „Brangink pasaulį ir pats save“, „Mokykis iš gamtos“, „Nepažeisk Dievo nustatytos tvarkos“, „Laikykis lietuvybės ir ją gink“, „Duoną pelnykis savo darbu“. Pirmasis Europoje sukūręs himną paprastam žemės žmogui, K. Donelaitis tarsi geras psichologas parodė ir pagrindinius žmogaus charakterio tipus, kuriuos ir šiandien galime lengvai surasti kiekvienoje bendruomenėje. „Per tris šimtmečius pasaulis iš esmės nepasikeitė...“, – tokia buvo pokalbio išvada.


Laikas ir žmonės

Bibliotekininkė skaitytojams nesako „ne“ ar „nežinau“

Bronius VERTELKA

Vadoklių bibliotekininkė
Joana Burokienė
Asmeninio albumo nuotrauka

Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vadoklių filialo vyr. bibliotekininkė Joana Burokienė 2011-aisiais tituluota Metų bibliotekininke. Tokiame konkurse 2007 metais  ji pelnė paskatinamąją premiją.

Be to, J. Burokienė Lietuvos viešųjų bibliotekų elektroninio mokytojo rinkimuose yra gavusi aktyviausios skaitmeninio raštingumo mokytojos rajone nominaciją.


Laikas ir žmonės 

Pasakose – pasaulio išminties lobiai

Jolanta RAČAITĖ

Vaikiškų spektaklių kūrėja
bei scenografė Birutė Labutytė

Nuo Pasakų kambario iki lėlių teatro

Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje veikia vaikų mėgstamas lėlių teatras „Trivainėlis“. Šio kolektyvo istorija prasidėjo 1983 metais, Vaikų literatūros skyriuje įkūrus Pasakų kambarį. Tuo metu skyriui vadovavusi vedėja Monika Bilbokienė pasiuvo lėles, subūrė lėlininkų būrelį. Dekoracijomis rūpinosi ir jas piešė dailininkė Vitalija Rinauskienė. Tais pačiais metais lapkričio 24-ąją buvo pastatytas bei parodytas pirmasis lėlių teatro spektaklis „Katinėlis ir gaidelis“ (K. Kubilinsko eiliuota pasaka). Per 30 lėlių teatro gyvavimo metų buvo sukurti spektakliai „Strakaliukas ir Makaliukas“ (pagal K. Kubilinsko eiliuotą pasaką), „Avinėlis beragėlis“ ir „Pelėdžiuko sapnas“ (pagal J. Degutytės pasakas), „Trys paršiukai“ (S. Michalkovo pasaka), „Lapė karalienė“ (P. Cvirkos pasaka), „Kiaulaitė karalaitė“ (pagal P. Cvirkos kūrinį), „Pasėjo senelis avižas mėnesienoj“ (A. Gudelio pjesė-pasaka), „Katės namai“ (S. Maršako eiliuota pasaka) ir dar daug kitų. Vėliau dėl lėšų stokos „Trivainėlio“ veikla kurį laiką buvo nutrūkusi.


Etnografija

Elektrėnų krašto tautosaka ir etnografija – solidžioje knygoje

Daiva Červokienė

Elektrėniškė etnologė, šiuo
metu jau pensininkė Ona Rasutė
Šakienė prie savo paveikslų

Elektrėniškė etnologė, šiuo metu jau pensininkė Ona Rasutė Šakienė pristatė etnografinį-istorinį leidinį „Buvom“, kuriame pateiktos mitologinės sakmės, žmonių pasakojimai apie kaimų, upelių pavadinimų kilmę, apie neramumus, karus, tradicinę gyvenseną (kaimo gyvenimo darbus, žmonių santykius, papročius, tradicijas), pasakojama ir apie čia gyvenusius totorius, žydus, šio krašto partizanų veiklą. Medžiaga sugrupuota pagal seniūnijas ir kaimus, yra ir pateikėjų pavardžių rodyklės. Tai – jau antra O. R. Šakienės etnografinė knyga. Pirmoji – tautosakos rinktinė „Ar meni tų ažerų“ (2009).


Kronika

Pasveikino dailės mokytoją, ekslibrisų kūrėją, garbės pilietį

Vytautą Petronį (dešinėje)
sveikina Arvydas Šaltenis

Utenos miesto garbės pilietis, Utenos rajono kultūros ir meno premijos laureatas, dailininkas ir mokytojas Vytautas Petronis šventė 90 metrų jubiliejų. Iškilmingas mokytojo jubiliejaus paminėjimas įvyko Utenos Dauniškio gimnazijoje, kurioje V. Petronis ilgus metus mokytojavo, mokė jaunuosius uteniškius dailė paslapčių.

Vytautas Petronis gimė 1923 metais Kaune. Mamos Onos Mikulėnaitės gimtinė – Sudeikiai. Šeimoje augo keturi sūnus. Vytautą Kaune pakrikštijo pats Vaižgantas. V. Petronis mokėsi Utenos „Saulės“ gimnazijoje, Dailės institute Kaune, neakivaizdžiai studijavo meno istoriją Vilniuje. Nuo 1944-ųjų mokytojavo Utenos mokyklose, mokė vaikus piešimo, dailės, braižybos, dėstė dailės istoriją. Mokykloms ir mokiniams V. Petronis atidavė 50 savo gyvenimo metų. Išaugino nemažą būrį žymių šalyje kūrėjų: keramikų, architektų, dalininkų, skulptorių. Pats mokytojas kūrė ir tebekuria ekslibrisus, dalyvauja rajono ir tarptautinėse parodose. Mokytojo ekslibrisai buvo eksponuojami Belgijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Prancūzijoje, Argentinoje, JAV, Kinijoje, Italijoje, Norvegijoje. Vytautas Petronis rašo eiles ir yra išleidęs net kelias poezijos knygas. Yra suprojektavęs visuomeninių pastatų interjerus, Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių paminklą Salake, Zarasų rajone. Iliustravo per 1000 knygų.


Kronika

Sveikinimai chorui „Ilgesys“

Choro vadovė
Bronė Paulavičienė

25-ių metų jubiliejų švenčiantis politinių kalinių ir tremtinių choras „Ilgesys“ sausio 24-ąją, penktadienį, Kauno įgulos karininkų ramovėje surengė šventinį koncertą.

Prieš 25 metus Antano Paulavičiaus ir jo žmonos Bronės suburtas choras dainuoja tas dainas, kurios yra mūsų tautos skaudžios istorijos puslapiai. Kauno meras Andrius Kupčinskas, miesto tarybos nariai Loreta Kudarienė, Gediminas Budnikas ir mero patarėjas Zenonas Abramavičius Karininkų ramovėje pasveikino politinių kalinių ir tremtinių choro „Ilgesys“ vadovę Bronę Paulavičienę ir choristus, kurie šiame chore dainuoja nuo įsikūrimo dienos.


Laikas ir žmonės

Kėdainiečiai kino kūrėjai įrašyti „Pasaulio atmintin“

Ramutė ŠUKIENĖ

Adolfas Morėnas ir Vitolis Laumakys
su Lietuvos nacionalinio komiteto
„Pasaulio atmintis“ liudijimu
Linos Fiodorovos nuotrauka

Kėdainių kino studijos „Mėgėjas“ įkūrėjų kėdainiečių Vitolio Laumakio ir Adolfo Morėno 1963–2004 metais kurtų filmų kolekcija pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentiniu paveldu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. 2013 m. lapkričio 27 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko UNESCO programos nacionalinio registro liudijimų teikimo šventė, kurios metu kino studijos „Mėgėjas“ kūrėjams įteiktas UNESCO liudijimas.


Kronika

Lietuvos meninės fotografijos patriarchas

Lietuvos meninės fotografijos
patriarchas Vaclovas Straukas

KAUNAS. Galerija „Aukso pjūvis“ Kauno klinikose (Eivenių g. 2), Endokrinologijos klinikoje ir Radiologijos klinikos Branduolinės medicinos skyriuje, surengė Lietuvos meninės fotografijos patriarcho Vaclovo Strauko fotografijų parodas iš ciklo „Kopos“. Parodos, skiriamos fotomenininko 90 metų jubiliejui paminėti, veiks iki balandžio 15 dienos.


Kronika

Zino Kazėno tapyba ir fotografija su tarmiškais tekstais

PASVALYS. Gyvenime kartais atrandi terpę, kur gali atskleisti visus savo gabumus. Tik kiekvienam tie atradimai vis skirtingi. Zinas Kazėnas, meno pagalba apkeliavęs beveik pusę pasaulio, su savo darbais vis sugrįžta į Pasvalį. Pasvalio krašto muziejuje miesto šventės metu iškilmingai uždaryta Z. Kazėno darbų paroda „Pasvals apė alo, oro ir kitko“. Parodoje buvo eksponuojami jo tapybos, fotografijos darbai, iliustruoti tarmiškais tekstais. Dailininkas gimęs Linkuvoje, vidurinę mokyklą baigė Pasvalyje, todėl ir jo tekstuose vyrauja gimtoji tarmė. Pasvalyje jis jau surengęs daugiau kaip 20 parodų.


Atmintis

In memoriam Liucijai Šulgaitei

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Liucija Šulgaitė

VILNIUS. Šv. Jono gatvės galerijoje atidaryta Lietuvos moderniosios keramikos pradininkės Liucijos Šulgaitės (1933–2013) kūrinių paroda „Širdies stebuklinga versmė“ jos mirties metinėms paminėti.

Parodoje pirmą kartą rodomi paskutiniai Liucijos Šulgaitės porceliano darbai ir tapyba, atlikta autorine technika, vertingiausi molio keramikos kūriniai. Vienoje galerijos salėje suteikta galimybė pamatyti Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus filmą apie šią unikalią menininkę iš ciklo „Menininkų portretai“. Tiesa, 2013 metais filmas buvo rodytas Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje, Vilniuje, kartu su kitais dviem filmais apie neseniai išėjusius šviesios atminties Lietuvos meno pasaulio atstovus Gražiną Didelytę ir Vytautą Valių, pasižyminčius dvasingumu, kuklumu, tradicijų puoselėjimu ir stiprybe.


Kronika

Jaunimo ir senjorų šokių fiesta

JONIŠKIS. Pramogų centrą „Žilvinas“ užplūdo minia žiūrovų, norinčių pamatyti projekto „Šok su senjoru“ dalyvius. Šiemet ant šokių parketo žengė devynios konkursinės ir dvi nekonkursinės šokėjų poros iš Joniškio, Žagarės miestų, kitų rajono seniūnijų. Poros sukosi pagal valso, rumbos, čia čios, džaivo, tango, kantri muzikos ritmus. Šokėjus vertino kompetentinga komisija: televizijos šokių projektų dalyviai, tarptautinių šokių konkursų nugalėtojai, profesionalūs šokėjai Katerina Voropaj ir Vadimas Šuško, šokių studijos „Salida“ vadovas Justinas Jurkaitis. „Tai kažkas įspūdingo ir nerealaus“, – tą vakarą apie šokių projektą kalbėjo komisijos pirmininkė K. Voropaj.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija