Lietuvos
kultūros
galerija

Etnografija

Elektrėnų krašto tautosaka ir etnografija – solidžioje knygoje

Daiva Červokienė

Elektrėniškė etnologė, šiuo metu jau pensininkė Ona Rasutė Šakienė prie savo paveikslų

Dainuoja Pastrėvio folkloro ansamblis „Vuolasta“ Autorės nuotraukos

Elektrėniškė etnologė, šiuo metu jau pensininkė Ona Rasutė Šakienė pristatė etnografinį-istorinį leidinį „Buvom“, kuriame pateiktos mitologinės sakmės, žmonių pasakojimai apie kaimų, upelių pavadinimų kilmę, apie neramumus, karus, tradicinę gyvenseną (kaimo gyvenimo darbus, žmonių santykius, papročius, tradicijas), pasakojama ir apie čia gyvenusius totorius, žydus, šio krašto partizanų veiklą. Medžiaga sugrupuota pagal seniūnijas ir kaimus, yra ir pateikėjų pavardžių rodyklės. Tai – jau antra O. R. Šakienės etnografinė knyga. Pirmoji – tautosakos rinktinė „Ar meni tų ažerų“ (2009).

Perkūnakiemio žymės

Kaip O. R. Šakienė susidomėjo etnologija, pradėjo užrašinėti kaimo žmonių pasakojimus? Kai atgavus nepriklausomybę Pedagogų profesinės raidos centre, vėliau pavadintame Pedagogų persikvalifikavimo respublikiniu centru, buvo galima pakeisti specialybę, įsigyti tam tikrų žinių, ji 1998 metais pradėjo mokytis etnologijos. Daugiausia žinių gavo iš žymaus Lietuvos etnologo profesoriaus Liuberto Klimkos. Tai sužadino susidomėjimą materialine ir dvasine tautos kultūra. 2002 metais įgijusi etninės veiklos ugdymo konsultanto pažymėjimą, įsidarbino Elektrėnų kultūros centre, vėliau – Literatūros ir meno muziejuje etnologe. Muziejuje steigiant etnografijos salę, teko važinėti po kaimus, rinkti įvairius eksponatus.

Netoli Elektrėnų, Girelės kaime, gimusi moteris jaunystėje matė Elektrėnų marių užpiltus kaimus, elektrinės statybas. Sukirbėjo mintis kaip nors priminti buvusių kaimų istoriją. Prasidėjo viskas, kaip pati sako, nuo Perkūnakiemio kaimo, kurio išliko vos kelios obelys, jo vietoje stūkso elektrinė. Archyvuose duomenų neaptiko, bet archeologo dr. Vyginto Vaitkevičiaus patarta, pradėjo „eiti į žmones“ ir jų klausinėti. Pavyko.

Per devynerius metus aplankė beveik visus Elektrėnų apylinkių kaimus, kalbėjosi su šimtais pateikėjų, dirbo ir archyvuose, rado daug vietovių žemėlapių, duomenų apie dvarus.

Kas buvo sunkiausia rengiant knygą? O. R. Šakienė neslėpė, kad nelengva buvo numatyti knygos struktūrą (tai atlikta su dr. V. Vaitkevičiaus pagalba), vėliau – grupuoti žmonių atsiminimus, perteikti jų autentiškumą. Vieni žmonės jai pasakojo literatūriškai, kiti – tarmiškai, ji užrašinėjo, kaip tariama. Taip stengėsi pateikti ir knygoje, nors tarmiškos rašybos taisyklių nėra, tarmių ypatybės sunkiai užrašomos. Kiti sunkumai – techniniai.

Dainos, pasakojimai ir padėkos

Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Genė Dapkevičienė plačiai pristatė knygą ir jos autorę, išvaikščiojusią Kietaviškių, Kazokiškių, Pastrėvio, Beižionių, Ginučių seniūnijas, apėjusią ir keletą Kaišiadorių rajono vietovių, prie Strėvos upės esančius kaimus. Pasak G. Dapkevičienės, reikėjo paauginti vaikus, palikti mokyklą, kad Onutė sau ir kitiems atvertų Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto mitologiją, tradicinę kultūrą, papročius.

Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis pastebėjo, kad leidinio „Buvom“ nepavadinsi kitaip, kaip krašto enciklopedija, už kurios parengimą kraštiečiai labai dėkingi.

Daug gražių žodžių O. R. Šakienei išsakė Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ nariai, buvę kolegos pedagogai, muziejininkai, folkloro ansamblio „Runga“, kuriam ilgai vadovavo Onutė, nariai. Knygos pristatyme skambėjo ir daug liaudies dainų – galima buvo justi, kad liaudies dainų dvasia sava ir knygos autorei, ir jos bičiuliams, ir pateikėjams.

Į knygos pristatymą atvažiavusios jau 28 metus gyvuojančio Pastrėvio folkloro ansamblio „Vuolasta“ narės, kurių dauguma yra ir etnografinės medžiagos pateikėjos, ne tik dzūkiškų šio krašto dainų padainavo, bet nutikimų, kaip ir velnią susitikus būna, gerai ar blogai šiandien žmonėms gyvenasi, paporino.

Renginį vedusi ,,Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Janina Nikoliukienė apmąstė ir knygos pavadinimą: „Buvom. Kodėl buvom? Reikėjo atsisveikint su salomis, iškirstais ąžuolais, sunerimusiais gandrais. Bet esame...

Esame, kad savo pasakojimais prikeltume marių dugne dunksančias gražiąsias salas, tyvuliuojančius melsvuosius ežerus, pagerbtume ąžuolus ir šimtus gandrų“, – sakė pedagogė, akcentuodama, kad mes ir esame. Esame, kad suvoktume, kas yra Tėvynės praeitis, kad pasisemtume iš jos dvasinių galių.

Beje, knygoje yra ir ne vienas J. Nikoliukienės tėvo, Pranciško Girsos, kilusio iš Elektrėnų marių užlieto Lekavičių kaimo, pasakojimas.

Tylos minutė pateikėjams

Pati knygos autorė apgailestavo, kad per 10 metų labai mažai ką spėjo surinkti, bet džiaugėsi, kad pavyko nors tiek, sakė labai norinti, kad kiekvienas žmogus užrašytų nors po žiupsnelį savo gimtųjų apylinkių žmonių atsiminimų. Ir paprašė tylos minute pagerbti jau į amžinybę iškeliavusius šios knygos etnografinės medžiagos pateikėjus. Deja, nemažai žmonių, kuriuos Onutė aplankė ir pakalbino, jau nebėrų gyvų, tad užrašyti jų atsiminimai, pasakojimai – labai didelė kultūrinė ir istorinė vertybė.

Knygos „Buvom“ pristatymas  neapsiėjo be poezijos, mat ją rašyti O. R. Šakienė pradėjo anksčiau nei rinkti tautosaką. Knygos pristatyme literatūrinę kompoziciją iš O. R. Šakienės eilėraščių ir užrašytų sakmių, paruoštą mokytojos J. Nikoliukienės, atliko „Versmės“ gimnazijos moksleiviai, skambėjo ir Elektrėnų meno mokyklos smuiko mokytojos Rimos Gritienės apliktos liaudies dainos, vieną kūrinį R. Gritienė atliko su knygos autorės vaikaite Liepa Šakyte.

Etnologės talentai

Pristatant knygą Elektrėnų savivaldybės viešosios bibliotekoje veikė ir O. R. Šakienės paveikslų paroda. Daug paveikslų jau 30 metų Tautodailininkų sąjungos nare esanti moteris atvežė ne iš namų, prašė draugų ir pažįstamų, kuriems juos išdovanojo, visuomenei parodyti. Greta šliejosi ir Lietuvių mitologinės dievybės, sukurtos grafikos būdu, keli vilnos vėlimo technika atlikti paveikslai. Tai liudijo neišsemiamą knygos autorės kūrybingumą ir darbštumą.

Tikėkimės, kad, kaip teigia dr. V. Vaitkevičius, šis leidinys prisidės „prie gilesnio lietuvių tautosakos turtų pažinimo ir sklaidos“.

Labai gausus žmonių būrys, susirinkęs į O. R. Šakienės knygos „Buvom“ pristatymą, pasak autorės, rodo jų meilę šiam kraštui. Domėjimas gimtine, savo šaknimis skiepija tą meilę gimtinei, visai savo šaliai.

© 2014 „XXI amžius“