Lietuvos
kultūros
galerija

Laikas ir žmonės

Kėdainiečiai kino kūrėjai įrašyti „Pasaulio atmintin“

Ramutė ŠUKIENĖ

Adolfas Morėnas ir Vitolis Laumakys su Lietuvos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ liudijimu Linos Fiodorovos nuotrauka

Vitolis Laumakys su žmona Janina po Kėdainių krašto garbės piliečio vardo suteikimo iškilmių 2010 metais Autorės nuotrauka

Adolfas Morėnas ir Vitolis Laumakys Kėdainių kino studijos „Mėgėjas“ vakaras Kėdainių miesto šventės metu. 2011 metais Autorės nuotrauka

Kėdainių krašto garbės pilietis Vitolis Laumakys yra parašęs, sudaręs ir išleidęs gerą dešimtį knygų. 2013 m., poezijos popietė Kėdainių kultūros centre. Autorės nuotrauka

Vitolis Laumakys, 2013 11 27

Lietuvos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ liudijimą 2013 m. lapkričio 27-ąją Vitoliui Laumakiui įteikė LT nacionalinio komiteto pirmininkė dr. Jolita Steponaitienė

Kėdainių kino studijos „Mėgėjas“ įkūrėjų kėdainiečių Vitolio Laumakio ir Adolfo Morėno 1963–2004 metais kurtų filmų kolekcija pripažinta nacionalinės reikšmės dokumentiniu paveldu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. 2013 m. lapkričio 27 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko UNESCO programos nacionalinio registro liudijimų teikimo šventė, kurios metu kino studijos „Mėgėjas“ kūrėjams įteiktas UNESCO liudijimas.

Pusė amžiaus meilės kinui, lėmusios pasaulinį pripažinimą

UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionaliniame registre įrašytas toks įrašas: „1962 m. Kėdainiuose mėgėjiško kino studiją „Mėgėjas“ įkūrė Vitolis Laumakys. Jos branduolys: Vitolis Laumakys, Adolfas Morėnas, Nijolė Laumakienė, Algirdas Raila, Algimantas Kalinka. Vienos pirmųjų sovietų Lietuvoje įkurtos mėgėjiško kino studijos vientisa 1963–2004 m. sukurtų filmų kolekcija, kurioje 61 filmas, filmuotas ant juodai baltos 16 mm pločio juostos. Filmuose užfiksuota sovietinė ir jau nepriklausomos valstybės miesto kasdienybė, Kėdainiams svarbūs įvykiai įvairiose erdvėse. Ši kolekcija liudija kino veikimą asmeninėje žmonių erdvėje už oficialiosios kino produkcijos ribų. Tai – nuosekli kolekcija, atspindinti mėgėjiško kino raidą, technologinius aspektus, sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos tikrovę. Ji svarbi ne tik tuo, kas joje užfiksuota, bet ir kokius procesus liudija sociokultūriniu, technologiniu bei meninės saviraiškos aspektais“.

Iš viso „Mėgėjas“ yra sukūręs beveik 100 filmų. Kol kas kolekcija saugoma Kėdainių kino studijoje „Mėgėjas“, įsikūrusioje Kėdainių kultūros centre, kur vyksta filmų skaitmeninimo darbai. Sutvarkyti filmai bus perduoti Krašto muziejui ir Valstybiniam archyvui.

Išliekamosios vertės turi 35 „Mėgėjo“ filmai: vaidybiniai – „Te visad šviečia saulė“, „Bičiulis, brolis“, „Anekdotas išėjo pasivaikščioti“; dokumentiniai – „Gervės skrenda šiaurėn“, „Berlincheno trikampis“, „10 mėnesių ir 10 dienų“, „Begalinė vaga“, „Pro memoria“, „Aristavos raguotis“, „Kėdainių kronikos“ ir kiti. Bene daugiausiai susidomėjimo sulaukęs „Mėgėjo“ dokumentinis filmas – „Berlincheno trikampis“, sukurtas 1983 metais, tik pusantro mėnesio anksčiau nei „Skrydis per Atlantą“.

2013 metų pabaigoje kino studijos „Mėgėjas“ kūrėjai Vitolis Laumakys ir Adolfas Morėnas pagerbti Kėdainių krašto muziejuje. Renginį vedęs muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis buvo apdovanotas padėka už paveldo saugojimą ir tarpininkavimą įtraukiant „Mėgėjo“ filmų kolekciją į UNESCO programą, nes jis filmų kolekciją pristatė Lietuvos nacionaliniam komitetui „Pasaulio atmintis“. Pasak šios programos LT nacionalinio komiteto pirmininkės dr. Jolitos Steponaitienės, Kėdainių krašto muziejus ir jo direktorius yra pavyzdys, kaip reikia rūpintis paveldu.

R. Žirgulis renginyje kalbėjo: „Matydamas kino studijos sukurtus darbus, labai žavėjausi kaip istorikas. Kaip būtų gerai, jei istorikai galėtų iliustruoti krašto istoriją, atspindėti ją vaizdais. Mes dažnai apie Kėdainių istoriją galime kalbėti valandų valandas, bet nelabai turime, ką parodyti. Žiūrėdamas į studijos „Mėgėjas“ sukurtus filmus, aš tikrai džiaugiausi, kad juose Kėdainiai yra tokie, kokių niekada nematysime. Kai kada jie juostose yra labai neparadiniai, kai kada netgi baisūs, jei palygintume šių dienų miestą su kokiais 1973-iaisiais, kai matome neišbrendamas balas dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje. Taigi, šie filmai yra unikalus XX amžiaus Kėdainių istorijos ir ikonografijos šaltinis. Prieš keletą metų sužinojau, kad yra tokia UNESCO programa „Pasaulio atmintis“, į kurią gali būti įtraukti svarbūs dalykai, kurie pasauliui mus pristato kaip valstybę ir tautą ? su savo atmintimi, paveldu, istorija. Kai atsirado galimybė pateikti studijos darbus konkursui, pateikėme. Labai džiugu, kad pateikta paraiška buvo patenkinta, ir filmai atsidūrė labai garbingame registre, kad mes, kėdainiečiai, vertiname tai, ką turime“.

Filmų kūrėjus sveikinusi Kėdainių rajono mero pavaduotoja Nijolė Naujokienė perdavė rajono mero Rimanto Diliūno sveikinimo raštus, kuriuose sakoma: „Jūsų sukurti filmai – svarbi pasaulio, Europos ir Lietuvos dokumentinio paveldo dalis, ir šis paskelbimas paskatins mus kitaip pažvelgti į Jūsų dėka išsaugotą atmintį, labiau rūpintis dokumentiniu paveldu. Džiaugiuosi, kad mūsų kraštas turi tokių iškilių žmonių, kūrėjų, asmenybių kaip Jūs“. V. Laumakiui ir A. Morėnui buvo įteiktos savivaldybės dovanos – Kėdainių menininkės Aistės Kanapeckaitės-Čerenkovienės sukurti odiniai albumai ir gėlės.

„Mes įmynėme pėdą, kuri ilgai išliks Kėdainiams. Dėkoti šiandien turime labai daug kam, ypač visoms valdžioms, nes nė viena netrukdė mums kurti, kojos nekišo. Remdavo ir žodžiu, ir visaip kitaip. Kėdainių kultūros centras mus nuolat globojo, suteikė ne tik stogą. Buvo prarajos metų, kai nežinojome, ar išliksime. Būtų buvę sunku be tokių rėmėjų, kurie, nereikalaudami nieko, vis mus remdavo. Visiems labai dėkoju“, – sakė V. Laumakys, prisipažinęs, kad ta diena jam atrodanti tarsi jų studijos zenitas, nes aukščiau jau nėra kur.

Ir iš tikrųjų kas, jei ne jis, nuo 1964 metų Lietuvos kino mėgėjų sąjungos narys, dalyvavęs daugybėje mėgėjiško kino festivalių, dirbęs tarptautinėse vertinimo komisijose Austrijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Latvijoje, Kroatijoje, gali geriau žinoti savo vadovaujamos kino studijos sukurtų filmų vertę ir svarbą.

Kinas – vienas iš daugelio Vitolio Laumakio talentų

Vitolis Laumakys gimė 1929 m. spalio 22 d. Kaune. 1948 metais sidabro medaliu baigė Kauno „Saulės“ gimnaziją. 1956–1961 metais mokėsi Kauno medicinos institute, įgijo gydytojo stomatologo specialybę. Atvažiavo dirbti į Kėdainių ligoninę. Daugiaaukščio kieme tvarkydamas savo motociklą atsitiktinai susipažino su Adolfu Morėnu. Abu prasitarė besidomintys kinu. Adolfas pasisakė turįs mėgėjišką aštuonių milimetrų kino juostą. Pradėjo filmuoti. Atsitiktinai išgirdo apie laisvas patalpas Kėdainių kultūros centro rūsyje. Kadangi patalpos buvo visiškai nesutvarkytos, leido jomis naudotis. Po truputį vyrai patalpas susitvarkė, įsigijo reikalingos technikos profesionalesniems filmams kurti. Taip atsirado kino studija „Mėgėjas“, laikui bėgant tapusi produktyviausia ir žinomiausia Lietuvoje mėgėjiško kino studija.

Kėdainių ligoninėje V. Laumakys dirbo iki 1996-ųjų, per tą laiką 1990–1994 metais, buvo 1-ojo šaukimo Kėdainių rajono tarybos narys.

V. Laumakys – ne tik gydytojas, kino mėgėjas, bet ir poetas. Jo straipsnius ir eilėraščius spausdino visi Kėdainių rajono laikraščiai, „Kauno žinios“, „Lietuvos aidas“, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, kitų kūrybinių bendrijų almanachai.

V. Laumakys išleido monografiją „Žvilgsnis į save ir gyvenimą“ (1987), eilėraščių knygas „Dalgis, sėjantis rugius“ (1996), trijų eilėraščių knygų rinktinę „Trys knygos“ (1999), „Kėdainių motyvas“ (2004), „Laumaratai“ (2005), „Pusnies degimas“ (2009), „Smėlio laikas“ (2013), albumą „Kėdainių kino studija „Mėgėjas“ 1962–2012“, daugelį savo knygų pats iliustravo. Nuo 1998 metų – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, 1998–2000 metais – Kėdainių literatų klubo „Varsna“ vienas iš įkūrėjų, pirmininkas, nuo 1999-ųjų – Kėdainių Rotary klubo sekretorius. 1996 metais V. Laumakiui įteikta Kėdainių krašto kultūros premija, o 2010-aisiais suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas.

Gydytojui odontologui V. Laumakiui skirtas ne vienas puslapis 2012 metais išleistoje knygoje „Iškilieji Lietuvos gydytojai odontologai“, kurios leidybos iniciatorė ir sudarytoja prof. habil. dr. Irena Balčiūnienė pratarmėje teigia labai norėjusi parodyti tos profesijos žmones, kuriems likimas buvo palankus ir leido nugyventi kūrybišką gyvenimą. Atrinkti gydytojai, labiausiai nusipelnę odontologijai, mokslui, žmogiškumui, savo šaliai.

Apie kelerius metus trukusią tremtį – vienu sakiniu

Akylesnis skaitytojas galbūt pastebėjo, kad iš V. Laumakio biografijos tarsi išbraukti 1948–1955 metai. 1948 m. spalio 15 d. Vitolis buvo suimtas, netrukus nuteistas, ištremtas į Vorkutą. Apie metus tremtyje jis kalba labai trumpai, lakoniškai prasitardamas, esą prisidirbo jauni žiopli, tai ir išvežė, taigi daug ką vežė... Tiesa, Vitolio mamos Julijos Gaižutytės prisiminimų knygoje „Tokioms čia vietos nėra“ (2003), kurią sudarė pats Vitolis, gali rasti tokius sakinius: „Tą vėlyvo rudens naktį bildesys į duris iškėlė mus iš lovų. Įleidau karininką ir būrį kareivių, apsiginklavusių automatais. Toks didelis būrys ginkluotų dėl vieno vaikino! Galėtum manyti, kad čia stambaus nusikaltimo esama. Operatyvinės grupės vadas parodė man orderį sūnui suimti ir butui iškrėsti. O sūnus miegojo stipriu, nerūpestingu, jaunatvišku miegu, ir aš, be šauksmo ir aimanų, rankos prisilietimu pakėliau jį iš lovos. Po ilgos ir nuodugnios jo asmeniškos ir viso buto kratos mano vaiką išvedė nežinia kur, nežinia dėl ko. Į visus klausimus iš karininko negavau jokio atsakymo. Lašinių bryzas, duonos kelios riekės – tai viskas, ką galėjau jam įdėti. Tą šaltą vėlyvo rudens naktį mano vaikas išėjo užsivilkęs senu savo senelio lietpalčiu. Šiltesnio drabužio neturėjo. Kitą dieną paaiškėjo, kad buvo suimti ir trys jo bendraklasiai. Vyrų, moterų, paauglių suėmimai buvo tokie dažni, kad mes, vaikinų motinos, tuoj sumetėm, kad ir mūsų vaikams gali būti prikergtas rūsčiai skambantis ir dosniai dalijamas valstybės išdaviko vardas. Bergždžiai laužėme mes, motinos, sau galvas, ieškodamos sūnų elgesy kažko įtartino, bet suėmimas lieka faktu, ir mes greitai supratome, kad ir ką jie būtų padarę: paplepėję ko nors, ko nereikėjo, ar parašę, ko nereikėjo rašyti, ar juos kas nors bereikalingai buvo įskundę, kiekvienu atveju tai kvepėjo sąmokslu, valstybės išdavimu – tokia jau buvo valstybės saugumo linija. Pirma izoliuoti, o vėliau, kada nors neskubant išsiaiškinti. Mes, motinos, nutarėme ieškoti suimtųjų kalinimo vietos. Kur besikreipdavome, visur gaudavome standartinį „nieko nežinau“ atsakymą. Pagaliau pavyko vaikinus surasti. Tai buvo Marijampolės kalėjimas. Sužinojau, kad tardymas baigtas, kad sūnus nuteistas, teisingiau, jam pritaikytas 58 straipsnis ir dešimt metų sugriežtinto režimo lagerio. Sužinojau, kad veš, kur – nežinia. Prašymas leisti atsisveikinti buvo bergždžias. Kareiviai, grasindami automatais, liepė pasitraukti. Sužinojau, kad kaliniai bus pakrauti į specialų vagoną, kuris buvo jau prikabintas prie traukinio, einančio per Kauną į rytus. Tuo pačiu traukiniu lydėjau iki Kauno ir tikėjausi Kaune, kur traukinys stovės ilgiau, pamatyti jį pro langą. Visos viltys ir pastangos buvo bergždžios“.

Iš Vorkutos, kur teko ir sunkiai dirbti, ir sunkiai sirgti, Vitolis grįžo 1955 metais.

Gyvenimas tęsiasi

Aprimo pasaulinio pripažinimo kinematografijoje šurmulys, į archyvus sukrito šimtai suskaitmenintų filmų, lentynose surikiuota gera dešimtis išleistų knygų, apie nuopelnus ne tik medicinoje byloja knygos „Iškilieji Lietuvos gydytojai odontologai“ puslapiai...

O gyvenimas tęsiasi. Savo 85-metį šiais metais minėsiantis, tačiau guvumu nuolat stebinantis Kėdainių krašto Garbės pilietis nesibodi Trečiojo amžiaus universiteto Kauno apskrities filialo Kėdainių humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto lankytojams pasakoti apie savo ilgą, net 50 metų besitęsiantį kinematografininko kelią, spaustuvėn jau prašosi jo suruošta visos giminės biografinė knyga, o interneto platybėse galima rasti turbūt daug anksčiau V. Laumakio parašytas, tačiau ir šiandien labai tiksliai apibūdinančias kasdienišką, labai trapią ir neįtikėtinai kūrybišką, inteligentiškai iškilią jų autoriaus būtį:

vaikštau – takuos svetimuos

sutiktą paukštę maitinu –

spindulį paklydusį laikuos

laikau už plyštančių skvernų

širdis svirduliuoja – neramu

tiek daug kelių kelelių kertas –

to tikrojo lig šiol nerandu,

matyt, ir ieškoti neverta...

...gal pievom braidyti geriau pušynais

stirnų takais nematomais

rankiot po vieną ašarą tylią –

stirnos žolės o gal raganos

Ach, kad taip visiems lietuviams tiek gebėjimų, tiek meilės, tiek išminties gyventi!

Kėdainiai

© 2014 „XXI amžius“