|
Kodėl bijoma sužinoti, ko nori visuomenė
Juozas Dapšauskas
Kai buvo surinkta per 320 tūkst. parašų, kviečiančių tautą pareikšti savo valią referendume, kai kas ėmė aiškinti, kad esą įvyko akibrokštas, visiškas nesusipratimas, masinis žmonių apmulkinimas ar net psichozė, o gal dar kas. Bet juk gal patys žmonės nori tiesiogiai spręsti svarbius valstybei reikalus? Žmonės abejingi, nesidomi politika, tik keikia politikus, pastebi ne vienas. O gal to abejingumo didžioji partijų ir interesų politika ir siekia? Dar nesibaigus parašų rinkimo laikui dėl inicijuojamo referendumo, kuriuo būtų keičiami Konstitucijos straipsniai, iš kai kurių apžvalgininkų ir politikų pasipylė epitetai apie parašų rinkėjus, iniciatyvinę grupę: marginalai, psichiškai nesveiki, kuriems reikia dėmesio, susireikšminimo, nesusigaudantys realioje politikoje, neišmanantys teisės. Suprantama, tarp tų marginalų patenka ir Nepriklausomybės Akto signatarai, ir politikos apžvalgininkai bei intelektualai, kurie turi kiek kitokią nuomonę. O gal kitokios nuomonės visai negali būti? Reikėtų vengti tiek vieniems, tiek kitiems nieko nepasakančių, bet niekinančių etikečių klijavimo.
Kalbėsiu ne apie referendumui spręsti pateikiamus klausimus, bet apie pačią teisę piliečiams juos inicijuoti ir rengti. Apie referendumų rengimo svarbą ne kartą viešai yra pasisakęs ir politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius: Principingai pritariu referendumams. Sunku kalbėti apie skaidrią demokratiją, jei politikai nepasitiki žmonėmis ir jų gera valia bei sveiku protu. Nepritariu paternalizmui ir elito pretenzijoms, kad jis geriau žino, ko reikia eiliniams piliečiams, kas tarnauja jų interesams, negu patys piliečiai. Kompartija irgi manė, kad ji geriau žino, tad ir viena sprendė svarbiausius klausimus. Apskritai paternalizmas sunkiai suderinimas su viena pagrindinių demokratijos prielaidų, būtent, kad su kai kuriomis išlygomis piliečių balsas turi būti lemiamas. Visuomenę prilyginantiems runkelių laukui retoriškai reikia pasiūlyti: gal visai nebeverta bet kokių rinkimų organizuoti, taip būtų sutaupomi pinigai, kuriuos būtų galima skirti socialinėms pašalpoms ir kitoms reikmėms? Gal tuos, kurie, pavyzdžiui, dabar yra postuose, ir palikime amžiams? Per rinkimų agitacijas yra tiek demagogijos, saldžialiežuvavimo, snapelių fotošopinimo, kad galimos populistinės referendumo manipuliacijos vargiai galėtų joms prilygti. Prieš rinkimus daugelis kandidatų varo rinkiminę demagogiją, o kai tik užsidaro balsadėžės, baigia purslotis vieni ant kitų ir ieško sąjungininkų užimti postus. Ir tai vadiname demokratija. Nesidomėjimą politika gali skatinti įvairūs veiksniai; abejingumas, žinojimas, kad vienas balsas nieko nereiškia (tai labai racionalus požiūris), tad neverta balsuoti, santykinis pasitenkinimas esama padėtimi. Baiminamasi, kad tiesioginė demokratija sukels daugiau konfliktų. Bet didesnį pavojų sukelia ne tai, kad bus per daug demokratijos, bet kad dabar yra jos per mažai, teigia K. Girnius.
Norint inicijuoti referendumą visuomenės iniciatyva, Lietuvoje reikia per tris mėnesius surinkti 10 proc. rinkimų teisę turinčių parašų, Ukrainoje 6,56 proc., Italijoje 0,83 proc., Olandijoje 3,50 proc., Šveicarijoje 0,60 proc. (paprastam referendumui) ir 1,20 proc. (konstitucinei pataisai). Tai parodo, kad Lietuvoje žmonių valia inicijuoti referendumą yra iki pasityčiojimo ribojama. Specialiai taip padaryta, kad referendumus galėtų inicijuoti tik Seimas. Didžiųjų partijų atstovai išreiškia baimes, kad sumažinus parašų skaičių nuo 300 iki 100, žmonėmis (runkeliais) bus manipuliuojama. O gal reikia ugdyti politinį raštingumą, o ne įtraukti žmones vien į demokratijos parodiją kaip yra dabar su rinkimais? Nedviprasmiškai pritariu siūlymui mažinti kartelę referendumui rengti nuo 300 tūkst. būtinų parašų iki 100 tūkstančių. Vargu ar demokratija gali suklestėti, jei ji grindžiama nepasitikėjimu rinkėjais. Ilgainiui gal tai supras ir Briuselis, viliasi apžvalgininkas K. Girnius.
Kai praėjusią vasarą prasidėjo parašų rinkimas dėl referendumo surengimo, didžioji žiniasklaida visai nekreipė dėmesio arba numesdavo kokią smulkią paniekinančią repliką. Šiandien tai viena iš pagrindinių temų: kai kuriose laidose jau galima matyti ir rimtą lygiateisę diskusiją (viena iš jų LRT ekonomikos forumas, 2014 01 27), tačiau dar nemažai ir tokių reportažų, kurie objektyviai žiniasklaidai nedera, o ypač visuomeniniam transliuotojui LRT, kuris išlaikomas iš visų mokesčių mokėtojų pinigų. Štai LRT Savaitė praėjusį sekmadienį parengė propagandinį reportažą apie esą beprasmį referendumą, kuris kainuos 14 mln. Lt (kažkodėl užmiršo pasakyti, kad, jei šis referendumas vyks kartu su ES Parlamento ir Prezidento rinkimais, jis tekainuos labai nedaug), pateikė tik vienpusius argumentus, esą visi teisininkai sako, kad šis referendumas yra niekinis, net jei jis ir įvyks, negalios. Pirmiausia reikia kalbėti nuosekliai ir nekelti išankstinių panikų. Gal piliečiai iš tiesų visai nenori tų referendumų, dauguma nori parduoti žemę užsieniečiams ir visas reikalas bus išspręstas? Kodėl nuo diskusijos pradžios sisteminiai politikai yra įsitikinę, kad žmonės tikrai pritars referendumo teiginiams ir pradedama kalbėti apie milijardines baudas mūsų laisvų tautų brolybės sąjungoje? Surinkta tikrai ženkli dalis parašų, pritariančių referendumui, bet tarp jų gal tikrai bus ir tų, kurie balsuos prieš teiginius, kurie siūlomi, kiti, anot panikos apimtųjų, yra suklaidinti ir pasirašė todėl, kad juos apgavo, tai dar mažesnė tikimybė, kad žmonės pritars visiems referendumo teiginiams, nes supras esą suklaidinti. Svarbiausia, turi ateiti balsuoti daugiau nei pusė rinkimų teisę turinčių piliečių ir daugiau nei pusė iš jų turi pritarti referendumo teiginiams. Tai kodėl panikuojama iš anksto?
Praėjusią savaitę premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, jei žmonės pritartų referendumo teiginiams, ES gali tekti grąžinti 25 mlrd. litų, kuriuos ES iki šios dienos skyrė žemės ūkiui. O gal dar kas pagąsdins, kad gal ir visus pinigus, kuriuos skyrė per buvimo ES laiką? Manau, reikia prisiminti Sovietų Sąjungos atstovų ar tik gerbėjų čia Lietuvoje dažnai kartotą mintį, kad pasitraukdami iš Sovietų Sąjungos turėsime grąžinti pinigus už pastatytus pramonės kompleksus ir visas investicijas, kurias padarė sovietinė valdžia per okupacijos laikotarpį. O čia juk nekeliamas pasitraukimo iš ES klausimas, tik visa šalis išsako (jei pritartų referendumui) kai kurias derybines pozicijas, kurias Lietuvos institucijos privalėtų ginti (arba atsistatydinti). Juk, manau, mūsų padėtis nėra prastesnė nei tarybinės Lietuvos, kurios bent himne skambėjo tarp lygių lygi ir laisva Sovietų Sąjungoje, juk gyvename laisvų Europos tautų sąjungoje, kuri, suprantama, yra susijusi įvairiais įsipareigojimais, kurie gali būti diskutuojami ir kisti, ir dėl jų deramasi.
Referendumo keliamus reikalavimus valdžia galėjo išspręsti jau 10 metų, įdėti saugiklius dėl žemės pardavimo, sumažinti referendumui būtinų parašų skaičių iki 100 tūkst., bet, kaip ir kitose srityse, daugybės klausimų sisteminiai politikai neišsprendžia, nes nenori. Kad tų saugiklių nėra, pripažino tiek dabartiniai, tiek buvę valdantieji. Tai labiau politikams reikėtų klauptis ant kelių ir prisipažinti, kad pinigus už darbą gavo, o visuomenės interesui neatstovavo. Truputį kinta ir sisteminių politikų tonas: vieni dar agresyviau niekina visuomenės nuomonę, teisėtas pastabas ir reikalavimus, kiti keičiasi ir sako, kad reikia kai ką daryti, bent pavėluotai.
Liberalų ir kai kurių kitų partijų atstovai teigia, kad referendumo organizavimas kainuos milijonus litų. Bet juk referendumą rengiant kartu su ES Parlamento (galbūt antruoju prezidento rinkimų turu) rinkimais, papildomos išlaidos būtų visai minimalios. Logiškai mąstant, jau dabar Seimas turėtų šaukti neeilinę sesiją ir priimti nutarimą dėl referendumo datos. Rengti referendumą po artimiausių pavasario rinkimų tikrai kainuotų milijonus, ir ta suma tiesiog nusikalstamai būtų iššvaistyta, o pasekmes turėtų prisiimti tie, kurie tuos pinigus iššvaistė ir stengiasi, kad referendumo surengimas būtų vilkinamas ir neįvyktų pačiu tinkamiausiu, paprasčiausiu, pigiausiu ir demokratiškiausiu būdu (kartu su rinkimais). Gal tie, nuo kurių referendumo data priklauso, specialiai sieks kitos datos, kad kuo mažiau žmonių į referendumą ateitų, o tada, iššvaistę milijonus, baksnos į LR Konstituciją? Ar tai ne tie Seimo nariai, kurie orą gadina gaudami dideles algas ir dar jas pasididindami, nes esą ne jie patys to nori, o Konstitucinis teismas juos verčia į savo pinigines kas mėnesį papildomai prie didelės algos įsidėti dar po 2000 Lt. Ir vėl esą bus ne jie kalti ir atsakingi, o ES, LR Konstitucija, opozicija, koalicijos partneriai...
Šiandien visa demokratinė kova vyksta valdžios olimpe, o visuomenė gali tik stebėti tų sunkiasvorių kautynes, bet pati dalyvauti valstybės valdymo procesuose negali. Galima nutekinti informaciją bendram labui, kitus procedūrinius pažeidimus daryti, juk žinome: Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui. Svarbiausia susitarti verslo, žiniasklaidos savininkų ir politikos atstovams, ir tai vadinama demokratija. Ar tikrai?
© 2014 XXI amžius
|