|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Penktadienio pokalbiai Dvi didžiosios tėvų duotos vertybės
Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas kan. Juozas JANULIS apdovanotas Maltos ordino pagarbos tarnybos Kryžiumi, Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, dviem Rokiškio rajono mero Padėkos raštais. Klebonaudamas Rokiškyje, pastatė kleboniją, suremontavo gražuolę bažnyčią, atidarė senelių globos namus ir labdaros valgyklą... Sovietmečiu, atitarnavęs armijoje, Pakruojyje talkino kun. Vladui Rabašauskui nelegaliai spausdinant maldaknyges. Mokydamasis Kauno kunigų seminarijoje, kartu su kurso draugu Mindaugu Kazimieru Žiliu organizavo pogrindinės bažnytinės literatūros spausdinimo ir platinimo tinklą. Slaptai drauge su savo broliais išspausdino ir išplatino 20 tūkstančių egzempliorių Katekizmo vaikams. Visus kanauninko gerus darbus aprašyti prireiktų nemažai vietos. Su Raguvos klebonu, vasario 9-ąją minėsiančiu 70-metį, kalbėjosi žurnalistas Bronius VERTELKA. Devynių krikščioniškų Lietuvos bendruomenių vadovai ir įgaliotieji atstovai Vilniuje pasirašė bendrą memorandumą dėl 2014-ųjų paskelbimo Šeimos metais. Ką tai reiškia jums? Šeima yra tautos ir žmonijos ląstelė. Jeigu jos nesaugosime, ja nesirūpinsime, kas bus? Kiekvienas žmogus yra šeimos žmogus, ar jis yra vedęs, ar nevedęs, ar jaunas, ar jau sulaukęs garbaus amžiaus. Su tuo esame visi susiję. Šeima turi būti visų rūpestis. Rūpintis ja ir Bažnyčios pareiga. Kokio dydžio buvo jūsų šeima? Kaip tėvai auklėjo? Šeimoje buvome 9 vaikai septyni broliai (trys jau mirę) ir dvi seserys. Tėvą paėmus į karą, mama viena mumis rūpinosi. Tėvai buvo paprasti kaimo žmonės. Jiems esu dėkingas už du dalykus: davė tikėjimą pagrindinį mano gyvenimo ramstį sunkumuose, bėdose ir varguose ir brolius bei seseris. To joks prezidentas ar monarchas negalėjo duoti. Aukso puodą galėjau išlošti loterijoje, o brolius ir seseris galėjo duoti tik tėvai. Už šiuos du turtus jiems esu be galo dėkingas, kad esu ne vienas, kad turiu tikėjimą. Tai sakau ir atėjęs prie tėvų kapo pasimelsti. Ar išliko tėviškės sodyba? Ar turite kur nuvažiuoti? Tėviškės namus sunaikino melioracija. Kur jie stovėjo, atspėju pagal išlikusį keliuką. Jau buvau kunigas, kai tėvai statėsi Stačiūnuose. Ten gyvena brolis, užauginęs 8 vaikus. Su broliais ir seserimis bei jų vaikais liko geri giminystės ryšiai, esant reikalui, vieni kitus paremiame. Stačiūnų parapija ypatinga tuo, kad per XX amžių iš jos išėjo dvylika kunigų (su manimi). Buvo toks kun. Jonas Fabijanskas, žinomas pamokslininkas, Sibiro kankinys. Iš mano tėvų sodybos matydavosi vienuolio dominikono Jono Grigaičio tėviškės sodyba. Dažnokai aplankau Vadoklius, mano mamos gimtąją parapiją, ir išgirstu tik gerus atsiliepimus apie Jus, čia klebonavusį. Kuo sugebėjote pavergti parapijos tikinčiųjų širdis? Tai buvo mano pirmoji, kaip klebono, parapija. Maniau, kad mažiausiai dešimt metų čia padirbėsiu. Sukūriau jaunimo chorą, pučiamųjų instrumentų orkestrą. Vyresniosios klasės moksleivį pamokiau groti vargonais. Jis vėliau puikiai susitvarkė ir su vargonininko pareigomis. Iš ūkinių darbų išskirčiau bažnyčios lubų išlenkimą (anksčiau buvo tiesios). Kovą man atvykus dirbti į Vadoklius ir teikiant Pirmąją Komuniją, sutana vos ne mirko prakaite. Tuo metu pasimelsti susirinkdavo daug, o erdvės mažokai. Nutarėme lubas išlenkti. Tai sugebėjo padaryti mano broliai Jonas ir Augustinas. Pradžioje pasitariau su žmogumi iš Šiaulių, smetoninių laikų darbų vykdytoju. Bažnyčia viršuje, lyginant su apačia, buvo pasvirusi 20 centimetrų. Įrenginėjant išgaubtas lubas, kilo abejonė, ar ji nesugrius. Apžiūrėjęs svečias paklausė, kas tokį darbą darys. Sužinojęs, kad abu mano broliai, patarė imtis darbo (Augustiną jis šiek tiek pažinojo). O štai inžinierius iš Kauno tokio sumanymo ragino išvis atsisakyti. Broliai dirbo slapta, po stogu palindę. Žmonės girdėjo pokšint, bet nežinojo, ką ten daro. Padarė išlenktų lubų karkasą, jį apkalė lentomis. Kai ėmė ardyti buvusias lubas, kilo abejonių, ar bažnyčia nesugrius. Erdvė aukštyn padidėjo kone trimis metrais. Ir štai ji jau stovi 30 metų, didžiules audras atlaikė. Iš Vadoklių mane iškėlė todėl, kad per Vėlines kapinėse aukojau šv. Mišias. Bažnyčioje paskelbiau, kad jos ten vyks. Valdžia atjungė elektrą, bet tuo metu tikintieji nestokojo entuziazmo. Surado būdų, kaip ją į kapines atsivesti. Tik keli metai esate Raguvoje, bet ir čia sugebėjote renovuoti bažnyčią, joje šilta. Jūsų aptarnaujamą Traupio bažnyčią pašildo infraraudonųjų spindulių lempos, o Baleliuose ryškėja naujos bažnyčios kontūrai... Ketverius metus išdirbęs Raguvos parapijoje nežinojau, kad Baleliai turi naują, neseniai pastatytą katilinę. Stovėjo ji niekam nepritaikyta. Gerai pagalvojęs supratau, kad iš šio pastato išeitų ne mažesnė nei Raguvos bažnyčia. Sulaukiau vietos gyventojų pritarimo. Atsirado rėmėjų ir geradarių. Teko stogą uždengti naują, o pailgų langų kiaurymes užmūryti ir išpjauti bažnytiškus langus. Sudėjome duris, langus, išbetonavome grindis, padarėme pertvaras. Liko pagrindinis darbas išdažyti vidų, todėl laukiame pavasario. Jaučiame pinigų stygių, bet šiaip taip darbus stumiame į priekį. Baleliams švenčiant 665 metų sukaktį, vietos bendruomenės pirmininkas surengė akciją, kuriuos metu surinko 1034 litus. Taigi netolimoje ateityje Baleliai bus ne kaimas, bet bažnytkaimis. Dirbdamas Rokiškyje rūpinotės, kad būtų nemokamai maitinami sunkiai besiverčiančių šeimų vaikai, vienu metu jų tokių buvo visas šimtas... Pats augau gausioje šeimoje, kažkokių materialių išteklių joje nebuvo. Iš Šiaulių mamos parneštas forminės duonos kepaliukas būdavo dienos norma. Pjaustant į riekutes, pirmasis ją gavęs nebeturėdavo ant ko tepti sviesto (jo turėjome, nes laikėme karvę). Rokiškio mokyklose dėstydamas tikybą, užsukdavau į valgyklas. Matydavau, kaip už valgančiojo nugaros jau laukia, kada šis pakils nuo stalo ir galės susižerti į burną trupinius. Regėdamas tokį vargą, ėmiau galvoti, kaip mūsų parapija galėtų pagelbėti alkstantiems. Pasitaikė atvejų, kad išbadėjusį atnešdavo į valgyklą ir tik pamaitintas galėdavo pareiti namo. Tokioje situacijoje negalėjau likti abejingas. Važiavome per parapijas, labdaros valgyklai rinkome bulves, daržoves. Ačiū Dievui, kad atsirado entuziastų, kurie to ėmėsi. Pradžioje parėmė Maltos ordinas, Renovabis. Maitinti pradėjome nuo Šv. Kalėdų, o parama gegužę išseko. Toliau rūpesčiai užgulė parapijos pečius juk nepasakysi vaikams, kad nebeduosime valgyti. Tada sugalvojome gaivinti žemės ūkį, nors čia nei ariau, nei sėjau ir neravėjau. Sužinoję, kad veltui maitiname vaikus ir senelius, mūsų bičiuliai vokiečiai dovanojo įvairios žemės įdirbimo ir derliaus nuėmimo technikos. Tikrai to jie nebūtų darę, jeigu nebūtų įsitikinę, kad žemė nedirvonuos. Pagalbos sulaukėme ir iš Rokiškio verslininkų. Jie rėmė duona, miltais, pieno produktais. Turite tiek apdovanojimų, kiek jų tikriausiai neturi nei vienas Lietuvos kunigas. Kuris iš jų jums brangiausias? Visi brangūs, bet vis pagalvoju, ar esu tiek vertas. Ir kiti žmonės dirbo, bet jų taip neįvertino. Nesijaučiu vertas būti ypatingiau įvertintas. Iš tikrųjų visa grupė žmonių man padėjo. Aš vienas tiek nebūčiau padaręs, buvau tik idėjų pateikėjas, bet jas įgyvendino kiti. Be žmonių pagalbos mažai būčiau galėjęs. Reikėjo, kad sąžiningai ir atsakingai dirbtų virėjos, žemės įdirbėjai, statybininkai. Būdamas devyniolikos parapijų dekanu, negalėjau visur suspėti. Visi geri darbai rokiškėnų entuziastų grupės. Statant kleboniją, ateidavo gausybė talkininkų. Ačiū jiems visiems. Jau vykstant Rokiškio klebonijos statybos darbams, jums teko savaip perdaryti jos projektą. Iš kur turite tiek minčių ir gabumų? Kai ėjau į kunigus, negalvojau apie tai, kad jausiuos patogiai, vienoje vietoje pasistatysiu namą ar dar ką nors turėsiu. Manęs daiktai nedomino. Kai prisaikdino kunigu, šalia dvasinių įpareigojimų buvo pasakyta, kad turėsiu rūpintis Bažnyčios gerove, nesugriausiu ir neapleisiu jos. Į Rokiškį pataikiau tokiu nedėkingu laiku, kai nuo bažnyčios stogo lakstė čerpės, iš sienų krito plytos. Klebonijos projektą perprojektavau per porą naktų. Patirtis atėjo tariantis su žmonėmis, kurie tokios praktikos nestokojo. Jūsų asmeninėje bibliotekoje apie du tūkstančiai knygų. Kaip save palepinate po darbų, gal į rankas imate knygą? Klausytis audioknygų įrašų patogu važiuojant automobiliu ar ilsintis. Daugiau tokių įrašų yra rusų kalba, bet jos dėka susipažinau su šventųjų gyvenimu, kone visa F. Dostojevskio kūryba. Mėgstu Vilniaus ir Kauno teatrų spektaklius. Traukia kelionės, pabuvojau Šventojoje Žemėje, aplankiau Kristijoną Donelaitį Karaliaučiaus srityje. Norėčiau dar į Lvovą, su gausybe šventovių ir šiaip turtingą įžymybėmis, nuvažiuoti. Ištrūkti iš namų stengiuosi taip, kad nenukentėtų pamaldos, kad netektų kviestis kito kunigo. Ar esate patenkintas darbu Raguvos parapijoje? Kaip jus priima parapijiečiai, kokie santykiai su vietos valdžia? Pats prašiau, kad mane iškeltų iš Rokiškio, nors klebonavau 23 metus. Pamačiau, kad dirbti tokiame mieste jau ne tas amžius. Reikia suprasti: kol turi šviesų protą, reikia atsisakyti. Atrodė, kad ir Raguvos parapija man gali būti per didelė, bet matau, kad pagal savo sveikatą joje susitvarkau. Raguvoje gyvena daugiausia vietiniai žmonės, nors yra ir atvykėlių. Parapijiečiai jau turėjo savo tradicijas, man kažką naujo nereikėjo įnešti. Tas tradicijas turiu tęsti ir joms pritarti. Aišku, nemanau, kad 100 proc. žmonių manimi patenkinti, parapijoje juk įvairių turi būti. Kiekvienas turi savo supratimą apie kunigo darbą ir kunigystę. Raguvos seniūnas yra parapijos pastoracinės tarybos vicepirmininkas. Atvažiavęs į Raguvą surengiau oficialius rinkimus pagal visus Bažnyčios kanonus. Juos paskelbiau prieš mėnesį. Parapijiečiai patys rinkosi pastoracinę tarybą. Jai perdaviau visą finansinę ataskaitą. Užtat nebėra įtarimų, kur klebonas deda pinigus. Šiandien visko vertės matas pinigai arba turtas. Jau girdėti, kad ir kunigas nustato, kiek privalo sumokėti už vestuves, laidotuves. Nesu tokių situacijų šalininkas. Aš visą laiką sakau, kad priimu auką, o parduotuvėje yra kainos. Jeigu pasakysiu, kiek reikia aukoti, tai jau bus kaina. Juk eidamas užsisakyti šv. Mišių žmogus galvoja, kokią auką palikti. Kiek duoti, kiekvieno reikalas. O aš esu palaidojęs ir veltui. Sakau: vyskupo nustatyta atskiroms šv. Mišioms 40 litų. Jeigu duosi daugiau, iš savo pusės ką nors daugiau padarysiu, stengsiuosi iš Dievo daugiau malonių išprašyti... Iš tiesų reikalauti iš žmonių didesnės aukos nėra bažnytiška. Man turtų pakanka, užtenka ir seno automobilio. Kokios problemos spaudžia Jūsų, kaip klebono, pečius? Didelis rūpestis jaunimas. Sekmadienais turime jaunimo šv. Mišias, bet jaunimo jose trūksta. Čia ir vėl ta pati situacija: močiutė, atrodo, religinga, o anūkai jau ne. Vidurinei kartai jų tėvams bažnyčios jau nebereikia. Sykį per pamokslą esu sakęs: man labiausiai gaila tų motinų, kurias vaikai atveža prie bažnyčios, paleidžia ir nuvažiuoja. Buvo toks atvejis, kai prieš šv. Mišias sekmadienį atėjo užsisakyti metinių šv. Mišių. Nelaukė po 10 minučių vyksiančių šv. Mišių bažnyčioje ir movė pro duris. Ir graudu, ir bėda, ir gėda. Tai juk sovietinis palikimas, kad žmonės taip nukrikščioninti. Žmonės nusivylę, dėl visko esą kalta valdžia, atrodo viskuo nepatenkinti. Turime laisvę, bet kodėl jos negerbiame? Nebėra patriotiškumo. Sovietmečiu vaikas jau darželyje buvo pradėtas mokyti rusiškai. Patriotiškumą, katalikiškumą turi ugdyti šeima: ne kunigas, ne parapija, bet šeima. Buvo tyčia dirbančių sekmadieniais, kai dvigubai už tai mokėjo. Matome to pasekmes. Žmonės pasinėrė į materialines geroves, bet jos sudūlės ir į karstą neįsidėsi. Važinėdamas po parapijas matau kas antrą, kas trečią tuščias sodybas. Jas statė sekmadieniais, net vogė statybines medžiagas. Stovi dabar tuščios ir niekam nereikalingos. Šventadarbių darbo net vaikams nereikia. Gaila nudvasintų, sumaterialėjusių žmonių, nors turi visko, šaldytuvai pilni, bet dejuoja. Kam iš tikrųjų blogai, tie neaimanuoja. Rokiškyje, kai veltui maitinome vaikus, tarp bankininkų buvo norinčių, kad ir jų vaikus taip sušelptume. Ką tokie gali apie Tėvynę žinoti ir ar jiems laisvė gali būti džiaugsmas, jeigu ją matuoja pinigais? Klebone, o kaip švęsite savo jubiliejų? Nešvenčiu gimtadienių, nes nenoriu atrodyti senas. Mūsų šeimoje nebuvo įprasta juos žvęsti. Pagal lietuviškas senas tradicijas švęsdavome vardadienius. Be to, neseniai palaidojau brolį. Dėkoju už pokalbį.
Raguva, Panevėžio rajonas
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |