Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Istorinės atminties politika Lietuvoje: atraminiai Lietuvos valstybingumo taškai

Pranešimas, skaitytas vasario 17 dieną Kauno įgulos karininkų ramovėje vykusioje konferencijoje „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijai – 65“

Laurynas Kasčiūnas

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos 65-mečio minėjimas – ne tik proga dar kartą prisiminti mūsų Tautos didvyrius, savo tikėjimu ir darbais išsaugojusius Lietuvos laisvės idėją, bet ir aptarti tai, kaip mums šiandien sekasi puoselėti jų atminimą ir visą Lietuvos valstybingumo tradiciją.

Kalbėti apie istorinės atminties politikos svarbą verčia ne tik informacinio ir kultūrinio karo prieš Lietuvą akivaizdoje nuolat pasikartojantys bandymai „perrašyti“ Lietuvos istoriją ar vietinių judų išpuoliai prieš tuos žmones, be kurių nepriklausoma Lietuva šiandien būtų tiesiog neįmanoma, bet ir visai nesenai kilusios aistros dėl Tautos istorinės atminties įstatymo projekto, registruoto Lietuvos Respublikos Seime. Cituoju šio įstatymo autorius: „Šį įstatymo projektą parengti paskatino siekiai puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį, kaip žmogaus vertybių orientacijos ir Tautos valstybės egzistencijos pamatą. Tai – bendro susirūpinimo istorijos politikos būkle Lietuvoje dalis. Vieningas bendros istorijos praeities suvokimas yra kiekvienos tautos (...) išlikimo ir gyvybingumo sąlyga. Kartu tai – valstybingumo garantas“. Tačiau šio įstatymo iniciatoriams iš karto imta priekaištauti, jog neva „slapta nuo visuomenės ir istorikų bendruomenės siaura žmonių grupė bando uzurpuoti teisę nustatyti, kokia istorija turi būti teisinga, o kokia – ne“. Tad kyla klausimas, ar Lietuvai reikalingas toks įstatymas? Istorinė politika egzistuoja visada ir kiekvienoje šalyje, nes visos valstybės neišvengiamai vienaip ar kitaip reguliuoja istorinės atminties klausimus. Štai 2009 metais prie Rusijos Federacijos prezidento institucijos buvo sudaryta Komisija kovai su, kaip teigiama, „mėginimais falsifikuoti istoriją pažeidžiant Rusijos interesus“. Ši instuticija veikia iki šiol. Komisijos uždavinys – diplomatinė ir propagandinė kova su Rusijai žalingais istorinės praeities vertinimais, pirmiausia siekiant neleisti kalbėti apie sovietų nusikaltimus tose valstybėse, kurios buvo SSRS okupuotos ir pateko į jos įtakos orbitą.

Nepaisant narystės ES ir NATO, akivaizdu, jog Lietuva tebėra mažai apsaugota nuo vadinamųjų netradicinių grėsmių – ne tik energetinės priklausomybės nuo vieno išteklių tiekėjo, bet ir informacinės-kultūrinės įtakos. Būtent šiame veiklos bare ypatingas vaidmuo tenka istorinei atminčiai ir svetimų jėgų bandymams ją „perrašyti“.

Akivaizdu, jog Rusijoje istorijos politika suvokiama kaip kova dėl galios paveikti, kurti ir kontroliuoti kitų tautų atmintis ir jų tautines tapatybes. Rusijos prezidentas V. Putinas istoriją vertina kaip geopolitikos priemonę, todėl jam ypač naudinga, kai valstybėse, kurias jie siekia paversti savo satelitėmis, nėra ilgalaikės istorinės politikos koncepcijos. Tokios koncepcijos, deja, vis dar neturinčioje Lietuvos visuomenėje jau dabar atsispindi istorinės atminties politikos nebuvimo pasekmės: partizaninėmis kovomis didžiuojasi ir prieškario tautinę Lietuvą gerbia tokia pati visuomenės dalis, kaip ir ta, kuri partizanines kovas laiko nereikalingomis ir beprasmėmis. Istorinės atminties politikos kritikai bijo, jog toks įstatymas neva gali sukurti tiesos monopolį. Šiems kritikams reikėtų aiškiai pasakyti: jeigu toks požiūris nugalės, būtent jie ir turės prisiimti atsakomybę už tai, kad Lietuvos visuomenės ir ypač jos jaunosios kartos vertybių sistema bus kuriama antivalstybinių jėgų.

Ar normalu, kad Lietuvos istorikai vis dar nesutaria dėl to, kas yra pamatinis Lietuvos valstybingumo šaltinis? Tokio klausimo aktualumą geriausiai iliustruoja skirtingi istorikų vertinimai dėl to, kas vyko 1919–1920 metais tarp Lietuvos ir Lenkijos. Vieniems tai buvo dviejų tautinių valstybių konfliktas, galiausiai pasibaigęs Vilniaus krašto okupacija. Kita pusė teigia, jog tai buvo pilietinis karas tarp vadinamųjų jaunalietuvių (kuriuos šio požiūrio autoriai vertina kaip filologinį produktą) ir vadinamųjų senalietuvių, t.y. lenkiškai kalbančio, bet politiškai neva lietuviškai mąstančio elito, prie kurio mėginama priskirti netgi maršalą J. Pilsudskį ir generolą L. Želigovskį.

Tokios istorinių interpretacijų takoskyros liudija, kad Lietuvai reikia istorijos politikos, nes vieną dieną gali atsitikti taip, kad Lietuvos istorijos vadovėliuose įsitvirtins pasakojimas, kad tautinė Lietuva tebuvo imperinės Rusijos geopolitinis projektas, skirtas kiršinti lietuvius su lenkais, o tokie „senalietuviai“, kaip J. Pilsudskis ir L. Želigovskis, norėjo mus apsaugoti nuo šios geopolitinės klaidos.

Kiekviena save gerbianti valstybė puikiai supranta, jog šalia politinių, karinių ir ekonominių grėsmių prevencijos valstybės nepriklausomybės konsolidacijai būtina ir istorinės atminties politika. Tai reiškia, kad vienas iš mums kylančių iššūkių – susieti įvairių istorinių lūžių ir katastrofų išdraskytus valstybingumo raidos etapus į vientisą ir organišką istorinį pasakojimą ir taip įtvirtinti Lietuvos valstybingumo tradiciją.

Tik politinės ir istorinės tautos, o ne etnografiniai dariniai suvokia, jog nepasakodamos savo istorijos tiesiog tai leidi padaryti kitiems. Kitaip tariant, jeigu tauta neturi savo istorinio pasakojimo, už ją tą istoriją papasakos kiti, nebūtinai draugiški veikėjai. Šią dilemą dėl geopolitinės situacijos Lietuva turėtų jausti dar labiau. Istorinės atminties politika – būdas apriboti geopolitinių veikėjų iš Rytų bandymus falsifikuoti Lietuvos istoriją. Pasidavę istorinės atminties politikos priešininkų pozicijai, galime iš karto baigti stebėtis, kodėl „Sausio 13-ąją savi šaudė į savus“, o Lietuvos partizanai ir toliau bus verčiami „banditais“, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tampa reanimuojamos baltarusiškos tapatybės „nuosavybe“, o Vakarų Europa niekaip nepripažįsta stalinistinių ir nacistinių nusikaltimų lygybės.

Tai kokie įvykiai ir procesai turėtų būti atraminiais Lietuvos valstybingumo taškais?

Kai kurie Lietuvos istorikai vis dar diskutuoja, jog 1918 metų vasario 16-ąją, pasirinkę tautinės valstybės kelią, kažką padarėme ne taip. Neva tautinė Lietuva nukirto ryšius su tūkstantmete valstybingumo tradicija, kurią simbolizuoja unijinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Šie vertintojai tautinę Lietuvą pašaipiai vertina kaip primityvų filolofinį produktą, kuris neva užkirto kelią „sumodernintai“ federacinei su Lenkija valstybei ir palankesnei to meto geopolitinei sanklodai. O juk visos pokario rezistencijos, disidentų judėjimo, vertybinė-idėjinė atrama – ne kokie nors Abiejų Tautų Respublikos idealai, o tautinės Lietuvos, kaip savarankiškos politinės bendruomenės, tradicija. Ar būtume turėję tokią rezistenciją be tautinės Vasario 16-osios? Ar 1990 metų kovo 11-ąją būtume atkūrę nepriklausomą Lietuvą, jeigu 1918-aisiais būtume susitaikę su Lietuvos, kaip kantono, vaidmeniu kad ir sumodernintoje Abiejų Tautų su Lenkija federacijoje? Daug labiau tikėtina, jog net ir „sumodernintoje“ unijinėje valstybėje lietuviai būtų sudarę labiausiai atsilikusį regioną, įsiterpusį lenkų kultūros erdvėje, o ilgainiui galbūt net ir ištirptų joje, kaip dabar Lenkijoje „tirpsta“ Seinų ir Punsko krašto lietuviai.

Akivaizdu, jog per du prieškario nepriklausomybės dešimtmečius pavyko subrandinti politinės bendruomenės tradicijas, kurios užtikrino Lietuvos valstybingumo idėjos tęstinumą. Antisovietinis 1941 metų pavergtos tautos sukilimas – stipriausias Baltijos šalyse rezistencijos judėjimas – liudija, jog tautinė Lietuva tikrai nebuvo tik filologinis produktas. Apie tai liudija ir 1949 metų Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija, kuria Lietuvos laisvės kovos sąjūdis buvo įteisintas kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizacija, o šio Sąjūdžio Taryba – kaip vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Minint Valstybės atkūrimo dieną dažniausiai pagrindinis dėmesys skiriamas 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės aktui, ne ką mažiau svarbi ir 1949 metų vasario 16-osios deklaracija. Pirmuoju dokumentu atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, o antruoju, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, išsaugota valstybingumo tąsa ir nepriklausomybės siekis. Akivaizdu, kad tai – du vienas kitą papildantys istoriniai dokumentai. 1918 metų vasario 16-osios aktu atkurta valstybė subrandino ir įtvirtino lietuvių sąmonėje tautinį tapatumą ir patriotizmą, kuris, šalį okupavus, paskatino nepriklausomybės atkovojimo siekius ir ginkluotą pasipriešinimą okupantams. Tai atvedė iki 1949 metų vasario 16-osios deklaracijos, kuria siekta išsaugoti valstybės tęstinumą. Galiausiai, nepaisant to, kad okupacinis režimas sunaikino organizuotas partizanų struktūras, tas deklaruotas valstybingumo siekis, ta laisvės idėja išliko per visą sovietinės okupacijos laikotarpį ir atvedė iki 1990 metų kovo 11-osios.

Tautinė tarpukario Lietuva paklojo savarankiškos politinės bendruomenės pamatus, kurios tradicijas siekė puoselėti jau ir sovietiniame kalėjime gyvenusios ir iš jo ištrūkti siekusios kartos. 1941 metų birželio sukilimas ir 1949 metų Deklaracija yra Lietuvos ilgosios rezistencijos simboliai. Rezistencija ir vėlesnis disidentinis judėjimas – idėjinė jungtis tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios ir Lietuvos valstybingumo pamatas. Būtent ši jungtis turėtų būti tautos istorinės atminties šerdis.

© 2014 „XXI amžius“