Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos
kultūros
galerija

Kelionės

Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Popiežiaus mokymas apie Eucharistijos šventimą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus aukoja šv. Mišias

Privalomas dalyvavimas šv. Mišiose

Labai džiugu, kad popiežius Pranciškus, pratęsdamas katechetinį bendrųjų audiencijų ciklą, skirtą Bažnyčios sakramentams, pastaruosiuose dviejuose pokalbiuose (vasario 5 d. ir vasario 12 d.) apie Eucharistiją, kaip tik sutelkė dėmesį į prasmingo ir dažno tikinčiųjų dalyvavimo šv. Mišiose svarbą. Iš tikrųjų su viltimi laukdami sėkmingų naujosios evangelizacijos pasiekimų, mes pirmiausia juos suprantame, kaip kuo aktyvesnį atsinaujinusių tikinčiųjų dalyvavimą ypač privalomose šventadienių pamaldose. Kai kalbame apie sunkias neigiamas dabartinės sekuliarizacijos pasekmes, dažnai pasitelkiame statistinius duomenis (žr. lentelę), rodančius sumenkėjusį lankymąsi bažnyčioje sekmadieniais ir gana paviršutinišką, formalų šv. Mišių „išklausymą“. Prieš aptariant Šventojo Tėvo pastabas, verta prisiminti ką apie tai moko svarbioji Vatikano II Susirinkimo liturginė konstitucija „Sacrosanctum Concilium“ (SC), kurios paskelbimo (1963 metų gruodžio 4 d.) 50-osios metinės plačiai minimos visame pasaulyje.

Tame dokumente kalbant apie Eucharistijos šventimą, labai aiškiai nurodoma, jog „bažnyčia rūpestingai siekia, kad tikintieji šiame tikėjimo slėpinio šventime būtų ne kaip pašaliniai ar nebylūs žiūrovai, bet kad gerai suprasdami apeigas ir maldas tame sakraliniame vyksme dalyvautų sąmoningai, maldingai ir aktyviai“. Pabrėžtinai nurodoma ir dvasinio atsinaujinimo svarba, linkima, kad tokiu prasmingu dalyvavimu šv. Mišių aukoje tikintieji „mokytųsi aukoti patys save ir diena iš dienos siektų vienybės su Dievu ir vienybės tarpusavyje, tarpininkaujant Kristui, kad galiausiai Dievas visiems būtų viskas“ (Sacrosanctum Concilium – 48). Vatikano II Susirinkimo tėvai savo paskelbtoje konstitucijoje „primygtinai ragina sielų ganytojus, kad aiškindami tikėjimą, jie stengtųsi rūpestingai įteigti tikintiesiems, jog reikia aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (žodžio ir aukos liturgijoje), ypač sekmadieniais ir (Bažnyčios) įsakytomis šventėmis“.

Mūsų ginklas – tikėjimas ir malda

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai Ukrainos Aukščiausios Rados kai kuriems įtakingiems politikams (ir prezidentui V. Janukovyčiui), pasak politologų, dėl valdžios bei verslo įtakos sričių nesutariant su tam tikra vietos deputatų oligarchų dalimi ir dėl kitų nežinomų aplinkybių, buvo desperatiškai duotas neadekvatus makabriškas valdžios įsakymas specialiosioms pajėgoms šturmuoti Kijevo Maidano aikštėje susirinkusių protestuotojų barikadas, nebebuvo įmanoma išvengti aukų – kelių dešimčių žuvusių žmonių ir 1000 sužeistųjų. Nulenkiame galvas prieš už Ukrainos laisvės siekius paaukojusius savo gyvybę ir tikime, kad pats Visagalis Viešpats jiems dovanoja neregėto grožio kankinių vainikus, o demokratijos idealų gynėjams, kenčiantiems nuo žaizdų dėl patirto brutalaus kariuomenės smurto, meldžiame pasitikėjimo Dievo Apvaizda ir nepalaužiamos kantrybės bei sveikatos.

Panevėžio vyskupijoje

Zarasų dekanate

Grožis bažnyčios prieglobstyje

Groja akordeonistai. Už jų – jaunųjų dailininkų paveikslai šalia Prakartėlės

DUSETOS. Sausio 31-osios pavakarę Švč. Trejybės bažnyčioje šv. Mišiomis prasidėjo renginys, skirtas užbaigti kalėdiniam laikotarpiui. Tai – Dusetų klebono kan. Stanislovo Krumpliausko idėja. Susipažinęs su dusetiškių meno kolektyvų gausumu ir galimybėmis, klebonas labai norėjo padaryti didelę, gražią šventę atsisveikinimui su Šv. Kalėdomis ne tik programos dalyviams, bet ir parapijiečiams – bažnyčios lankytojams, kurie gal ne visada turi laiko eiti į įvairius renginius, vykstančius kocertų salėse.

Telšių vyskupijoje

Telšių dekanate

Paminėjo signatarą, pirmąjį vyskupą

Malda prie Vasario 16-osios akto signataro, pirmojo Telšių vyskupo Justino Staugaičio kapo

TELŠIAI. Vasario 16 dieną čia iškilmingai buvo švenčiamos Lietuvos valstybingumo, nepriklausomybės ir laisvės atkūrimo 96-osios metinės. Telšių Katedroje už Tėvynę Lietuvą buvo aukojamos šv. Mišios, kurioms vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, kancelebravo Telšių vyskupo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Telšių Vyskupo V. Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kan. Viktoras Ačas, vicerektorius ir Telšių vyskupijos kurijos kancleris kan. Remigijus Saunorius, Telšių vyskupo sekretorius kun. Haroldas Šneideraitis. Dalyvavo didelis tikinčiųjų būrys, tarp kurių buvo ir Telšių savivaldybės meras Vytautas Kleiva, kiti civilinės valdžios atstovai, Telšių kunigų seminarijos klierikai. Šv. Mišių metu giedojo Telšių Katedros didysis sumos choras, vadovaujamas vargonininkės Dalios Pleškienės.

Telšių vyskupijoje

Žemaičių Kalvarijos dekanate

Žemaičių Krikšto jubiliejui pašventintas varpas

Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ šventina naująjį varpą

RIETAVAS. Sausio 26-ąją, sekmadienį, čia lankėsi Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ ir vyskupijos kancleris kan. Remigijus Saunorius. Jie Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje aukojo šv. Mišias. Vysk. J. Boruta SJ pašventino naują, vieną iš trijų šios bažnyčios bokšto varpų, iš kurių vienas buvo įskilęs ir jį reikėjo pakeisti nauju. Rūpestingo šios bažnyčios klebono kun. Antano Gutkausko iniciatyva, nuoširdžiai paremiant Rietavo parapijos tikintiesiems, Žemaitijos kolegijos Rietavo fakulteto direktoriui Jonui Bačinskui, UAB „Plungės Jonis“ ir UAB „Rietavo turgus“, šis varpas buvo nulietas Lenkijoje, J. Felčynskio varpų liejykloje. Patobulinus visų trijų varpų konstrukciją, jie skambės darniau, garsiau ir gražiau.

Kronika

Skulptoriaus kryžius paženklino koplyčią

Skulptorius Liudvikas Ivaškevičius prie savo pagaminto kryžiaus, žyminčio Pranciškonų vienuolyno koplyčią

Sausio 31-osios, penktadienio, vakarą Kaune,  Šv. Jurgio (Pranciškonų) bažnyčioje, buvo aukojamos šv. Mišios, kurių koncelebracijai vadovavo pranciškonų provincijolas kun. Astijus Kungys OFM, dalyvavo kunigai pranciškonai Tomas Žymantas, Antanas Blužas ir Paulius Saulius Bytautas. Tą vakarą šv. Mišiose dalyvavo didelis būrys merginų ir vaikinų iš Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Kretingos, Telšių, Jonavos, susirinkusių į metinį Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo susitikimą.

Po šv. Mišių Kauno Šv. Jurgio konvento gvardijonas kun. S. P. Bytautas OFM pakvietė visus procesijoje su žvakėmis eiti prie šalia esančio Pranciškonų vienuolyno, kurio antrajame  aukšte yra koplyčia. Ši beveik 20 metų veikianti koplyčia buvo be jokio ją žyminčio ženklo – kryžiaus. Dabar tas kryžius atsirado, ir, kaip sakė gvardijonas, jį reikia pašventinti, kad šis tarnautų iki pasaulio pabaigos. Skulptoriaus Liudviko Ivaškevičiaus pagamintą kryžių pašventino provincijolas kun. A. Kungys OFM. Susirinkusieji padėkojo kryžiaus autoriui, o provincijolas – ir apkabino, sakydamas, jog ir jo tėvelis buvo Liudvikas.

Pagerbė Lietuvos laisvės kovotojus

Minėjimas prie paminklo Mėnaičių kaime, Miknių-Pėtrėčių sodyboje, žymintčio LLKS Deklaracijos paskelbimo vietą

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse, šeštadienį, Radviliškio rajone, Grinkiškio seniūnijos Mėnaičių kaime esančioje Miknių-Pėtrėčių sodyboje, paminėtos 65-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos nepriklausomybės Deklaracijos paskelbimo metinės.

Mėnaičių kaime Lietuvos laisvės kovotojų atminimą pagerbė ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius, 1949 metų vasario 16-osios Deklaracijos signataro duktė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, keletas Seimo narių, Radviliškio rajono savivaldybės vadovai, kariai, jaunieji šauliai, jaunimas, grupė NATO karių amerikiečių, dislokuotų Zokniuose, būrys tautiečių, atvykusių ne tik iš aplinkinių vietovių, bet ir iš toliau. Renginį vedė aktorius Gintaras Mikalauskas.

Šventėme Valstybės atkūrimo dieną

Tautinės patriotinės eitynės nuo Ramybės parko iki Kauno Rotušės Livijos Šiugždienės nuotrauka

Vasario 16 dieną, sekmadienį, minėjome Lietuvos valstybės Atkūrimo dieną. Daugiau ar mažiau įvairiais renginiais ją šventė visa Lietuvos, bet kaip visada, tradiciškai daugiausia jų vyko Vilniuje ir Kaune.

Vasario 16-osios rytą Vilniuje valstybės vadovai apsilankė Rasų kapinėse ir pagerbė 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarus. Prezidentūroje įteikti valstybės apdovanojimai, o Seime vyko 2013-ųjų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatų pagerbimo ir kūrybos pristatymo renginys. Prie Prezidentūros, Simono Daukanto aikštėje, vyko Valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Vidurdienį Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje vyko šv. Mišios. Tradiciškai minėjimas vyko Pilies gatvėje, prie namo, kuriame 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta nepriklausomybė. Vakare Katedros aikštėje vyko įspūdingas koncertas.

Istorinės atminties politika Lietuvoje: atraminiai Lietuvos valstybingumo taškai

Pranešimas, skaitytas vasario 17 dieną Kauno įgulos karininkų ramovėje vykusioje konferencijoje „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijai – 65“

Laurynas Kasčiūnas

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos 65-mečio minėjimas – ne tik proga dar kartą prisiminti mūsų Tautos didvyrius, savo tikėjimu ir darbais išsaugojusius Lietuvos laisvės idėją, bet ir aptarti tai, kaip mums šiandien sekasi puoselėti jų atminimą ir visą Lietuvos valstybingumo tradiciją.

Kalbėti apie istorinės atminties politikos svarbą verčia ne tik informacinio ir kultūrinio karo prieš Lietuvą akivaizdoje nuolat pasikartojantys bandymai „perrašyti“ Lietuvos istoriją ar vietinių judų išpuoliai prieš tuos žmones, be kurių nepriklausoma Lietuva šiandien būtų tiesiog neįmanoma, bet ir visai nesenai kilusios aistros dėl Tautos istorinės atminties įstatymo projekto, registruoto Lietuvos Respublikos Seime. Cituoju šio įstatymo autorius: „Šį įstatymo projektą parengti paskatino siekiai puoselėti istorinę sąmonę ir atmintį, kaip žmogaus vertybių orientacijos ir Tautos valstybės egzistencijos pamatą. Tai – bendro susirūpinimo istorijos politikos būkle Lietuvoje dalis. Vieningas bendros istorijos praeities suvokimas yra kiekvienos tautos (...) išlikimo ir gyvybingumo sąlyga. Kartu tai – valstybingumo garantas“. Tačiau šio įstatymo iniciatoriams iš karto imta priekaištauti, jog neva „slapta nuo visuomenės ir istorikų bendruomenės siaura žmonių grupė bando uzurpuoti teisę nustatyti, kokia istorija turi būti teisinga, o kokia – ne“. Tad kyla klausimas, ar Lietuvai reikalingas toks įstatymas? Istorinė politika egzistuoja visada ir kiekvienoje šalyje, nes visos valstybės neišvengiamai vienaip ar kitaip reguliuoja istorinės atminties klausimus. Štai 2009 metais prie Rusijos Federacijos prezidento institucijos buvo sudaryta Komisija kovai su, kaip teigiama, „mėginimais falsifikuoti istoriją pažeidžiant Rusijos interesus“. Ši instuticija veikia iki šiol. Komisijos uždavinys – diplomatinė ir propagandinė kova su Rusijai žalingais istorinės praeities vertinimais, pirmiausia siekiant neleisti kalbėti apie sovietų nusikaltimus tose valstybėse, kurios buvo SSRS okupuotos ir pateko į jos įtakos orbitą.

Realybė ir kasdienybė,

arba Europos Sąjunga – ne ta buvusi Sąjunga, kuri gąsdindavo ir bausdavo nepaklusnius

Mindaugas Maciulevičius,

Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto narys

Lietuvoje verda aistros dėl žemės pardavimo referendumo. Visi, kas netingi, spekuliuoja galimos Briuselio reakcijos į mūsų žmonių iniciatyvą tema. Neseniai kaip tik dalyvavau viename posėdyje Briuselyje, Europos parlamente, kur buvo kalbama žemės tema. Didžiausios Europos Parlamento frakcijos EPP (Europos liaudies partijos) ir Europos Ekonominių ir socialinių reikalų komitetas organizavo jaunųjų ūkininkų kongresą. Gaila, kad Lietuvos jauniesiems ūkininkams šiemet nepavyko ten patekti, tačiau man ir kitiems Lietuvos atstovams Briuselyje pavyko atkreipti dėmesį į mums aktualią problemą. Vienas svarbiausių šio meto klausimų Briuselio debatuose – žemė ir gebėjimas ją įsigyti. Turint mintyse Lietuvoje užvirusias karštas diskusijas dėl referendumo, kuriame balsuotume, ar priklauso Lietuvos žemė tautai, ar ne, norėčiau ir aš pasidalinti keletu įžvalgų šia tema.