Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežiaus mokymas apie Eucharistijos šventimą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus aukoja šv. Mišias

Šventoji Eucharistija. Chuanas de Chuanesas (Juan de Juanez), 1560

Privalomas dalyvavimas šv. Mišiose

Labai džiugu, kad popiežius Pranciškus, pratęsdamas katechetinį bendrųjų audiencijų ciklą, skirtą Bažnyčios sakramentams, pastaruosiuose dviejuose pokalbiuose (vasario 5 d. ir vasario 12 d.) apie Eucharistiją, kaip tik sutelkė dėmesį į prasmingo ir dažno tikinčiųjų dalyvavimo šv. Mišiose svarbą. Iš tikrųjų su viltimi laukdami sėkmingų naujosios evangelizacijos pasiekimų, mes pirmiausia juos suprantame, kaip kuo aktyvesnį atsinaujinusių tikinčiųjų dalyvavimą ypač privalomose šventadienių pamaldose. Kai kalbame apie sunkias neigiamas dabartinės sekuliarizacijos pasekmes, dažnai pasitelkiame statistinius duomenis (žr. lentelę), rodančius sumenkėjusį lankymąsi bažnyčioje sekmadieniais ir gana paviršutinišką, formalų šv. Mišių „išklausymą“. Prieš aptariant Šventojo Tėvo pastabas, verta prisiminti ką apie tai moko svarbioji Vatikano II Susirinkimo liturginė konstitucija „Sacrosanctum Concilium“ (SC), kurios paskelbimo (1963 metų gruodžio 4 d.) 50-osios metinės plačiai minimos visame pasaulyje.

Tame dokumente kalbant apie Eucharistijos šventimą, labai aiškiai nurodoma, jog „bažnyčia rūpestingai siekia, kad tikintieji šiame tikėjimo slėpinio šventime būtų ne kaip pašaliniai ar nebylūs žiūrovai, bet kad gerai suprasdami apeigas ir maldas tame sakraliniame vyksme dalyvautų sąmoningai, maldingai ir aktyviai“. Pabrėžtinai nurodoma ir dvasinio atsinaujinimo svarba, linkima, kad tokiu prasmingu dalyvavimu šv. Mišių aukoje tikintieji „mokytųsi aukoti patys save ir diena iš dienos siektų vienybės su Dievu ir vienybės tarpusavyje, tarpininkaujant Kristui, kad galiausiai Dievas visiems būtų viskas“ (Sacrosanctum Concilium – 48). Vatikano II Susirinkimo tėvai savo paskelbtoje konstitucijoje „primygtinai ragina sielų ganytojus, kad aiškindami tikėjimą, jie stengtųsi rūpestingai įteigti tikintiesiems, jog reikia aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (žodžio ir aukos liturgijoje), ypač sekmadieniais ir (Bažnyčios) įsakytomis šventėmis“.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas, kurio paskelbimo (1993) dvidešimtosios metinės buvo plačiai paminėtos, savo nuorodose (2176–2182) irgi akcentuoja būtinybę dalyvauti šv. Mišiose kiekvieną sekmadienį ir kitomis įsakytomis šventėmis, nes toks šventimas „yra Bažnyčios gyvenimo centras ir atitinka prigimtinę žmogaus širdyje įrašytą dorinę nuostatą regimu būdu, viešai ir pastoviai garbinti Dievą, prisimenant visiems žmonėms parodytą gerumą“ savo Sūnaus Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, kančia, mirtimi ir prisikėlimu. Būtent sekmadienį iškilmingai minimas didysis Velykų slėpinys, Kristaus prisikėlimu prasidėjęs naujasis kūrimas, kuris pagrindžia visą kiekvieno krikščionio gyvenimą. Taigi, sekmadienį ir kitomis Bažnyčios įsakytomis dienomis „tikintieji yra įpareigoti švęsti Eucharistiją, nebent juos nuo to atleistų svarbi priežastis (pavyzdžiui, liga, kūdikių priežiūra) arba jų pačių ganytojas. „Kas sąmoningai nepaiso tos pareigos, sunkiai nusideda“, tvirtina Katalikų Bažnyčios Katekizmas. Jame pabrėžiama, kad kaip tik pirmiausia kartu su bendruomene dalyvaudami sekmadienio Eucharistijos šventime tikintieji „išreiškia priklausomybę ir ištikimybę Kristui ir Jo Bažnyčiai“. Taip jie patvirtina tikėjimo ir meilės bendrystę, liudija Dievo šventumą ir savojo išganymo viltį, vieni kitus stiprindami Šventosios Dvasios vadovavimu.

Ypatinga ganytojų užduotis

Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II savo svarbiausiame prieš penkiolika metų (1998-aisiais) paskelbtame liturginiame dokumente, apaštališkajame laiške „Dies Domini“ irgi pabrėžia bažnytinį Eucharistijos šventimo dėmenį, kuris „labiausiai išryškėja, kai visa bendruomenė sukviečiama paminėti Viešpaties prisikėlimo dieną“. Patvirtindamas kiekvieno tikinčiojo „vidiniu sielos poreikiu pagrįstą sąžinės pareigą“ sekmadienio Eucharistijos šventimui, popiežius Jonas Paulius II minėtame magisteriniame dokumente primena tos kanoninės nuostatos vystymosi istoriją. Pirmųjų šimtmečių krikščionims, kuriems nuolatinio dalyvavimo liturgijoje drausmingumas buvo visiškai suprantamas ir natūralus dalykas, iš pradžių nemanė, kad tokį įsaką reikia kaip nors įtvirtinti Bažnyčios teisinėse nuostatose. „Tiktai vėliau, susidūrusi su kai kurių krikščionių drungnumu ir aplaidumu, Bažnyčia buvo priversta aiškiai išreikšti pareigą dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose su atitinkamu kanoninių potvarkių priėmimu“, – rašoma apaštališkajame laiške „Dies Domini“. Ši privaloma nuostata pirmą kartą Bažnyčioje visuotinio įstatymo formą įgijo 1917 metų Kanonų teisės kodekse, o 1983 metais paskelbtame Kodekse tai patvirtinama, nurodant, kad „sekmadienį ir kitomis liturginių švenčių dienomis tikintieji įpareigoti dalyvauti šv. Mišiose“. Palaimintasis Jonas Paulius II, pabrėždamas, kad šių dienų sekuliarizmo laikais, kai „aplinka Evangelijos naujienai kartais yra tiesiog priešiška, kartais – taip būna dažniau – abejinga ir nesvetinga“, yra išskirtinai svarbu išugdyti sąmoningą tikinčiojo supratimą, kad „rinkimasis sekmadienį su kitais broliais ir seserimis švęsti Viešpaties Velykų Naujosios Sandoros sakramente yra lemtingai svarbus jo paties tikėjimo gyvenimui“. Laiške „Dies Domini“ ir liturginėje konstitucijoje „Sacrosanctum Concilium“ vėlgi pabrėžiama ypatinga ganytojų užduotis dėti pastangas, kad „visi tikintieji pripažintų, brangintų ir švęstų sekmadienį kaip tikrąją „Viešpaties dieną“, kurią Bažnyčia susirenka, klausydamasi Dievo Žodžio, aukodama Viešpaties auką, pašventindama šią dieną malda ir artimo meilės darbais“.

Siekti bendrystės su Kristumi

Aiškindamas Eucharistijos šventimo apeigų detales vasario 5 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus pabrėžė, kad toks Velykų, pagrindinio išganymo slėpinio, minėjimas dvasiškai reiškia ir mūsų pačių dalyvavimą Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo vyksme. „Eucharistija yra Dievo išganomosios veiklos viršūnė: Viešpats Jėzus, tapdamas už mus laužoma duona, išlieka ant mūsų visą savo gailestingumą ir meilę, kad atnaujintų mūsų širdis ir egzistenciją, mūsų santykį su Juo ir su broliais, – su pavyzdingu ganytojišku aiškumu dėstė Šventasis Tėvas. – Būtent todėl, kai einame priimti šį Sakramentą, sakome, jog „einame prie Komunijos“, „priimame Komuniją“. Šventosios Dvasios veikimu, dalyvavimas tokiame eucharistiniame pokylyje mus giliai ir nepakartojamu būdu sujungia su Kristumi, įgalina jau dabar ragauti tos pilnutinės bendrystės -–Komunijos – su Tėvu, kuria pasižymės dangiškoji puota ir kurioje kartu su visais šventaisiais dalysimės garbe kontempliuoti Dievą veidas į veidą“. Pabrėždamas šią neįkainojamą Eucharistijos dovaną, už kurią žmogiškomis pastangomis tiesiog neįmanoma Dievo Sūnui pilnai atsidėkoti, patvirtindamas Jono Pauliaus II pateikto sekmadienio, kaip „Viešpaties prisikėlimo dienos“ definavimą, popiežius Pranciškus įtikinamai ragino tikinčiuosius prasmingai dalyvauti kiekvieno sekmadienio šv. Mišiose. „Mums sekmadienis yra labai svarbus. Per Eucharistiją mes jaučiame priklausomybę Bažnyčiai, Dievo tautai, Dievo kūnui, Jėzui Kristui“, – sakė Šventasis Tėvas bendrosios audiencijos dalyviams. Pabrėždamas, jog tiesiog neįmanoma iki galo suvokti ir įsisavinti visos Eucharistijos vertės ir turtingumo, jis skatino melsti Viešpaties, kad „šis Sakramentas galėtų ir toliau palaikyti Bažnyčioje gyvą Jo buvimą bei formuotų mūsų bendruomenes meilėje ir bendrystėje pagal Tėvo širdį“. Baigdamas pokalbį Šventasis Tėvas priminė vaikų parengimo Pirmajai Komunijai reikšmingumą ir kad ją priimtų kiekvienas vaikas panašiai kaip Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus, nes tai – pirmieji žingsniai į intensyvų priklausymą Jėzui Kristui.

Prasmingas išgyvenimas ir atsinaujinimas

Vasario 12 dieną vykusioje bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus akcentavo dalyvavimo sekmadienio Eucharistijos šventime perkeičiantį pobūdį dvasiniam ir socialiniam veikimui kasdieniniame krikščionio gyvenime. Šis asmeninis atsinaujinimas ženklina Eucharistijos išgyvenimo kokybę, Išganytojo dovanojimosi malonės prasmingo priėmimo laipsnį. Šventasis Tėvas pakvietė susitikimo dalyvius bandyti kiekvienam atsakyti į esminius šv. Mišių patyrimo klausimus: „Ar švęsdamas Eucharistiją jaučiu, kad jie (kiti pamaldų dalyviai) visi tikrai yra mano broliai ir seserys? Ar bręsta manyje sugebėjimas džiaugtis kartu su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiaisiais? Ar noriu padėti vargstantiems, ligoniams, atstumtiesiems? Ar tai man padeda atpažinti Jėzų jų veiduose?“ Būtent toks solidarumo liudijimas ir atspindi norą per Eucharistiją patirti prasmingą dalijimąsi Išganytojo kančia ir prisikėlimu. Visiškai priešingas nusistatymas, popiežiaus Pranciškaus nuomone, būtų tik formaliai atliekant dalyvavimo šv. Mišiose pareigą, tuščios mintys ir kalbos kaip tas ar kitas pamaldų dalyvis ar dalyvė buvo apsirengusi, (ar buvo progos išėjus iš bažnyčios paplepėti, kokioje nors kavinėje išgerti svaigalų ir pan.).

Kitas svarbus prasmingo dalyvavimo Eucharistijos šventime ženklas būtų nuolanki atgaila, malonė jausti gavus atleidimą su pasiruošimu atleisti kitiems. „Jei nejaučiame, kad mums reikia Dievo gailestingumo, jei nesijaučiame esantys nusidėjėliai, tai geriau neikime į šv. Mišias! – aiškino Šventasis Tėvas. – Mes dalyvaujame šv. Mišiose dėl to, kad esame nusidėjėliai ir mums reikia Jėzaus atleidimo, norime dalyvauti Jo išganyme ir atleidime“. Pagaliau trečias reikšmingas ženklas yra tai, kaip Eucharistijos šventimas turi įtakos krikščioniškų bendruomenių, parapijų, katalikiškų sąjūdžių, bažnytinių struktūrų gyvenimui ir veiklai. „Per Eucharistiją Jėzus nori įeiti į mūsų visą gyvenimą ir jį pripildyti savo malonėmis, kad kiekviena bendruomenė gyventų suderinamai su liturgija, kad būtų darna tarp to, kas švenčiama ir to, kaip gyvenama“, – darė išvadą popiežius Pranciškus. „Liturginės apeigos gali būti nepriekaištingai parengtos ir išoriškai atrodyti labai spalvingos, gražios, bet jeigu jos nevestų į susitikimą su Jėzumi, dvasiškai liktų bevertės, nes jos nebūtų maistas mūsų širdžiai ir mūsų gyvenimui“, – aiškino Šventasis Tėvas, linkėdamas išgyventi Eucharistiją tikėjimo, maldos, atleidimo, atgailos ir bendruomeninio džiaugsmo su pasirengimu padėti kenčiantiems dvasia.

Dievo laikas ir Dievo erdvė

Baigiant šią apžvalgą norisi priminti kai kutrias reikšmingas pastabas dėl liturginio Eucharistijos šventimo. Jas popiežius Pranciškus išsakė savo improvizuotoje homilijoje vasario 10 dieną aukodamas kasdienes ryto šv. Mišias Šv. Mortos namų, kuriuose Šventasis Tėvas gyvena, koplyčioje. Komentuodamas tos dienos žodžio liturgijos pirmąjį skaitinį (1 Kar 8–17, 9–13) apie karaliaus Saliamono pastatydintą Jeruzalės šventyklą, kurią pripildė Viešpaties šlovės debesis ir žmonės tiesiog juto Dievo buvimą tarp jų, popiežius Pranciškus sakė, kad toks apsireiškimas (teofanija) vyksta ir krikščioniškoje Eucharistijos liturgijoje. „Kai mes švenčiame šv. Mišias, nepristatome Paskutinės vakarienės, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Šv. Mišios nėra atvaizdavimas (vaidinimas), bet kažkas kita, tai iš tiesų Paskutinė vakarienė, tai tikrai vėl išgyvenama atperkamoji kančia ir mūsų Viešpaties mirtis“. Tuomet tikrai pats Viešpats yra ant altoriaus, kad būtų paaukotas Tėvui dėl pasaulio išganymo. Todėl mes ateiname į bažnyčią ne šv. Mišių „išklausyti“, bet jose dalyvauti, tai yra dalyvauti tikrame Viešpaties apsireiškimo mums slėpinyje.

Tokiu būdu Eucharistijos šventimas skiriasi nuo kitų pamaldumo formų, pavyzdžiui, gyvosios Prakartėlės atvaizdavimo Didžiąją savaitę. Pastarieji dalykai yra evangelinių įvykių parodymas, o Eucharistija – realus atkartojimas, teofanija, kai Dievas priartėja prie mūsų, ir mes dalyvaujame atpirkimo slėpinyje. „Liturgija yra Dievo laikas ir Dievo erdvė, todėl mes joje dalyvaudami turime būti tame Dievo laike ir Dievo erdvėje, o ne žvalgytis į laikrodį“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis kritikavo pasitaikančius paviršutiniškus svarstymus apie tai, kiek minučių galima skirti apsilankymui šv. Mišiose arba kai, atvykus į Romą, pamaldos numatomos ekskursijos programoje, tarsi tai būtų koks reginys ar turistinės kelionės detalė, praradusi išskirtinio sakralumo prasmę. Šventasis Tėvas prisiminė savo vaikystę, kai ruošiantis Pirmajai Komunijai buvo giedama: „O šventasis altoriau, saugomas angelų, kas įgalino geriau pajusti Dievo erdvę ir Dievo laiką Eucharistijos aukoje“. Užbaigdamas homiliją popiežius Pranciškus kvietė prašyti Viešpaties, kad vėl suteiktų mums visiems sakralumo pojūtį, nes šv. Mišių liturgijoje „mes įžengiame į Dievo slėpinį, į tą kelią, kurio patys negalime kontroliuoti. Tai gali tik Jis vienas savo garbe ir savo galia. Prašykime malonės, kad Viešpats pamokytų mus įžengti į Dievo slėpinį“.

Tikinčiųjų dalyvavimo sekmadienio pamaldose statistika pagal 2004 metų Gallup sociologinių tyrimų ataskaitą (dėl vykstančios sekuliarizacijos šie dešimties metų senumo rodikliai galėjo dar labiau sumenkėti).

© 2014 „XXI amžius“