Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva. Pasaulis
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Ukraina, kaip Lietuvos viltis

Mons. Alfonsas Svarinskas apie lietuvių ir ukrainiečių brolystės sąsajas

Aukščiausias Graikų apeigų katalikų (unitų) arkivyskupas, Romos Katalikų Bažnyčios kardinolas Josyfas Slipyjus (1892 02 07–1917 09 30–1939 12 22– 1965 01 25–1984 09 07)

Lvovo Graikų apeigų katalikų (unitų) arkivyskupas Andriejus Šeptickis (1865 07 29–1892 08–1944 11 01)

Ukrainos revoliucija sujaudino Lietuvą. Kai Kijeve dar prieš porą savaičių liejosi kraujas, Lietuva, prisimindama tragiškus 1991 metų Sausio agresijos laikus, kartu su režimui besipriešinančiais ukrainiečiais palaikė jų sunkią kovą. Iš Lietuvos kunigų skausmingai ukrainiečių likimą išgyveno mons. Alfonsas Svarinskas, visada paprastai jautriai atsiliepiantis į kito nelaimę ir siekiantis kaip nors padėti skriaudžiamam žmogui.

Kai prieš savaitę susitikome su mons. A. Svarinsku, jis pasitiko mus kaip visada su humoru kalbėdamas apie savo dvasinę ir fizinę būklę. „Reikia man jau pasitraukti, nes manęs niekas jau nebebijo, – juokaudamas sakė monsinjoras Alfonsas. – Vaikštau blogai – pusiaujas tirpsta, per Mišias prie altoriaus reikia atsiremti. Bet visa tai prieš amžinybę – tik juokai. Blogiausia, kad negaliu judėti – kojos lyg prisiūtos. Ėjau į vaistinę, kuri yra visai netoli, tai du kartus ilsėjausi. Pirmadienį važiuoju į sanatoriją, bet didelių išlaidų man nepadengia – plaučių uždegimas nėra įtrauktas į sunkių ligų sąrašą. Išeina labai brangiai – 130 Lt per dieną. Abejoju, ar man pagelbės, bet bent pasitarti su gydytojais galėsiu. Greičiausiai būsiu pripažintas „kaip invalidas“ – reikia susitaikyti, kad jau viskas baigta. Mes, dvylika Lietuvos Sąjūdžio tarybos narių, pasirašėme pareiškimą dėl referendumo. Kaip bus išspręstas referendumo dėl žemės pardavimo klausimas, dar neaišku – tik ketvirtadienį (vakar) paaiškės. O jeigu klausiate, ar gali kas nors trukdyti referendumui, tai pasakau, kad jam trukdyti gali visi, kas tik nori, ir jeigu sutrukdys, bus liūdna. Juk už referendumą pasirašė 300 tūkstančių žmonių“, – jaudindamasis kalbėjo 90-uosius metus eiti pradėjęs mons. Svarinskas.

Monsinjoras gali daug ką papasakoti ir iš savo gyvenimo, ir iš tautos istorijos, ir pareikšti įdomias bei reikšmingas savo nuostatas, kurias jis turi visais aktualiais dabarties klausimais. „Visi Lietuvoje dabar sumišę, nusivylę. Seniai sakiau – nėra vadų, kurie imtųsi ir žiūrėtų, kaip suteikti tautai viltį. Jei ne partizanų kova, jei ne jų gyvybės, jokios nepriklausomybės nebūtume atgavę. Dabar sėdžiu gražiai nusiteikęs ir viskas (juokaudamas). Galima daug ką šnekėti apie mūsų su ukrainiečiais artumą. Ukrainiečiai vieninteliai iš slavų yra lietuvių draugai. Reikia turėti galvoje, kad ukrainiečių yra net 45 mln. Lietuvių draugais laikinai gali būti ir lenkai, ir rusai, ir gal kiti slavai, tačiau tik laikinai. O ukrainiečiai mūsų draugai yra visąlaik. Tarp mūsų tautų turi būti kultūriniai mainai. Reikia, kad į Lietuvą pakviesti ir atvažiavę ukrainiečių ansambliai padainuotų, kad jie jaustųsi kaip namie. Sakiau ukrainiečiams – atvažiuokite į Lietuvą. Sako, niekas nekviečia. Tada jiems sakiau: patys atvažiuokite. Reikia kviesti koncertuoti ukrainiečių ansamblius, juk esame laisva Lietuva. Reikia, kad važinėtų po miestelius, po miestus. Ir lietuviai turėtų nuvažiuoti į Ukrainą. Vasario revoliucijos metu ukrainiečių kunigai dabar labai gražiai elgėsi: klausė išpažinčių, buvo kartu su žmonėmis. Jeigu jie būtų sėdėję zakristijose, tai nieko nebūtų pasiekę“.

Su džiaugsmu monsinjoras prisimena gyvenime sutiktus ukrainiečius ir liūdnai perspėja, kad dabar pamirštama ši garbinga ir kovoti pasiryžusi tauta. „Šiandien klausiau „Marijos radiją“, tačiau apie Ukrainą ir ukrainiečius, kurie kovoja už laisvę jau daugelį metų, nieko nekalbėjo. Manau, kad reikia visada priminti, kaip lietuviai bendravo su ukrainiečiais, kaip mes teikdavome jiems pagalbą. Prieš karą Lietuvoje studijavo ukrainiečių studentų, o jiems pinigus iš Belgijos per žydus siųsdavo Lietuvos valdžia. Vertėtų tokius dalykus priminti ir mūsų jaunimui, ir kitiems, tokių svarbių faktų nežinantiems. Bet apie tai jau neužsimenama nė vienu žodžiu. Klausydamasis katalikiško radijo, pastebėjau, kad nebuvo net užsiminta apie bendrus lietuvių ir ukrainiečių tikslus, apie ilgai kovojusius Ukrainos partizanus, apie tai, kaip jie kartu su lietuviais ištvermingai kalėjo Rusijos lageriuose. Verta prisiminti, kaip Vakarų Ukrainoje patriarcho Andriejaus Šeptickio paveikslai kabėjo kiekvienoje gryčioje. Šiandien nekalbama apie tai, kad ne tik lietuvių, bet ir daug ukrainiečių partizanų kalėjo Rusijos lageriuose. Ar nereikėtų prisiminti paskutiniojo ukrainiečių nepriklausomybės kovotojų vado, ukrainiečių graikų katalikų kunigo sūnaus Stepano Banderos (jį 1959 metais sunaikino sovietiniai žvalgybiniai teroristai Vakarų Vokietijoje), kapeliono, kuris pasitraukė į Vakarus? Ukrainiečiai įvertina savo kovotojus. Kai prieš keletą metų Lvove minėjo Partizano dieną, prisirinko tiek žmonių, kad negavau bilieto įeiti į renginį. Gerai, kad savo bilietą man perdavė vienas geras žmogus. Buvo labai gražus tautinis religinis renginys. Labai pradžiugino Ukrainos partizanai, susirinkę į paminėjimą. Senukai partizanai, sugrįžę iš lagerių, puikavosi įvairiomis uniformomis. Susitikau su ukrainiečių partizanu Stepaniaku (su juo kalėjau lageryje), kitais Ukrainos kovotojais. Turiu priminti, kad sovietiniuose lageriuose kentėjo daug ukrainiečių kunigų. Lageryje, kuriame kalėjau, procentais buvo daugiau lietuvių, o skaičiumi – daugiau ukrainiečių. Tai daugiausia partizaninio pasipriešinimo kovotojai iš Vakarų Ukrainos, nes Ukrainos rytai buvo prosovietiniai. Lageriuose buvo ir gydytojų, ir jaunimo. Daug kalbėdavomės ir artimai bendravome su ukrainiečiais. Dirbau centrinėje ligoninėje, kur buvo 600 vietų-gultų. Dešimtas korpusas buvo mirtininkų – kas į jį patekdavo, iš jo jau tik mirusį išnešdavo. Įdomu, kad lietuviai partizanai susijungė 1948 metais, o ukrainiečiai – apie 1950 metus. Tarp lagerio kalinių buvo daug lietuvių inteligentų. Prisimenu, kaip kartą moterys kalinės susiginčijo, ar „harna ukrainska mova“, tai yra, ar graži ukrainiečių kalba. Reikia žinoti tas baisias lagerių sąlygas: jaunos mergaitės džiovininkės, turėdavo po 38 laipsnius temperatūros (tai prisiminęs monsinjoras susigraudina). Moterys mane pakvietė būti arbitru: turėjau nuspręsti, kad „duže harna ukrainska mova“. Išties tie ilgi bendravimai su likimo broliais ukrainiečiais kaliniais man leido pažinti šiuos laisvę mylinčius žmones. Gaila, kad niekas apie panašius istorinius lietuvių ir ukrainiečių sąlyčio taškus per katalikišką „Marijos radiją“ nekalbėjo“.

Paklaustas apie nuo kalinimo laikų jam pažįstamą Ukrainos Bažnyčios vadovą kardinolą Josyfą Slipyjų, mons. Svarinskas sakė: „Iš dvylikos ukrainiečių vyskupų lageriuose mirė dešimt, vienas grįžo į Lvovą, o J. Slipyjus buvo išsiųstas į Romą. Beje, popiežius Jonas Paulius II net devyniolika ukrainiečių paskelbė palaimintaisiais. Prisimenu, kai 1992 metais iš Romos į Lvovą pervežė balzamuotą kardinolą J. Slipyjų, buvo sudaryta vienuolika vartų – 12 km nuo oro uosto jo karstą nešė ant pečių žmonės, o paskiau, pabaigoje, – politiniai kaliniai. Buvo surengtas ir audringas mitingas. Mane įtraukė į laidojimo komitetą, nes buvau vienintelis atstovas iš Lietuvos dvasininkų. Vienas ukrainiečių vyskupas į mane kreipėsi, pavadindamas ekscelencija (padėkojau jam, sakydamas, kad jo žodžiai būtų Dievui į ausį). Atsisveikinti su kardinolu ukrainiečiai ėjo net tris paras ir tai nesuspėjo, tada pagerbimui pridėjo dar vieną ar dvi paras. Apie pusę milijono žmonių tada atidavė pagarbą iš Romos į Lvovą perlaidojamam kardinolui. Palaikus perlaidojo Lvovo Šv. Juro soboro kriptoje, ant uolos. Vienoje iš penkių angų paguldė kardinolą J. Slipyjų, greta – arkivyskupą Andriejų Šeptickį, dar kitus didžius Ukrainos Bažnyčios žmones. Galima atitraukti kriptos stiklą ir pažiūrėti į šiuos garbingus Ukrainos Bažnyčios atstovus“.

Monsinjoras prisiminė ir Ukrainos Bažnyčios vadovo kalinimo laikus, jo išleidimo iš sovietų lagerio aplinkybes. „Galiu papasakoti, kaip lageryje man pavyko išgelbėti kardinolo J. Slipyjaus gyvybę. Kartą jis susirgo plaučių uždegimu. 37,5 laipsnio karščio turintis žmogus lageryje buvo laikomas ne ligoniu. Dirbau ligoninėje, bet spaudžiant KGB teko pereiti dirbti į cechą. Pasakiau lagerio viršininko žmonai gydytojai, kad reikia pagelbėti ukrainiečiui kaliniui. Moteris bandė padėti, bet kagėbistai pasakė jai: „Nekišk nosies, kur nereikia“. Tuo laiku kun. Prano Račiūno motina siųsdavo jam penicilino. Paprašiau ir man duoti, kad perduočiau kard. J. Slipyjui. Suskaldydavau tabletes į keturias dalis ir niekam nematant perduodavau kardinolui J. Slipyjui. Po keturių dienų jam pasidarė geriau. Saugumiečiai suprato, kad jam perduodu vaistus, ir sako: „Imk švirkštus ir leisk peniciliną savo J. Slipyjui“. Bet užtat už bausmę „nutrenkė“ mane į baudžiamąjį izoliatorių. Saugumiečiai, žinodami, kad esu J. Slipyjaus draugas, manęs kartą paklausė: „Kiek J. Slipyjus pašventino vyskupų?“ Juokaudamas atsakiau: „Nežinau, manau, gal kokį šimtą“. Per šį ukrainiečiams įtakingą dvasininką sovietai norėjo „daryti politiką“. Kartą kardinolą iš lagerio išvežė į Kijevą ir pareikalavo rašyti laišką Vokietijos kancleriui Konradui Adenaueriui. Bet arkivyskupas atsakė negalįs rašyti laiško tam, kuris jį gina. Tada J. Slipyjų vėl grąžino iš Kijevo į tą patį lagerį (o dar vėliau „pervedė“ į kalėjimą). Tuo metu buvo labai geras lagerio viršininkas majoras Lykinas, mordvis. Jis studijavo Saransko universitete istoriją. Su Lykinu dažnai padiskutuodavau. Jam sakiau: „Sovietų Sąjungoje nėra sąžinės laisvės, jeigu būtų, kardinolas nebūtų kalėjime“. Lykinas buvo lankęsis Vilniuje, tad su juo pakalbėdavome ir apie Lietuvą. Prižiūrėtojas mordvis, irgi neblogas vyras, sako: „Eik ir pasiimk savo J. Slipyjų“. Nuėjau pas jį ir sakiau: „Esate internuotas, sekite paskui mane“. Taip buvome kartu vienoje kameroje: kardinolas, ukrainietis kunigas Pavlo Pavlik ir du sektantai... Šie savo maldas kalbėjo, o mes – savo. Paskiau KGB apsižiūrėjo, kad du „didelius valdžios priešus“ vienoje kameroje laiko, ir mus išskyrė. Bet vis dėlto su kardinolu buvau vienoje kameroje tris mėnesius. „Ką tu darai su J. Slipyj?“, – kartą klausia manęs lagerio viršininkai. Mat aukodamas Mišias rankas iškėlęs giedojau: „Dominus vobiscum“. Atsakiau: „Eto proizvodstvennaja gimnastika“ (rus. tai gamybinė mankšta). Išpažintį klausydavome pirtyje vienas kito. Klausiau kardinolo: „Eminencija, mane kvaila mintis kankina, ar gera išpažintis, kai mes esame nuogi?“ „Gera, gera“, – atsakė J. Slipyj. Už mane jis buvo vyresnis daugiau kaip 30 metų. Išvežamas iš lagerio į laisvę jis apsivilko kostiumą, koloratkę, skrybėlę. Vėliau, kai manęs paklausė, kada mane išveš, sakiau: „Derasi su italų valdžia, kai italų valdžia atsiųs lėktuvą, tada irgi važiuosiu“. O kardinolo J. Slipyjaus paleidimo iš lagerio istorija yra labai įdomi. Jį išleido Nikita Chruščiovas, ruošdamasis vizitui į Italiją. Tada Italijos prezidentas buvo Džiovanis Gronkis. Armėnų sirų kardinolas Abangadžianas Romoje parengė vizitą Chruščiovo žentui Adžiubėjui, paskui – vizitą Chruščiovui. Tada kaip tik prieš Chruščiovo vizitą kardinolą J. Slipyjų ir išleido, tačiau iš lagerio į Lvovą jam vykti neleido nė valandai, jis iškart buvo nugabentas į Romą, kad Lvove nepatrauktų savo tikinčiųjų – taip sovietų valdžia bijojo buvusio kalinio, Ukrainos Katalikų Bažnyčios galvos, poveikio. Romoje kardinolas J. Slipyjus įkūrė Ukrainiečių mokslų akademiją, pastatė katedrą, ten buvo ir palaidotas. Su juo Romoje bendravo Romos lietuviai kunigai, ypač prelatas Paulius Jatulis. Kardinolas J. Slipyjus lageriuose rašydavo Ukrainos Bažnyčios istoriją sąsiuviniuose, juos paslėpdavo pas kitus kalinius ir pas mane, o vėliau kardinolo surašyti sąsiuviniai per lietuvius patekdavo į Romą. Prel. P. Jatulis prisidėjo prie Ukrainiečių Bažnyčios enciklopedijos parengimo, sutikslindamas kard. Slipyjaus užrašus. Tai buvo gražus lietuvių ir ukrainiečių bendradarbiavimas. Gaila, bet dabar tai niekam nerūpi. 2012 metai buvo kardinolo Josyfo Slipyjaus metai – Lvove pastatytas paminklas“.

Mons. Svarinskas liūdnai baigia savo pasakojimą: „Tai buvo tik istorija. O daugiau ir tiksliau ją žinoti turėtų Ukrainos vyskupai. Bet pas mus tuo niekas nesidomi. Netgi dabar, kai atvažiuoja ukrainiečių vyskupai į Lietuvą, niekas jų ne tik nepriima, betgi jie niekam nerūpi. Prašiau jiems duoti stipendijų (lėšų), nes mano finansinės galimybės nedidelės. Reikėtų nueiti pas ukrainiečius kunigus Vilniuje ir pakalbėti, patikslinti – jie turi kai kurių duomenų iš senesnių laikų, kurių be jų niekas nežinome. Tačiau man vaikščioti jau labai sunku. Ir kitų lietuvių kalinių, menančių tuos sunkius laikus, beveik jau nebėra. Mirė kan. Stanislovas Kiškis, kun. Pranciškus Račiūnas, kan. Petras Rauda – visi mes jau išeiname. Dar gyvi kun. Antanas Jurgaitis, kun. Antanas Bunkus (jis politika neužsiėmė, tačiau neseniai jį kažkodėl pagarsino kaip KGB agentą). Tais ilgais kalinimo metais vyko kova už būvį – man trečio įkalinimo metu Maskvos KGB siūlė studijuoti Romoje. Būčiau susiviliojęs, būčiau padaręs didesnę bažnytinę karjerą. Tada tekdavo parodyti netgi tam tikrą sumanumą. Štai antrą kartą siunčiamas į kalinimo vietą pasinaudojau piktomis kagėbistų užmačiomis. „Susirūpinęs“ paprašiau kagėbisto Liniausko, žemaičio nuo Kuršėnų: „Padaryk gerą darbą – sergu džiova, man reikia patekti į Vorkutą, nes Vorkutoje yra mano draugai, jie gauna siuntinius, be jų numirsiu, o Mordovijoje maitina tik batviniais“. Tada šis saugumietis „pasigerindamas“ padarė priešingai nei prašiau ir mane nusiuntė į Mordovijos lagerį, o ten kaip tik ir radau savo gerą draugą kan. Petrą Raudą. Taip ir apmoviau saugumiečius. Įdomu buvo „gyventi“ tais išgirtais laikais. Tik dabar tai niekam neįdomu. Bet mums visada reikia atminti, kad ukrainiečiai yra Lietuvos draugai. Ir turime tai pateisinti savo elgesiu“, – savo pasakojimą apie sutiktus ukrainiečius, apie jų kovos prasmę baigė mons. A. Svarinskas.

XXI

© 2014 „XXI amžius“