Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva. Pasaulis
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežiaus Pranciškaus paskatos Gavėniai

Popiežius Pranciškus, 2013 metų spalį viešėdamas Asyžiuje (Italija), su dovanomis aplankė „Caritas“ globojamą vargšų bendruomenę

Popiežius Pranciškus 2013 metų liepą Rio de Žaneire (Brazilija) su dovanomis aplankė „Caritas“ globojamą vargšų bendruomenę

Trečiadienį prasidėjo 40 dienų trunkantis Gavėnios liturginis laikotarpis, kuriuo Bažnyčia rūsčiu pelenų simboliu visus savo narius kviečia atgaila, atsivertimu ir artimo meilės darbais pasiruošti Viešpaties Prisikėlimo iškilmei – Velykoms. Šiemetinė Gavėnia, prasidėjusi trečiadienį, kovo 5-ąją, baigsis Didįjį Ketvirtadienį, balandžio 17-ąją, prasidedančiu Velykų Tridieniu bei jo kulminacija – Velykų iškilme, balandžio 20 dieną.

Mindaugas BUIKA

Išlaisvinantis Jėzaus neturtas

Vystydamas Bažnyčios socialinį mokymą apie tai, kaip šiandien krikščionims yra svarbu evangelizavimo ir artimo meilės pastangomis konfrontuoti su įvairaus pobūdžio skurdu, popiežius Pranciškus savo laiške, skirtame šiemetinei Gavėniai, sutelkia dėmesį į teologinį Kristaus neturto aiškinimą. Kovo 5 dieną, Pelenų trečiadienį, prasidėjusi Gavėnia yra svarbus liturginis Kristaus kančiai paminėti maldos ir atgailos laikotarpis, kuriame su ypatingomis labdaros iniciatyvomis vyksta pasirengimas didžiajam Velykų šventimui.

Savo kreipimosi tema Šventasis Tėvas pasirinko apaštalo šv. Pauliaus priminimą Korinto tikintiesiems, kad Jėzus Kristus, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per Jo neturtą (2 Kor 8, 9) ir paskatino mūsų dosnumą stokojantiems broliams ir seserims. Tas priminimas, anot Popiežiaus, pirmiausia nurodo Dievo veikimo būdą, kuris apsireiškia savo įsikūnijusiame Sūnuje, tapusiame ne šio pasaulio galinguoju turtuoliu, bet vienu iš silpnųjų varguolių. Tokia yra begalinės dangiškojo Tėvo meilės ir artumo raiška kiekvienam kenčiančiam žmogui, meilės, „kuri nedvejoja save dovanoti ir pasiaukoti dėl mylimų kūrinių“. Apie tokį išganomąjį Dievo Sūnaus pasirinkimą, įsijungiant į silpnųjų padėtį ir nugriaunant viso antgamtinio „elitarizmo“ sienas primenama ir Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje, pabrėžiant, kad Jėzus „darbavosi žmogaus rankomis, žmogaus protu mąstė, žmogiška valia veikė ir žmogiška širdimi mylėjo“ („Gaudium et spes“, 22).

Apibūdindamas šią Dievo meilės logiką, „įsikūnijimo ir Kryžiaus logiką“, popiežius Pranciškus pabrėžia, kad ji nieko bendro neturi su filantropiniu turtuolio pietizmu, kai išmalda duodama kaip trupiniai iš sukaupto pertekliaus. Jėzus nuo pat savo krikšto Jordano upėje iki kančios ir baisios smurtinės nukryžiavimo mirties buvo tarp vargstančių žmonių, prisiimdavo visą jų nuodėmių naštą: „Tai – kelias, kurį Jis pasirinko mums paguosti, išgelbėti, išvaduoti iš mūsų vargo“. Todėl tas mus išlaisvinantis ir praturtinantis Jėzaus neturtas, perduodant begalinį Dievo gailestingumą, iš tikrųjų yra didžiausias lobis: „Jėzus turtingas dėl beribio pasitikėjimo Dievu Tėvu, dėl to, kad jis kiekvienu momentu Juo pasitiki ir visuomet trokšta vykdyti Tėvo valią, siekdamas Jį pašlovinti“. Popiežius aiškina, kad toks unikalus įsikūnijusio Dievo Sūnaus santykis su dangiškuoju Tėvu yra išimtinė vargdienio Mesijo paskirtis ir teisė išganomojo uždavinio įgyvendinimui. Tačiau Jėzus, ragindamas visus priimti Jo „švelnų jungą“, tokiu būdu kviečia išgyventi evangelinį neturtą, tapti „Jo sūnystės ir brolystės Dvasios dalininkais“, kad Jis pats „būtų pirmagimis tarp daugelio brolių“ (Rom 8, 29), kurie irgi taptų išganymo veikėjais.

Skurdas vergaujant nuodėmei

Po šių teologinių įžvalgų toliau savo pirmajame kreipimesi popiežius Pranciškus aptaria tokio buvimo Dievo vaikais, Kristaus broliais ir seserimis, liudijimo aktualumą, per mūsų asmeninį ir bendruomeninį neturtą. Juk ir Dievas tęsia žmonijos ir pasaulio gelbėjimą per Kristaus neturtą, veikiantį Bažnyčios sakramentuose, Evangelijos mokyme bei tikinčiųjų artimo meilės darbuose. „Mes, krikščionys, sekdami savo Mokytoju, esame kviečiami su užuojauta žvelgti į savo brolių ir seserų vargą, paliesti jį, prisiimti ir konkrečiai darbuotis jį palengvindami“, – rašo Šventasis Tėvas. Jis pastebi, jog reikia aiškiai suvokti skirtumą tarp laisvai pasirinkto neturto, kaip asketizmo būdo, kuris yra krikščioniško tobulumo versmė, ir dėl įvairių aplinkybių primesto skurdo, kuris yra vargas be tikėjimo, be paramos ir be vilties. Aiškindamas tokio skurdo formas, popiežius Pranciškus pirmiausia nurodo papiktinantį nemažos visuomenės dalies materialinį vargingumą, kurį patiriantys žmonės priversti gyventi asmens orumo neatitinkančiomis sąlygomis: jie stokoja pamatinių teisių ir būtiniausių dalykų – maisto, vandens, higienos sąlygų, darbo ir profesinio bei kultūrinio ugdymosi galimybių. Bažnyčia, žinoma, negali likti abejinga šių žmonijos veidą darkančių žaizdų akivaizdoje ir, griežtai smerkdama tą blogį sąlygojančias struktūrines nuodėmes, siūlo savo faktinę pagalbą bei tarnystę per išplėtotą karitatyvinių organizacijų tinklą.

„Vargšuose ir atstumtuosiuose mes matome kenčiančio Kristaus veidą; mylėdami vargšus ir jiems padėdami, mes mylime Kristų ir Jam tarnaujame, – patvirtina Šventasis Tėvas. – Mūsų pastangų tikslas yra užkirsti kelią kėsinimuisi į žmogiškąjį orumą, įvairiopai diskriminacijai ir piktnaudžiavimams pasaulyje, nes šie dalykai dažnai būna skurdo priežastis“. Popiežius pripažįsta, kad teisingesniam gėrybių paskirstymui, taigi ir materialinio skurdo sumažinimui trukdo paplitęs vergavimas pinigams, prabangai, turtinei galiai, ir ganytojiškai ragina į „sąžinės atsivertimą, teikiant pirmenybę tokioms socialinėms vertybėms, kaip teisingumas, lygybė, paprastumas ir dalijimasis su kitais. Tęsdamas blogojo ir nepateisinamo skurdo apibūdinimą, Šventasis Tėvas nurodo kitą jo formą, ne mažesnį susirūpinimą keliantį moralinį skurdą, kuris gali būti apibrėžiamas kaip vergavimas nedorybei ir nuodėmei. Popiežius Pranciškus primena, kiek daug skausmo šeimoms atneša amoralaus pobūdžio priklausomybės, kai ypač jauni žmonės patenka į alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų ir pornografijos pinkles, praranda gyvenimo prasmę, ateities perspektyvas ir bet kokią viltį. „Tokiais atvejais moralinis skurdas gali pagrįstai būti laikomas savižudybės pradžia“, – teisingai patvirtina faktais žinomą tiesą Šventasis Tėvas. Su moraliniu nuosmukiu jis susieja daugelio valstybių ekonomines bei politines problemas: nežabotą korupciją, žmogiškąjį orumą sutrypiančias neteisingas visuomeninio gyvenimo sąlygas, lygių galimybių nebuvimą, žmogaus teisių suvaržymą, bedarbystę, į finansinę griūtį vedantį godumą, švaistymą, spekuliavimą.

Svarbu būti Dievo vaiku

„Moralumo stoka sąlygoja dar vieną skurdo formą, netgi dvasinį skurdą, kurį patiriame nusigręždami nuo Dievo ir atmesdami Jo meilę“, – sako popiežius Pranciškus. Jis pranašiškai perspėja, kad toks atsimetimas nuo tikėjimo dabartinėmis radikalaus sekuliarizmo aplinkybėmis, kai manome, „jog mums nereikia Dievo, kuris Kristuje mums tiesia ranką, ir kad galime išsigelbėti tik savo žmogiškomis jėgomis, mus veda į visišką žlugimą“. Tokio sunkaus dvasinio nepritekliaus akivaizdoje, iškilus pavojui žmonijos egzistencijai, reikia visas pastangas sutelkti Evangelijos skelbimui (naujajai evangelizacijai) ir kviesti į atgailą, pasitikint begaliniu Dievo gailestingumu ir Jo besąlygine meile. „Evangelija yra tikras priešnuodis prieš dvasinį skurdą: krikščionis yra pašauktas visur nešti ir skelbti išlaisvinančią, kad visada yra įmanomas padarytų nuodėmių atleidimas, kad Dievas yra didesnis už mūsų nuodėmingumą, – drąsina Šventasis Tėvas. – Viešpats prašo mus būti džiugiais gailestingumo ir vilties žinios šaukliais!“ Taigi reikia dalintis tikėjimo lobiu, nesibijoti eiti į viešojo gyvenimo periferijas, „guodžiant sudaužytas širdis ir dovanojant viltį tamsybių gaubiamiems mūsų broliams ir seserims“. Priklausydamas jėzuitų vienuolijai, popiežius Pranciškus laiško Gavėniai pabaigoje neužmiršo priminti, kad tikroji evangelizacija reiškia pirmiausia kuo tobulesnį sekimą Jėzumi, panašėjimą į Jį, „atėjusį ieškoti vargšų ir nusidėjėlių, kaip ištikimas piemuo ieško pasiklydusios avies“. Gavėnia yra tinkamas laikas labdarai, atsisakant kai kurių dalykų, „kad kitiems padėtume ir juos praturtintume savo neturtu“. Kadangi toks atsisakymas dėl labdaros visada privalo turėti atgailos bruožą, tai juntamas skausmas jį dar labiau įprasmina. „Aš netikiu išmalda, kuri nieko nekainuoja ir nėra skausminga“, – tvirtino Šventasis Tėvas, kviesdamas į tokį prasmingą Gavėnios kelią kiekvieną tikintįjį ir kiekvieną bažnytinę bendruomenę.

Popiežiaus Pranciškaus laišką Gavėniai dar vasario pradžioje Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje pristatė iš Gvinėjos kilęs afrikietis kardinolas Robertas Sara (Robert Sarah), kuris vadovauja visą bažnytinės labdaros veiklą koordinuojančiai Popiežiškajai Cor Unum tarybai. Apibendrindamas to Šventojo Tėvo laiško nuostatas kardinolas pabrėžė, jog Bažnyčia kviečia tikinčiuosius rinktis Kristaus palaiminimuose išaukštintą neturtą, kovoje prieš skurdą ir kitas pasaulio nelaimes ne dėl kokių nors ideologinių paskatų, bet dėl meilės Kristui. „Aš manau, kad kreipimesi pateikta išsamesnė neturto ir skurdo analizė padeda geriau suvokti patį žmogų ir jo poreikius išvengiant spąstų antropologinio redukcionizmo, kuris aiškina, jog visas žmogiškojo asmens problemas galima išspręsti vien sukuriant fizinę ir materialinę gerovę“. Žinoma, tokį skurdą sumažnti yra palyginamai lengviau, kadangi tam pakanka gauti daugiau pinigų, tačiau kada kalbama apie „vergavimą nedorybėms ir nuodėmei“ (ir tai gali sukelti ir ekonominį žlugimą) atsinaujinimo uždavinys tampa žymiai sudėtingesnis. Štai kodėl Bažnyčia, pateikdama integralią žmogaus viziją, savo karitatyvinėmis pastangomis vykdo ir religinį rūpinimąsi evangelizacija. Šio aspekto iškėlimas yra svarbus, kad Bažnyčia nebūtų prilyginta kokiai nors nevyriausybinei organizacijai, kaip perspėjo popiežius Pranciškus prieš metus (2013-ųjų kovo 13 dieną) aukodamas pirmąsias šv. Mišias su jį į Šv. Petro Sostą išrinkusiais kardinolais. Darbuojantis socialinės paramos srityje reikia ne vien rūpintis poreikių patenkinimu ar kurti naujus (tai dabar gana madinga), bet ir stengtis rimčiau suvokti, kas iš tikrųjų yra žmogus (žmogiškasis asmuo), aiškino kardinolas R. Sara. Anot jo, didžiausias šiuolaikinės sekuliarizuotos kultūros paklydimas yra įsitikinimas, kad žmonija, neva, gali būti laiminga be Dievo, paneigiant tai, kas yra giliausias asmens bruožas, jo egzistencinis ryšys su jam gyvybę dovanojusiu dangiškuoju Tėvu. Popiežiaus Pranciškaus kreipimesi Gavėniai kaip tik aiškiai pabrėžiama, kad žmogus savo prigimtimi yra Dievo vaikas ir tai yra tikroji jo gerovė.

Rekolekcijos dvasingumo ugdymui

Pagal nusistovėjusią Katalikų Bažnyčioje tradiciją vienas iš svarbiųjų Gavėnios elementų yra rekolekcijos, arba dvasinės pratybos, kurios vyksta kiekvienoje tikinčiųjų bendruomenėje, siekiant sustiprinti pamaldų susikaupimą prasmingai rengiantis Kristaus Prisikėlimo šventei pasitikti. Pranešama, kad popiežius Pranciškus nusprendė, jog šiemetinės Gavėnios rekolekcijos, kuriose dalyvaus pats Šventasis Tėvas ir Romos kurijos dikasterijų vadovai, vyks ne Vatikane, bet Romos priemiestyje Aričijoje, vienuoliams pauliečiams priklausančiuose Dieviškojo Mokytojo namuose (Casa del Divin Maestro). Toks pasirinkimas vėlgi atitinka Jėzaus Draugijos, kuriai priklauso popiežius Pranciškus, tradiciją, stengiantis, kad rekolekcijos vyktų toliau nuo kasdienės gyvenamosios ir darbo aplinkos ir skatintų geresnę meditavimo kokybę.

Šiemetinėms Gavėnios rekolekcijoms vadovauti Šventasis Tėvas pakvietė Romos Šv. Morkaus parapijos kleboną monsinjorą Andželą de Donatisą (Angelo de Donatis), kuris yra ir Romos diecezinės kunigų seminarijos dvasios tėvas. Vatikano žiniasklaidos tarnyba patvirtino, kad į šias dvasines pratybas yra kviečiami tik artimiausi popiežiaus Pranciškaus bendradarbiai, Šventojo Sosto institucijų vadovai. Kovo 3 dieną Vatikane susitikęs su Italijos dvasinių pratybų federacijos (FIES), kuri mini 50-ąsias įkūrimo metines, suvažiavimo dalyviais, Šventasis Tėvas savo kalboje pabrėžė, kad „gerai pravestos rekolekcijos svariai prisideda prie jas klausančiųjų betarpiško suartėjimo su Kristumi ir padeda suprasti, kad malda yra nepakeičiama priemonė vienytis su Nukryžiuotuoju“. Žmonės nori susitikti su Kristumi, o ne tik kažką sužinoti apie Jį iš nuogirdų. Rekolekcijų vedėjai savo tarnyste siūlo tam laiką ir erdvę per intensyvų Dievo Žodžio apmąstymą tyloje ir maldoje.

Popiežius Pranciškus nurodė, jog tokiam dvasiniam patyrimui kaip tik ir naudingi rekolekcijų namai, gerai prižiūrimi ir turintys parengtą personalą. „Todėl drąsinu įvairių bendruomenių ganytojus rūpintis, kad nestokotų rekolekcijų namų, kad juose būtų pakankamai kvalifikuotų pamokslininkų, gerai doktriniškai ir dvasiškai pasirengusių, kurie būtų tikri dvasingumo ugdytojai“, – sakė Šventasis Tėvas ir priminė, kad tikroji dvasinio gyvenimo skatintoja yra Šventoji Dvasia, kuri palaiko kiekvieną gerą iniciatyvą.

© 2014 „XXI amžius“