|
Pasaulis smerkia Ukrainos okupaciją, tačiau padėti negali
Vasario 28-ąją, penktadienį, praėjus kelioms dienoms po revoliucijos Kijeve pergalės, prasidėjo Rusijos karinių dalinių invazija į Ukrainai priklausantį Krymą padedant kariškiams be atpažinimo ženklų, o vėliau, įžengus ir Rusijos kariškių dalims, buvo užimti administraciniai Krymo autonominės respublikos pastatai, apsupami ir puolami kariniai objektai, šios savaitės viduryje užimtos ir dvi Ukrainos gynybos raketų bazės. Ukrainos kariniai daliniai ir Juodojoje jūroje esantis karinis jūrų laivynas prisiekė ištikimybę kovoti už Ukrainą. Laikinasis Ukrainos prezidentas kreipėsi į tautą: vyksta Ukrainos okupacija, skelbiama visuotinė mobilizacija. Kovo 1-ąją, šeštadienį, sušaukiama Rusijos Federacijos taryba vieningai balsuoja: įvesti Rusijos kariuomenę į Krymą, esą nuo fašistų, banderovcų ir antisemitų ginant persekiojamus Kryme gyvenančius rusus bei tokios pagalbos prašant legitymiam prezidentui V. Janukovyčiui, pabėgusiam į Rusiją.
Revoliucijos tęsinys invazija
Kijevo Nepriklausomybės aikštė, įvardinta Euromaidanu arba sutrumpintai Maidanu, tapo ukrainiečių laisvinimosi iš savųjų valdžios priespaudos vieta ir simbolis. Maidano šviesa palietė milijonų ukrainiečių širdis. Atgavusiems nepriklausomybę ukrainiečiams ilgai nepavyko susikurti demokratinės valstybės pamatų, nes valdžion atėjo didžiųjų oligarchų palaikoma partinė nomenklatūra, ir toliau stiprinusi savo galią. Nedaug kas pasikeitė ir laimėjus vadinamajai Oranžinei revoliucijai naujieji lyderiai, tarp jų ir ryškiausia politikė Julija Tymošenko, pasirodė esą tos pačios korupcinės nomenklatūrinės sistemos puoselėtojai, visuomenei paliekantys tik teisę vaikščioti į rinkimus. 2010 metais prezidento rinkimus laimėjęs V. Janukovyčius savo partijos padedamas pakeitė 2004 metų konstituciją ir perėmė visą politinę, juridinę ir ekonominę galią į savo rankas. Valstybė buvo begėdiškai išvaginėjama ir praskolinama. Maidanas sudrebino šitą sistemą ir nušlavė V. Janukovyčių. Tačiau, kai nugalėjusi Vasario revoliucija džiaugėsi pergale ir dar laidojo žuvusiuosius didvyrius, jau kitą dieną į Ukrainos reikalus Kryno teritoriją grėsmingai įsiveržė Rusija, pasirengusi sutriuškinti Maidano kovotojus, apšaukdama visus permainų trokštančius Ukrainos piliečius benderovcais, fašistais, neonacistais ir antisemitais, tariamai pasikėsinusiais į rusakalbių teises ir pamynusiais konstituciją. Tokį požiūrį į Vasario revoliuciją vykdžiusius žmones šią savaitę jau oficialiai išsakė ir Rusijos prezidentas V. Putinas spaudos konferencijoje, taip pateisindamas agresiją prieš Ukrainą jai priklausančiame Kryme. Visi laisvę mylintys ukrainiečiai, o ypač dėl jos kovoję ir kovojantys pokario pasipriešinimo dalyviai Rusijos propagandos dėka buvo bemat paversti fašistais. Tokios propagandos mašina ir paruošė dirvą kariniam įsikišimui. Rusija, savo veiklos taktiką ir strategiją sėkmingai išbandžiusi Gruzijoje, dabar gardžiavosi didesnio kąsnio laukimu.
Karinė agresija įteisinama įstatymu
Rusijos intervencijos Kryme veiksmai išsklaidė iliuzijas, kurias kažkiek dar puoselėjo Vakarų politikai. Pats Vladimiras Putinas, matyt, įsivaizduoja, kad Krymo užpuolimu jis gerokai pagąsdino bedančius vakariečius. Tačiau naivu jam būtų tikėtis, kad sukėlė baimę, kuri virs pritarimu bet kokiems jo veiksmams. Po olimpiados Sočyje V. Putinas asmeniškai laimėjo didelį neatimamą medalį tapo pavojingiausiu ir sunkiausiai prognozuojamu valstybės vadovu pasaulyje. Su tokiu medaliu jis stovi greta su Šiaurės Korėjos, Venesuelos, Baltarusijos, Šiaurės Sudano ir panašių režimų atstovais. Santykiai tarp valstybių grindžiami susitarimais, o ne stipresniojo teise. Tai pamiršo Putinas, dažnai mėgstantis rodyti save, kaip vykdantį įsipareigojimus. V. Putinas atėjo į valdžią su Čečėnijos karo banga. Niekas jam netrukdė ištisais aūlais naikinti čečėnus, nes tylioji ES diplomatija leido jam vidaus reikaluose tvarkytis pagal jo norą. Taip buvo ir Rusijai užpuolant Gruziją 2008 metais. Tada Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ES vardu tik pamojavo punktais sutarčių, kurių Rusija iki šiol netesi. Nuolaidžiavimai dėl Gruzijos išvirto į Ukrainos užpuolimą. Čia būtina priminti 1994 metų Budapešto sutartį, kurią V. Putinas akivaizdžiai sulaužė. Ukraina tada atsisakė branduolinio ginklo, taigi, sutiko būti silpnesnė kariniu atžvilgiu, ir dėl to JAV, Jungtinė Karalystė ir Rusija įsipareigojo būti jos teritorinio vientisumo garantais. Dabar vienas iš garantų vykdo Krymo okupaciją. Ir JAV bei JK nepajėgia apginti sutarties nuostatų. Bet ar ne panašų pretekstą okupacijai galėtų sugalvoti Kinija, kai Rytų Sibire jau dabar gyvena daugiau Kinijos piliečių negu Kryme Rusijos piliečių? Gal irgi galėtų pasiųsti savo kariuomenę į Rusijai kol kas priklausantį Sibirą ginti savo piliečių? Kai V. Putinas kariuomenės panaudojimui paprašė Federacijos tarybos pritarimo, susirinkę 87 senatoriai iš 168 (52 proc.) balsavo vienbalsiai: kariuomenę būtina įvesti, nes Kryme fašistai skerdžia rusus (nors Rusijos Kryme konsulas vėliau pareiškė, kad ten jo žiniomis Kryme nukentėjusiųjų išvis nėra).
Laisvė nenugalima?
Ukraina turi pakankamai didelę ir galingą kariuomenę, kurios didžiąją dalį paveldėjo iš Sovietų Sąjungos. Tai yra maždaug 150 tūkst. karių. Gerai išvystytos sausumos, jūrų, oro pajėgos, ginkluotos ne tik iš sovietmečio likusia, bet ir modernia technika. Tik nėra aišku, kiek iš Ukrainos turimos karinės technikos yra parengta veikti. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad šiuo metu yra mobilizuojamas kariuomenės rezervas. Jis siekia maždaug milijoną žmonių, ir tai yra pakankamai didelė motyvuota kovojanti jėga. Spendžiant iš pranešimų žiniasklaidoje, ukrainiečiai, norintys ginti savo šalį nuo Rusijos agresijos, užplūdo karinę mobilizaciją vykdančius karinius komisariatus, o oficialiosios kariuomenės pajėgos viena po kitos deklaruoja tam tikrą lojalumą naujajai Ukrainos valdžiai. Taigi žmonės yra pasiruošę kovoti. Kita vertus, neaišku, kokie yra kariuomenės resursai, jei prasidėtų tikras karas. Pastarąją savaitę, kai Rusija surengė didžiulį karinės parengties patikrinimą ir ant kojų sukėlė 150 tūkst. karių, daugiau kaip šimtą lėktuvų, daugiau kaip tūkstantį vienetų kovinės technikos. Akivaizdu, kad vien tai, kas dabar yra parengtyje, viršija visus Ukrainos gynybinius resursus, jau nekalbant apie Rusijos Juodosios jūros laivyną.
Krymo ateitis Rusijos satelitas?
Krymo pusiasalio okupacija įvykdyta labai greitai ir efektyviai. Per artimiausias savaites pamatysime, kuo baigsis Ukrainos ir Rusijos pajėgų priešprieša Kryme. Procesas gali vykti nepaprastai ilgai. Neatmestina galimybė, kad Krymo pagrindu gali susiformuoti naujas įšaldytas konfliktas, kokį ilgai stebėjome Abchazijoje ir Pietų Osetijoje iki Rusijos karinės intervencijos arba Padniestrės respublikoje, kur tebėra Rusijos kariniai daliniai, palaikomas nelojalumas Moldovos valdžiai, bet niekas nešaudo. Tačiau galimas ir kitas scenarijus: Krymas atplėšiamas nuo Ukrainos, stiprinama įtaka kituose Rytų Ukrainos regionuose. Tada Krymas po netrukus planuojamo referendumo, vyksiančio iš esmės okupacinėmis sąlygomis, virstų nauju nepriklausomu kvazi-valstybiniu dariniu, prižiūrimu Rusijos. Ukrainos daliniai nesiryš veržtis į Krymą, kuris jau įtvirtinamas į Rusijos priklausomybę kariniu būdu, o paskiau ir politiniu keliu. Tada Kremlius tęstų politiką, kuria akcentuoja prorusišką kitų Ukrainos regionų, ypač Charkovo ir Donecko, tapatybę. Šios krizės metu Ukrainos valiutos santykis su JAV doleriu pasiekė istorines žemumas, gąsdinančiai atrodo ir šalies skola, siekianti 40,5 proc. bendrojo vidaus produkto bei pareikalausianti mažiausiai 60 milijardų dolerių išlaidų dar iki šios vasaros. Be to, Rusija jau sustabdė dar V. Janukovyčiui pažadėtų milijardinių paskolų išmokėjimą. Nors Tarptautinis valiutos fondas yra pasirengęs pagelbėti Ukrainai, tačiau akivaizdu, kad tiek šios, tiek kitų Vakarų struktūrų pagalba užtruks. Krymas neabejotinai sulauks ypatingos Kremliaus globos ir bus paverčiamas efektyvių rusiškų metodų taikymo pavyzdžiu, tikėtina, kad to pakaks prorusiškai nusiteikusių regionų bruzdėjimams palaikyti.
O gal nepriklausoma valstybė?
Ukraina į invaziją atsakiusi visuotine mobilizacija, tačiau yra ženklų, kad Kijevas nekontroliuoja visų valstybės institucijų ir ypač jėgos struktūrų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ketverius metus valdant V. Janukovyčiaus režimui Ukrainos armija ir valstybės augimą užtikrinančios institucijos faktiškai buvo sunaikintos: armijoje dirbo Rusijos piliečiai, saugumo tarnybose ir žvalgyboje Rusijos piliečiai užėmė vadovaujančius postus. Ukrainos armija beveik milijonas karių praktiškai negali pasipriešinti 16 tūkst. rusų karių. Rusijai kur kas palankesnis scenarijus būtų išlaikyti dabartinį status quo faktiškai kontroliuojant Krymą bei artimiausiu metu įvyksiančio referendumo metu pasitelkiant įtakos svertus paverčiant šią teritoriją nepriklausoma valstybe. Tai ne tik užtikrintų strateginių karinių objektų išlaikymą, bet ir įgalintų Rusiją didesniems derybiniams svertams. Be to, revoliucinė euforija po truputį slūgs, o ekonominė realybė kurstys konfliktus Ukrainos viduje, ypač rytinėje šalies dalyje. Išlaukusi reikiamą laiką Rusija galėtų tikėtis, kad Rytų Ukrainos miestai ar regionai pasiprašytų dar didesnio suartėjimo, ypač jei Kryme pavyktų įrodyti rusiškų sprendimo būdų efektyvumą bei lankstumą lyginant su griežtais vakarietiškais reikalavimais.
Trukdys sunki ekonominė būklė
Galiausiai šį neaiškumą tik stiprina trapi Ukrainos politinė situacija: iki šiol pakankamai darniai veikusioje opozicijoje natūraliai stiprėja konkurencija, kuri lems nelengvus artimiausius kelerius metus. Tai leis Rusijai įgyti naujų įtakos svertų, o karas ar didelių Ukrainos teritorijų okupacija bus visiškai nereikalingi. Tai iš esmės atskleidžia pirmasis ir antrasis scenarijai, kuriuos skiria klausimas, ar Krymas taps tarptautiniu mastu nepripažintu politiniu dariniu, į kurį Ukraina de facto bus priversta atsisakyti pretenzijų, ar išliks konflikto zona, keliančia nuolatinę grėsmę regiono stabilumui. Krymas de facto ekonomiškai ir politiškai veikiausiai bus įtrauktas į Rusijos orbitą, tačiau teisiškai priklausys Ukrainai. Tai reiškia, kad Krymo klausimas taps priemone paspausti Ukrainą visuomet, kai tik ji nesilaikys Rusijai palankios politikos, pavyzdžiui, kada nors, kai Ukraina bandys integruotis į NATO.
Kur agresijos ribos
Stebint tokius Rusijos politikų akiplėšiškumo ir pykčio persmelktus įvykius, nejučia kyla klausimas, ar Rusijos agresyvumas turi ribas ir kur jos turėtų baigtis. Gynybos ekspertas Aleksandras Matonis naujienų portalui LRT.lt sakė, kad negalima atmesti galimybės, jog po Ukrainos ateis Baltijos valstybių eilė, tačiau Lietuvos gynybos vadovybė blogajam scenarijui nesiruošia. Tikriausiai ministrai nenori kurstyti panikos. Tačiau tiems ministrams, kurie linki ramaus miego, iš tiesų reikėtų pamąstyti apie ramų poilsį ne ministro pareigose, teigia gynybos ekspertas. Rusija tarptautinių susitarimų pažeidimus laiko normaliu dalyku, todėl negalima visiškai atmesti galimybės, kad ji galėtų panaudoti agresiją ir prieš NATO blokui priklausančią šalį. Hipotetiškai kalbant, jei kurioje nors Baltijos valstybėje atsirastų ar paaštrėtų etninis konfliktas, visiškai įmanoma, kad per trumpą laiką šalyje atsirastų taikdariai. Tai nebūtų didelė invazija, tačiau NATO paskęstų vidiniuose dialoguose, ar tai yra intervencija, ar ne, ir kaip reaguoti, sakė A. Matonis. Jo teigimu, Lietuvos gynybos vadovybės problema yra ta, kad ji svarsto, kaip kariuomenė bus pasiruošusi atlikti užduotis taikos metu, tačiau intervencijos scenarijai nėra svarstomi. Tuo metu Lenkija, nors yra toli nuo Krymo, į pasienį sutelkė didelius gynybos pajėgumus, taip pademonstruodama savo valią ir poziciją.
Lietuva nepasirengusi gintis
Kokios yra Lietuvos gynybos galimybės? Apie tų galimybių dviprasmiškumą pirmadienį, Žinių radijo laidoje Aktualioji valanda, komentuodamas Baltijos laivyno pratybas Karaliaučiuje, kuriose dalyvavo daugiau nei 3,5 tūkst. Rusijos Baltijos laivyno karių, kalbėjo buvęs Lietuvos karinių oro pajėgų vadas, atsargos pulkininkas Zenonas Vegelevičius. Patirtį turintis karininkas pripažino: Tokie manevrai iš tiesų kelia didžiulį rūpestį. Tuo labiau, kad jeigu kas nors įvyktų pas mus, nepaisant to, kad esame NATO nariai, turėtume didžiulį laiko deficitą, o pajėgumų, kurių mums reikėtų atremti bandymus lįsti į mūsų pusę, tiesiog neturime. Z. Vegelevičius įsitikinęs: jei Kaliningrado srityje esančios rusų pajėgos imtų lįsti į Lietuvos ar Lenkijos pusę, jos nesutiktų pakankamo pasipriešinimo. Į mūsų pusę (jei lįstų red. past.), tai tikrai nesutiktų (pasipriešinimo red. past.), nes tai, ką mes turime šiandien, tai, liaudiškai sakant, turime tiek, kiek katinas priverkė nieko daugiau. Lenkai yra stipresnė, didesnė valstybė, pajėgumai didesni, bet irgi ne pačioje geriausioje padėtyje. Atsakydamas į klausimą, ar šiuo metu nebūtų laikas pradėti kalbėti apie Lietuvos gynybos biudžeto didinimą, Z.AVegelevičius buvo atviras: Apie gynybos sistemos finansavimą reikėjo pradėti kalbėti seniai. Jeigu šiandien pradėsime didinti, tai tik po penkerių metų ką nors realesnio galėsime turėti. Tam reikia ne tik pripirkti ginklų, bet ir atitinkamai žmones paruošti, o jų dabar faktiškai nėra. Toks yra dviejų paskutinių krašto apsaugos ministrų įdirbis, tariamai stiprinant mūsų gynybinius pajėgumus. Z. Vegelevičiaus žiniomis, Lietuvos kariuomenei trūksta ir šauktinių, nėra ir rezervo. Politikai dažnai kalba, kad mes turime apie 20 tūkst. (žmonių red. past.) rezervą, tai yra tikrai netiesa. Ta sistema neveikia. Ji popieriuje gal gražiai atrodo, lozungais gražiai skamba, bet realiai pajėgumų mes neturime, sakė karo specialistas. Kai kurių politikų kalbas, kad NATO turėtų parengti karinius planus, kaip sustabdyti Rusijos agresiją ir dislokuoti tam tikrą karių skaičių prie rytinių NATO sienų (Baltijos šalių ir Lenkijos), Z. Vegelevičius komentavo be didesnio optimizmo: Planai yra planai, bet pažiūrime į realią situaciją. Seniai kalbame apie tuos du nelaimingus procentus (2 proc. šalies BVP, rekomenduojami skirti krašto apsaugai, red. past.), kurių vis neišlaikome. Prieš stojimą turėjome 1,1proc. maksimalų finansavimą. Po to laiko, kai tik įstojome, mes savo kariuomenę tik mažinome ir faktiškai dvigubai sumažinome, savanorių skaičių turbūt keturis kartu sumažinome, gynybines realijas ir tarptautinius įsipareigojimus komentavo Z. Vegelevičius. Politikų lūkesčiai, buvusio Lietuvos karinių oro pajėgų vado manymu, yra pernelyg dideli ne NATO turi mus ginti, tai padaryti turime patys: Mes juk esame tie patys NATO nariai. Pagal 3 straipsnį, kurį visi lengvai pamiršta, kiekviena NATO šalis iš pradžių turi pasirūpinti savo saugumu, o paskui pagal išgales prisidėti prie bendro saugumo. Mes visą šį dalyką apvertėme aukštyn kojomis. Komentuodamas tai, kas Lietuvos valdžios padaryta per pastaruosius dešimt metų, Z. Vegelevičius buvo tiesmukas: Lietuva daug pajėgų skiria dalyvauti tarptautinėse NATO misijose, tačiau savo šalies saugumui per pastarąjį dešimtmetį absoliučiai nieko neišvystė, priešingai, per pastarąjį dešimtmetį visi anksčiau sukurti šalies gynybiniai pajėgumai tiesiog sumenko. Jeigu visi NATO nariai bus tokie kaip mes, tai ką mes galime sukurti? Iš ubago tik ubagų krūva gali būti, sakė kariškis. Rusijos kariniai pajėgumai tik augo. Iškart po to, kai Rusija išėjo iš įprastinės ginkluotės sutarties, buvo matyti, kad rusai pasiruošę judėti visuose vakariniuose rajonuose be išankstinio įspėjimo jiems tik reikėjo laiko, kad tam pasiruoštų, sustiprintų savo pajėgumus. Praėjusių metų pratybos Rusijos teritorijoje parodė, kad iš tiesų jų pajėgumai išaugo iki tiek, kad realiai pajėgas gali bet kur panaudoti trumpiausiu laiku. Todėl dabartinė Krymo okupacija, Z. Vegelevičiaus įsitikinimu, tėra buvusių treniruočių tąsa. Kas yra Kremliaus planuose, nuspėti sunku, bet aišku viena Kryme Rusija ketina likti visam laikui. Dėl viso pikto suaktyvintas ne tik Baltijos laivynas Karaliaučiuje suaktyvintas visas laivynas Baltijos jūroje, taip pat Šiaurės laivynas. Tai kelia tam tikrą susirūpinimą visame pasaulyje, bet niekas nežino, kokie bus kiti žingsniai. Gerai, jei viskas pasibaigs taikiai, bet po taikaus įsiveržimo taikus ir išėjimas turėtų būti, kalbėjo Z. Vegelevičius.
Žvalgybinių intrigų įtaka
Akivaizdu, kad karą Kryme Putinas suplanavo ne tik prieš Sočio Olimpiadą, bet netgi žymiai anksčiau gal prieš ketverius metus, kai matė, jog V. Janukovyčius nepriimtinas Ukrainai ir neišsilaikys. Juk yra žinoma, kad tokio masto karinėms operacijoms, kokią per dieną Kryme įvykdė Rusija, paprastai rengiamasi pusę metų... Kaip nebūtų keista, bet, specialistų nuomone, būtent Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prisidėjo prie kraujo praliejimo Maidane, siekdamas nuo valdžios nušalinti Viktorą Janukovyčių. V. Putinas karą su Ukraina suplanavo dar neprasidėjus Olimpinėms žaidynėms Sočyje. Tokią nuomonę Kathrin Hille išsako straipsnyje, kurį publikuoja The Financial Times: Prieš pat prasidedant Žiemos olimpinėms žaidynėms, nemažai Maskvos intelektualų iš visų jėgų stengėsi džiaugtis, tačiau Rusijos sostinėje netilo gandai, jog prezidentas Vladimiras Putinas planuoja agresyvų žingsnį, ir po žaidynių įvyks kažkas baisaus. Dabar, kai Rusijos kariai jau įžengė į Ukrainą, tokie nuogąstavimai atrodo pranašiški, teigia apžvalgininkė ir tvirtina, jog Rusijos veiksmai Ukrainoje akivaizdžiai kruopščiai planuoti ir apgalvoti, paruošti glaudžiai bendradarbiaujant su Rusijos saugumo tarnyba. Tiesiog taip, be jokio išankstinio pasiruošimo surengti karinį manevrą, kuriame dalyvautų per 150 tūkst. žmonių, paprasčiausiai neįmanoma, apie situaciją Kryme sako ekonomistas ir buvęs karinės žvalgybos pareigūnas Johanas Lybeckas. Žvalgybos specialistai linkę manyti, jog V. Putinas operaciją Ukrainoje suplanavo dar prieš prasidedant Olimpinėms žaidynėms tikslas buvo atsikratyti V. Janukovyčiaus. Čia itin svarbus vaidmuo atiteko Berkut kovotojams. Juk nekaltų protestuotojų kraujas veiksmingai paskatino aktyvistus nuoširdžiai nekęsti prezidento. Įsiskverbimas į Berkut gretas ir šių pajėgų kontrolė įprasta užduotis Rusijos saugumo tarnybai, teigia žvalgybos žinovas J. Lybeckas.
Tad neturėtume stebėtis, jog gyvename žvalgybų manipuliuojamame pasaulyje...
Parengė Edvardas ŠIUGŽDA
© 2014 XXI amžius
|