|
Paveldėta Prokuratūra
Kęstutis MILKERAITIS
Prokuratūros sistemoje man teko dirbti dviem laikotarpiais: toje, kokia ji buvo iškart baigus universitetą praėjusio šimtmečio aštuntame dešimtmetyje, o antrąkart jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tad šios institucijos, lėmusios ir bendrąją teisminės valdžios būklę, genezė man šiek tiek pažįstama. Regėdamas joje ano pasaulio žmones, savo tikslams panaudojusius atkurto valstybingumo vaisius, niekuo nesistebiu. Pokomunistiniame pasaulyje tik Vokietija iš karto pakeitė veidus teisėtvarkos vitrinose. Nepriklausomybės metais kelis kartus spaudoje siekiau atkreipti visuomenės dėmesį į apgalvotai vykdomas nacionalinės teisinės sistemos perversijas (žr. tekstus Lietuvos generalinė... Dienovidyje, Trevi fontanas Lietuvos aide, Vestuviniai generolai ir Lietuvos saugumas XXI amžiuje). Tačiau realybė baisesnė nei galima buvo prognozuoti. Ir visa tai dėl institucijų patekimo į... nematomą slaptą valdymą. Mane, pradedantį dirbti teisininką, prokuratūros sistemoje dirbusiųjų santykiai stebindavo tiek anuometinių teisininkų moralė, tiek pats sovietinio teisininko tipas. Nebūdami nomenklatūros sąrašuose, eiliniai tarnybinę padėtį naudojo deficitams gauti. Veikė blato sistema. Ana moralė, jau kaip tam tikras teisinės santvarkos bruožas, buvo tyliai perkelta į atkurtos valstybės vartoseną.
Sovietinių prokuratūrų koridoriuose kabėdavo simbolis: skydas su sukryžiuotais kalavijais. Atkurtoje valstybėje prokuratūra heraldinių ženklų nekūrė. Prokuratūros simboliu, rodos, tampa jos centrinė būstinė kaip piktograma. Nepažįstu architekto, projektavusio naująjį Generalinės prokuratūros rūmą. Kažkur girdėjau nuomonę prie Stalino jis būtų sušaudytas apkaltinus ideologine diversija. Taip apie kubo su įkypais langais idėją mano daug žmonių. Jie galvoja, kad genialiau juodųjų kreivųjų veidrodžių karalystės ir savęs nedemaskuojančios mokesčių mokėtojų lėšų plovyklos, kaip tas žmogus padarė suprojektuodamas tokį teisėsaugos įstaigos statinį Rinktinės gatvėje, architektūrinėmis formomis neatvaizduosi.
Okupuotoje Lietuvoje veikė rajoninės (periferijos ir miestietiškos), didžiųjų miestų bei Generalinė prokuratūros. Kuomet vienoje jų pradėjau dirbti, rusų tautybės pareigūnų buvo sumažėję iki minimumo. Tik aukščiausioms grandims dar vadovavo iš Lietuvos sentikių kilę didžiabroliai. Vidutinėse grandyse dominavę žydai stengėsi neužleisti kadaise turėtų išimtinių pozicijų, o rajonuose didžioji dalis prokurorų jau buvo lietuviai. Kas būdinga buvo šio internacionalo santykiams? Darbavausi dviejose Vilniaus miesto prokuratūrose dar gerokai iki Andropovo sumanymo įvesti sovietiškąjį sausąjį įstatymą. Visi ankstyvieji prisiminimai yra apie kabineto kolegą, teisės mokslus krimtusį, kiek pamenu, lyg ir anuometiniame Karaliaučiuje, jų vadinamame Kaliningradu. Naktimis jis gerdavo kažkur su kažkuo, o ryte sėdėdavo savajame kabineto kampe blizgėdamas stiklinėmis akimis ir sagomis mėlyname mundure. Įstaigos vadovas jam visada nukreipdavo rusų kilmės pareiškėjus. Kolega juos priimdavo kariškai pasitempdamas, perpratęs rusiškojo vardo su tėvavardžiu magiją klientui: Neabejokite, Ivanai Petrovičiau (arba Piotrai Ivanovičiau), mes jūsų problemą išspęsime, juk mes Prokuratūra. Ir kulniuodavo pareiškėjas viltingai pamalonintas, nors kolegą valdė vienintelė mintis: kur ir kaip apmalšinti pagirių troškulio kirminą? Vilniaus prokuratūrų vadovai lietuviai gerdavo savame rate. Vadino jį uždaru šaškininkų klubu. Jis buvo dislokuotas miesto centre, Spalio rajono prokuratūroje, kur dabar Teisingumo ministerija. Ar prokurorų žydų ratelis buvo komunistinės partinės moralės saugotojas? Vargu, bet partinė demagogija buvo jų ginklas. Girtautojų klubas jiems nebuvo paslaptis. Buvo nuogirdų, kad miesto vyr. prokuroras L. Topolis gviešėsi kada nors tą sueigą demaskuoti, bet šaškininkai nebuvo lengvai paimami. Jie turėjo savą slaptą ginklą kelias plepias moterėles. Jos buvo konfidencialios informacijos nešiotojos. Jas oficialiai siunčiamais Prokuratūros kvietimais tuometis Lenino rajono prokuratūros aškenazis kviesdavosi išeiginėmis dienomis į savąjį kabinetą su erkeriu ir minkštasuoliu Rašytojų ir Tilto gatvių sankirtoje nekaltai pabendrauti prie armėniško konjako butelio. Lietuviai iš šaškininkų klubo turėjo kelis tokius jo pasirašytus kvietimus. Tad labai nesimaskuodami vaizdžiai pasakodavo, kaip išsikvėpinęs priekabiautojas laukdavo savo erkerinėje sekykloje pasirodant kurios nors (nebūtinai nepriekaištingos reputacijos) iš nusižiūrėtųjų teismo posėdžiuose. Panašiais pagrindais tautinė harmonija Vilniaus prokuratūrų sistemoje laikėsi iki pat Kovo 11-osios.
Tuometiniai rajoninių prokuratūrų darbuotojai paprastai dirbo kriminalinį tiriamąjį darbą. Jų ypatinga priedermė buvo nepilnamečių įvykdomų nusikaltimų aiškinimasis ir tokių veikų užkardymas, nors viename interviu tuometiniam komjaunuolių laikraščiui visas tas vadinamąsias prevencijos priemones, kokių reikalaudavo tikrintojai iš Generalinės, buvau įvardinęs tik kovos prieš jaunuomenės nusikalstamumą imitacija. Centre dėl to niekas labai nesusijaudino, ir man aiškintis neliepė, netgi miesto vyriausiasis prokuroras L. Topolis, savarankiškai mieste vykdęs labai specifinę kadrų politiką, paskambinęs pasiūlė ruoštis miesto prokuratūros vyriausiojo tardytojo pareigoms. Oficialiam mano pristatymui turėjo būti referuota vaikžudystės byla, kurią išsikėliau būdamas budinčiuoju tardytoju pagal septynmečio berniuko dingimo faktą. Mano įtarimai gana sudėtingoje situacijoje krito ant dingusio vaiko, turėjusio fizinių trūkumų, motinos, nes anksčiau, Neriai stumiant ledų ižą, panašiai dingo ir jos tėvas vieno Neries aukštupio kaimelio gyventojas, nebepritapęs prie savosios šeimos. Neries ledai pavasarį jo palaikus atnešė į senosios Kernavės vingius. Remdamasis šiomis žiniomis, gana bravūriškai pareiškiau, kad bylos ieškomąjį vaikutį Neris man irgi atneš su pirmosiomis pavasario lytimis. Taip tada ir įvyko vos pajudėję kovo ledai auką išnešė ties Valakupių tiltu irgi mano budėjimo metu. Vyr. prokurorui L. Topoliui buvo neaišku, kodėl aš nesidžiaugiu siūlomu paaukštinimu tarnybinėje teisininko karjeroje. Jam tai labai rūpėjo. Aš tuo metu jau buvau apsispredęs pereiti dirbti į gamtosaugos sritį. Turėjo atsilaisvinti viena pareigybė. Neaiškinau, kodėl savo ateities sovietinio teisingumo sistemoje jau nebematau.
Mintis trauktis iš prokuratūros kilo praėjus šešeriems ar septyneriems darbo metams po universiteto baigimo, po incidento su disidentu A. Januliu. KGB sukurptą bylą, būdamas dar Generalinės prokuratūros tardytoju, teismui perdavė Tarybų rajono prokuroras J. Vilutis. A. Janulis buvo nuteistas ir daug metų kalėjo Rusijos lageriuose. Iš jų sugrįžo gal kiek sudirgintas. Matyt, sąmoningai ieškojo J. Vilučio. Vieną rytą pamačiau kresną, valstietiškai suręstą vyrioką eidamas į savo kabinetą. Jis stovėjo prie skelbimų stendo, bet neatrodė, kad jį skaito. Po kurio laiko pasigirdo rusakalbės sekretorės šauksmas gelbėti prokurorą. Subėgę bendradarbiai pamatė mano anksčiau koridoriuje pastebėtą asmenį, užgulusį Vilutį jo kabinete ant rašomojo stalo. Sunkiai atplėšėme sudiržusias šaukiančio A. Janulio rankas nuo kadaise jį pasodinusio prokuroro gerklės. Aš nesužinojau visos A. Janulio istorijos, tačiau jį išsivežė anie, iš kontoros. Daugiau rajono prokuratūroje A. Janulis nebeatsilankė. Prokuroras J. Vilutis pasižymėjo kaligrafiška rašysena. Išgėręs girdavosi, kad ir jis jaunystėje rašė eilėraščius, bet šaškininkų klube to nebedarė. Jauniausias tarp šaškininkų buvo neseniai išgarsėjęs teisėjas Z. Birštonas, tuomet dar jaunas Spalio rajono prokuratūros tardytojas. Šaškininkai jį naudojo kaip pasiuntinuką.
Kartkartėmis vis išgirstame: anuomet partinė kontrolė tarnavo priešnuodžiu prieš korupciją. Išgirstame, kad partinė kontrolė drausmino pareigūnus... Vilniaus miesto Tarybų rajono prokuratūra bazavosi Kauno gatvėje. Vos ne priešais, kitoje gatvės pusėje, buvo šio administracinio rajono vykdomasis ir partijos komitetai. Beveik kariškas anų dienų vaizdelis: vidurdienį ant prokuratūros laiptų sėdi gerokai įraudę prokuroras ir vienas kolega ir linksminasi graibydami už sijonų praeives moteris. Šios į tokį prokurorų pasilinksminimą reagavo įvairiai, bet buvo šią sceną mačiusių asmenų iš kitoje gatvės pusėje esančių komitetų. Ten apie tai tiek pusbalsiu, tiek ir visai garsiai kalbėta, bet oficialios reakcijos nebuvo. Kažkas visa tai įvertino kaip tuo metu populiarių filmų apie rusiškų husarų nuotykius lietuvišką variantą superinį husarišką šaunumą.
Mano galutinį apsisprendimą palikti anuometinę prokuratūros sistemą lėmė ne šie marazmai. Man netyčia paaiškėjo, kaip šaškininkų klubo nariai prasimanydavo lėšų nesibaigiančioms fiestoms. Viduriniosios grandies prokurorų algos to neleido. Vienas įvykis nulėmė mano apsisprendimą. Budėjimų metu rajoninių prokuratūrų tardytojai dalyvaudavo vertinant visas neaiškias, ypač vienišų žmonių, mirtis mieste. Vieną rytą, būdamas budinčiu tardytoju, organizavau specialistų apžiūrą pagal pranešimą apie rastą mirusią senovinio medinio namo Dzūkų gatvėje gyventoją. Kai kuriuose iš tokių namų tebegyvendavo ir iki nusavinimo juos valdę jų savininkai nuomotojų teisėmis. Taip buvo ir tuo atveju. Prie atvirų pirmo aukšto buto durų priebučio aikštelėje rastai senutei namas buvo iš jos atimta nuosavybė. Jai paliktieji kambarėliai buvo iki lubų prikimšti senų baldų bei sendaikčių. Teismo medicinos ekspertas pirminės apžiūros metu nenustatė jokių išorinių smurto požymių. Tad surašęs įvykio vietos apžiūros protokolą, o mirusiąją išsiuntęs į morgą, užplombavau buto duris ir grįžau į darbovietę. Susipažinęs su protokolu, rajono prokuroras dienos pabaigoje pasiūlė pakartotinai vykti atplombuoti bei dar kartą apžiūrėti butą. Pamaniau, gal turi kokios operatyvinės informacijos apie įvykį. Kai jau prietemoje atrakinę duris patekome į mirusios senutės apartamentus, supratau, kad bent jau vienas iš mudviejų dviejų prokuratūros pareigūnų, yra paprasčiausias marodierius ir yra gerai perpratęs nusenusio žmogaus psichologiją, padedančią jam profesionaliai ieškoti ir atrasti galimas vertybių slėptuves. Nors nepastebėjau, kad prokuroras ką nors būtų radęs ir pasiėmęs, bet tai lėmė mano galutinį apsisprendimą.
Kai po 1991 metų rugpiūčio pučo Maskvoje grįžau į Generalinę prokuratūrą, prokurorą J. Vilutį radau jau ten besidarbuojantį. Jam buvo pavesta tirti partizanų vado A. Ramanausko-Vanago žiauraus sunaikinimo bylą. Neteko girdėti, kad tas nusikaltimas kada nors būtų ištirtas.
© 2014 XXI amžius
|