|
Atgarsiai
27 pasiuntiniai
Yra mąstančių, dar mąstančių ir yra tik rėkiančių. Tai dėl referendumo, kuriuo Lietuvai siūloma atmesti Europos sutartį. Atmesti kartu su Europos Sąjungos (ES) paramai nūnai teikiama per daugybę finansinių programų ūkininkams, energijos vartotojams, terminalo statytojams ir IAE branduolinių atliekų paveldėtojams, mokykloms, ligoninėms. Čia ir politinė parama sunkiais tarptautiniais atvejais, gal jos reikės kur kas daugiau.
Gerbiamas Linas Zasimavičius, ką tik parašęs straipsnį Atviras laiškas profesoriui V. Landsbergiui (XXI amžius, 2014 02 28, nr. 9) priklauso dar mąstančių referendumininkų būriui. Jis dėsto, gal kaip ir kiti mąstantieji, kad jų referendumui laimėjus, atsiversią trys tolesnių Lietuvos ir ES santykių keliai. Pirmas: persiderėti ir pakeisti Europos sutartį (t.y. Lietuvos sutartį su kitomis 27 valstybėmis narėmis, kurios kiekviena atskirai yra dabartinę sutartį ratifikavusios). Tam reiktų, tiesiai šnekant, kad ES atsisakytų kai kurių steigimo ir Romos bei Lisabonos sutarčių principų, tai yra, keistųsi ne Lietuvos priversta ir pamokyta (nerealu), o pati nutartų būti kitokia. Taip išvedžioja patriotinis jaunimo auklėtojas Julius Panka. Anot jo, mes ne prieš Europos Sąjungą, bet tegu ji persitvarko, kad tiktų poreferenduminei Lietuvai. Manau, tai vinguriavimas dūmuose, bet tiek to.
Antrasis kelias: nebevinguriuojant išstoti iš Europos Sąjungos, išdidžiai atsisakant esamų narystės ryšių ir paramos. Į tai kviečia ideologas Pranciškus Šliužas.
Trečiasis kelias: keisti Konstituciją, kad ji prieštarautų ES sutarčiai (dabar neprieštarauja), o tai ir yra antrasis kelias, čia nereikia nei apsigaudinėti, nei apgaudinėti. Anot Atviro laiško autoriaus, referendumininkai trokšta, kad būtų pasirinktas kelias Nr. 1.
Dalykas tas, kad naujoji poreferenduminė Lietuvos valdžia (Laisvųjų žmonių partija per savo atstovus) imtųsi trokštamo pirmojo atvejo siūlymų ir darbų jau atmetusi ES sutartį, tad veikdama ne iš vidaus Sąjungoje, bet iš išorės, kad pasiekusi norimų pokyčių, galėtų iš naujo įstoti į J. Pankos ir kitų pagerintą Europos Sąjungą.
Tokį trejopą vaizdą galimoje Lietuvos kryžkelėje mato dar mąstantys referendumininkai, aš tik patogiau išdėsčiau. Rėkiantieji šalin!, lauk!, uždarysim ir kriminalizuosim kitaip kalbančius tai sunkesnis atvejis, ten jau buvome.
Taigi, broliai ir seserys, mąstantieji už, laikas imtis darbų, laukiančių po Jūsų siekiamos pergalės. Antrasis ir trečiasis atvejai ne darbų, o išdykavimo šaunam į degalų statinę ir žiūrim, kas bus. Pirmasis, geresnis kelias, deja, ne Lietuvos vadų laisvūnų jėgoms. Ką persiderėsit, jeigu referenduminio pasišalinimo iš ES sutarties veiksmas bus jau įvykęs? Sėdėsit ir lauksit pranešimo. Po to, bet ne iš anksto siūlysit steigti kitokią Sąjungą. Vieną, beje, siūlo iš Rytų, kur broliai ukrainiečiai triuškinami už nepaklusnumą.
Dėl kažkieno pasirenkamo pirmojo atvejo, sutarties pakeitimo, rašysit laiškus į Briuselį gal jau turit projektų, tad paskelbkit. Taip pat siųsit naujosios laisvosios Lietuvos pasiuntinius. Kur? į ES vadovaujančias struktūras: Komisiją, Parlamentą, Tarybą ir dar bent po vieną pasiuntinį į 27 valstybes nares, nes kiekviena atskirai svarstys, tvirtins, jei tvirtins bei ratifikuos Jūsų naująją ES sutartį kitokį drąsios Lietuvos parengtą projektą. Laiko turėsim labai nedaug, todėl tikiuosi, kad naujojo sutarties projekto darbai virte verda.
27 pasiuntinių vaidmenį galėtų atlikti ir dabartiniai ambasadoriai. Su jais reikia dirbti. Nėra garantijos, kad kiekvienas sutiks važiuoti į 27 vyriausybes bei parlamentus, kur į juos gali žiūrėti ir kaip į ligonių atstovus. Todėl Laisvųjų Žmonių Bendruomenė, pagal palengvintas referendumo sąlygas nedelsdama prastūmusi naują P. Šliužo konstituciją (projektas jau yra), turėtų iš anksto numatyti kitus paskirtinus šalies ambasadorius šiai derybinei užduočiai. Verta sudaryti darbo grupę jau dabar.
Kai kurie, beje, galėtų būti skiriami iš dabartinių kandidatų į Europos Parlamentą. Jų toje įstaigoje, EP, nebereikės kaip ne narės atstovų, nors ir būtų išrinkti su referendumo banga.
Štai, pone Zasimavičiau, ir kiti geros valios žmonės Lietuvoje mąstykim tikroviškai. Paaiškinau, kaip galėjau. Šūkiai šūkiais, o valstybių gyvenimas tarp valstybių yra toks.
Vytautas Landsbergis
P.S. Čia Jums asmeniškai dar pora patikslinimų, kurių jau esu daręs, dėl nuolat sutinkamų pasuktų propagandų.
Niekas nesako, kad žemę užsieniečiams (pagal Sutartį tik sąjungininkams europiečiams) privaloma arba reikia parduoti. Tik nedraudžiama. Sakykit visiems, kad reikia arba reiktų neparduoti, ir aš Jums pritarsiu. Neparduokit, žmonės! Jokių įsakymų parduoti nėra ir nebus. Bet parduodančiam sklypo savininkui nereikia visko uždrausti, veikiausiai skatinant pardavimą tik didžiajam Lietuvos dvarininkui. Europinės arba mišrios kompanijos turi būti tinkamai veiksmingai reguliuojamos įstatymais, nebūtinai išstojant iš ES. Taip jau dabar Konstitucijoj pasakyta: Pagal konstitucinį įstatymą. Jeigu išties manote, kad tai tas pat, ką brėžia referendumas, tai kam jis reikalingas?
Ogi ne dėl žemės. Supraskit svarbiausia, kad žemės dalykai bei jausmai sėkminga uždanga prakišti santvarkos perversmą ir įvesti numatytą valdymą populistiniais referendumais.
V. L.
© 2014 XXI amžius
|