Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

Netekome pono Bračo

Aktorius Algirdas Grašys

Kovo 7 dieną eidamas 80-uosius metus mirė žymus Lietuvos aktorius, teatro scenos veteranas Algirdas Grašys. Jis gimė 1934 m. kovo 23 d. Grašių kaime, Tauragnų valsčiuje. 1957 metais baigė Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) aktoriaus meistriškumo katedrą (vad. J. Gustaitis, R. Senkutė, S. Čaikauskas). 1956–1959 metais buvo Kapsuko (dabar – Marijampolė), 1959–1960 metais – Rusų dramos teatrų aktorius, 1960–1965 metais – Vilniaus kultūros švietimo technikumo dėstytojas, 1965–1994 metais – Jaunimo teatro aktorius. Sukūrė daugiau kaip 70 vaidmenų, daugiausia charakterinių. Svarbesni vaidmenys: Bodrikuras (Ž. Anujo „Žana“, 1967), Nasturtas (V. Palčinskaitės „Aš vejuosi vasarą“, 1968), Silvestras (Ž. B. Moljero „Skapeno klastos“, 1969), Plėšikas Karlas (A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė“, 1971), Imrė Šebekas (I. Šarkadžio „Prarastas rojus“, 1976), Storas žmogus iš Vajasiškio (Sauliaus Šaltenio „Jasonas“, 1978), Kozeris (Žemaitės „Trys mylimos“, 1979), Stalius Engstranas (H. Ibseno „Šmėklos“, 1980), Redžinaldas (P. Ustinovo „Fotofinišas“, 1981), Kapinių kunigaikštis (V. Korostyliovo „Pirosmani, Pirosmani...“, 1981), Tansykbajevas (Č. Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“, 1983).

A. Grašio sceninį gyvenimą lydėjo vaidmenys, reikalaujantys ypatingo jautrumo ir organikos. Šios prigimtinės savybės lėmė tai, kad A. Grašys kiekvieną kartą scenoje sukurdavo įsimintiną ir įvairiai žiūrovų auditorijai suprantamą personažo portretą. Visiems aktoriaus A. Grašio vaidmenims būdinga gyvenimo tiesa, didelė meilė žmogui. Publiką jis žavėdavo savo paprastumu, naiviu humoru, liaudiškumu.

Aktorinės karjeros pradžioje aktorių lydėjo lyrinio herojaus amplua iki lemtingojo Vytauto Čibiro spektaklio „Skapeno klastos“ pastatymo Jaunimo teatre 1969 metais. Čia A. Grašiui buvo skirtas tarno Silvestro vaidmuo. Jo herojus kalbėjo aukštaitiškai, ir tai buvo vienas pirmųjų bandymų sovietiniais metais scenoje kalbėti tarmiškai. Spektaklis „Skapeno klastos“ turėjo didelį pasisekimą ir buvo parodytas apie 300 kartų. A. Grašys filmavosi ir kine: „Sadūto tūto“ (rež. A. Grikevičius, 1975), „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ (rež. A. Puipa, 1978) ir kituose.

Rytų aukštaičių tarmė smagiai skambėjo ir A. Grašio humoro programose. Linksmose istorijose dažnai buvo girdėti žodelis „brač“, todėl žmonės A. Grašį pradėjo vadinti ponu Braču, tai tapo jo sceniniu pseudonimu. Pravardė taip prilipo, kad ne visi prisimindavo ir tikrąją aktoriaus pavardę. Vėliau tarmiškai juokaujantį A. Grašį pakvietė Povilas Mataitis, vadovavęs folkloro teatrui, ansamblis „Armonika“, kiti kolektyvai, ir jis su satyros bei humoristinėmis programomis gastroliavo po Lietuvą.

Sovietiniais laikais Ezopo kalba buvo tapusi meno tradicija. Žmonės suprasdavo potekstę, kai po perkeltine prasme būdavo paslėpta tai, ko nevalia sakyti viešai. Publika puikiai perprasdavo ponu Braču vadinamo A. Grašio humorą. Aktorius dažnai pats atlikdavo savo sukurtas humoreskas arba perpasakodavo kitų autorių kūrinius, nevengdavo parodijuoti iškilius Lietuvos kultūros veikėjus.

2009 metais leidykla „Žuvėdra“ išleido knygą „Algirdo Grašio legendos. Bračo pacukų satyros“.

Kovo 9 dieną aktorius A. Grašys palaidotas Antakalnio kapinėse.

Lietuvos teatro sąjunga

© 2014 „XXI amžius“