Lietuvos
kultūros
galerija

Projekto rubrikos: „Kronika“, „Penktadienio pokalbiai“,
„Išnašos“, „Laikas ir žmonės“, „Atmintis“, „Paveldas“, „Etnografija“,
„Kristijono Donelaičio metai“, „Iš laiškų“, „Retro“.

Atmintis

Netekome pono Bračo

Aktorius Algirdas Grašys

Kovo 7 dieną eidamas 80-uosius metus mirė žymus Lietuvos aktorius, teatro scenos veteranas Algirdas Grašys. Jis gimė 1934 m. kovo 23 d. Grašių kaime, Tauragnų valsčiuje. 1957 metais baigė Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) aktoriaus meistriškumo katedrą (vad. J. Gustaitis, R. Senkutė, S. Čaikauskas). 1956–1959 metais buvo Kapsuko (dabar – Marijampolė), 1959–1960 metais – Rusų dramos teatrų aktorius, 1960–1965 metais – Vilniaus kultūros švietimo technikumo dėstytojas, 1965–1994 metais – Jaunimo teatro aktorius. Sukūrė daugiau kaip 70 vaidmenų, daugiausia charakterinių. Svarbesni vaidmenys: Bodrikuras (Ž. Anujo „Žana“, 1967), Nasturtas (V. Palčinskaitės „Aš vejuosi vasarą“, 1968), Silvestras (Ž. B. Moljero „Skapeno klastos“, 1969), Plėšikas Karlas (A. Lindgren „Pepė Ilgakojinė“, 1971), Imrė Šebekas (I. Šarkadžio „Prarastas rojus“, 1976), Storas žmogus iš Vajasiškio (Sauliaus Šaltenio „Jasonas“, 1978), Kozeris (Žemaitės „Trys mylimos“, 1979), Stalius Engstranas (H. Ibseno „Šmėklos“, 1980), Redžinaldas (P. Ustinovo „Fotofinišas“, 1981), Kapinių kunigaikštis (V. Korostyliovo „Pirosmani, Pirosmani...“, 1981), Tansykbajevas (Č. Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“, 1983).

Atmintis

Mirė skulptorius Kazimieras Kisielis

Skulptorius Kazimieras Kisielis Broniaus Vertelkos nuotrauka

Vasario 28 dieną mirė skulptorius Kazimieras Kisielis. Jis gimė 1926 m. kovo 26 d. Išlaužuose, Pagirio valsčiaus Ukmergės apskrityje, mokėsi Panevėžio mokytojų seminarijoje, lankė režisieriaus Juozo Miltinio dramos studiją, metus studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Po šių studijų K. Kisielis atsidūrė tarp tuometinio Vilniaus dailės instituto studentų. Skulptoriaus diplomą jis įgijo 1952 metais. Anot Dailininkų sąjungos pranešimo, menininkas sukūrė savitą monumentaliosios dekoratyvinės skulptūros stilių, susietą su aplinkos architektūra. K. Kisielis sukūrė dekoratyvinių skulptūrų („Žvejys“ (1958), 1971 metais pastatyta Klaipėdoje; „Bangpūtys“, Klaipėda (1977); „Džiaugsmas“ (1970) „Šv. Kristoforas“ (1996); „Martynas Mažvydas“ (1977), Lietuvos nacionalinė biblioteka Vilniuje), monumentalių skulptūrų („Šauklys“ (1998), Šilalė; „Laiminu. Žuvusiems už laisvę“ (2003), Panemunis), skulptūrinių kompozicijų, portretų („Antanas Strazdas“, 1965 m.; „Alfonsas Ambraziūnas“, 1987 m.), antkapinių paminklų. Jo kūrinių turi įsigijęs Lietuvos dailės muziejus. 2006 metais K. Kisielis buvo nominuotas Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai. 1986 metais jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas, 2006 metais – Panevėžio rajono Garbės piliečio vardas.

Atmintis

Mirė rašytojas Icchokas Meras

Rašytojas Icchokas Meras Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka

Kovo 13 dieną Izraelyje, Tel Avivo ligoninėje, eidamas 80-uosius, mirė žydų kilmės prozininkas ir scenaristas Icchokas Meras. Jis gimė 1934 m. spalio 8 d. Kelmėje, žydų šeimoje, buvo išgelbėtas nuo mirties ir užaugo žemaičių valstiečių šeimoje. 1958 metais baigė Kauno politechnikos institutą, Elektromechanikos fakultetą, 1958–1964 metais dirbo inžinieriumi. Spaudoje debiutavo 1956 metais. Kaip pats rašė: „Bandydamas žvilgterėti į save iš šalies, matau greta savęs dvi moteris. Viena – Miriama Merienė, žydė. Ji pagimdė mane ir vedė, didžia motiniška meile apgobusi, per ankstyvą vaikystę, kol kelią užstojo žvyrduobė. Kita – Bronė Dainauskienė, beraštė lietuvė moteris, šešių vaikų motina. Ji, apglėbusi mane abiem rankom, paslėpė nuo piktų akių, atplėšusi mane nuo žvyrduobės, pagimdė iš naujo septintuoju savo vaiku ir vedė paslapčiom tolyn gyvenimu iki ankstyvos jaunystės“. I. Meras tiesė tiltus tarp dviejų etninių Lietuvos grupių, tarp valstybių, griovė mitus ir stereotipus. Jo padaryti darbai niekada nebus pamiršti, nes jie ne tik surašyti knygose, bet ir Lietuvos, Izraelio ir kitų pasaulio valstybių žmonių širdyse. Jo debiutinė knyga – autobiografinis pasakojimas apie atsitiktinai išlikusio nesušaudyto žydų berniuko gyvenimą „Geltonas lopas“ išleista 1960 metais (pakartotinai – 2005 metais) – skaidrus ir kupinas išminties pasakojimas. „Aš basas priėjau prie šulinio ir taip pat įspaudžiau kojas į smėlį – giliai, atsargiai, atskirai kulnis, atskirai kiekvieną pirštą. (...) Palikau savo pėdas... Ar sekios mane kas? Ar vaikysis? Ar užkabins man ant krūtinės ir nugaros geltoną žvaigždę – geltoną lopą? (...) Juk visada lieka pėdos“, – mąsto vaikas knygos pabaigoje. Rašytojo pėdos buvo įspaustos juodomis raidėmis ir liks, kad liudytų, kad nepasikartotų. Negali kartotis žiaurumas, jei vaikai skaito tokias knygas.

Atmintis

Kunigo Ričardo Mikutavičiaus kūrinių skaitymai

Tytuvėniškės apžiūri kun. Ričardo Mikutavičiaus knygų parodą

TYTUVĖNAI. Vasario 26 dieną susirinkusius Tytuvėnų vienuolyno refektoriuje VšĮ „Tytuvėnų piligrimų centras“ direktorė Asta Vaitkevičiūtė-Kizienė pakvietė į antruosius kunigo Ričardo Mikutavičiaus kūrinių skaitymus. Šių metų skaitymai ypatingi, nes jų metu prisiliesta prie dviejų iškilių žmonių kūrybos. Buvo skaitomos eilės iš poezijos rinkinio „Šviesos spalvos“ skyrelio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ ir variacijos donelaitiška tematika. Kristijono Donelaičio, kurio 300 metų jubiliejų minime, epochoje ir kūryboje Ričardas Mikutavičius randa įdonių minčių, išgyvenimų atgarsį ir vertybinį pagrindą. Skaitymuose dalyvavo Tytuvėnų poetai Teresė Rimulaitytė, Vytautas Šimkūnas, Birutė Volskytė, skaitovės Monika Žukauskaitė, Danguolė Žukauskienė, Nijolė Saimininkienė. Vakarą vedė Kelmės literatų klubo prezidentas Viktoras Gulbinas.

Laikas ir žmonės

Režisieriaus Henriko Vancevičiaus epocha ir jos spalvos

Tada Henrikas Vancevičius jau dėstė Lietuvos Valstybinėje konservatorijoje...

Kovo 14 dieną Vyriausybės rūmuose dvylikai kūrėjų įteiktos 2014 met Vyriausybės kultūros ir meno premijos. Premija yra 340 bazinių socialinių išmokų dydžių, šiuo metu 44200 Lt. Premija skirta ir režisieriui Henrikui Vancevičiui. Šiandien pradedame išsamų pasakojimą apie jo kūrybą.

Marija Macijauskienė

Man atrodo, iš tiesų visi Lietuvos gyventojai turi tą pačią ir vienintelę kraujo grupę – meilę gimtinei. Dėl to ir akys ryškesnės, geriau mato už visus. Kaip ir kiekvieno organizme yra šiokių tokių priedų, kurie padeda sustiprinti imuninę sistemą, išgyventi, – pareigą, dėmesį ir pagarbą kitam, mokėjimą džiaugtis kiekviena diena, kiekvienu pozityviu poelgiu. Todėl Lietuva ir negrimzta į liūnus, neišnyksta nei ji, nei jos kultūra iš pasaulio žemėlapio. Laimingas tas, kuris supranta savo vietą gyvenime ir nenusileidžia į padugnes, bet...

Vieną tokį žmogų, kurio darbus mačiau ir jų įvertinimus girdėjau, skaičiau spaudoje, ir Jums priminti noriu. Su juo 1958 metais susipažinau, kai atvažiavau dirbti į Kauną. Tai – aktorius ir režisierius Henrikas Vancevičius, buvęs ir dirbęs Kauno dramos teatro ir Lietuvos Valstybinio akademinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. Iki šiol dar diskutuojama, kuris H. Vancevičiaus darbo periodas stipresnis, vaisingesnis. Bet kam tie ginčai; geriausi jo pastatyti spektakliai juodu ant balto įsūdyti, įrašyti į Lietuvos teatro, Lietuvos kultūros istoriją, nes H. Vancevičius suvokia ir įgyvendina savo tvirtą įsitikinimą, kad darbo sėkmę lemia sugebėjimas išugdyti aktorius, stiprias scenines individualybes.

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9)

Malonus kolega,

ačiū už laišką iš 9.12 d. su daugybe žinių, svarstymų, užuojauta dėl dukters mirties. Nežinau, kada yra buvęs toks sunkus dvasiškai laikas, prikrautas tiek skausmo, klaikių žinių ir politinio tvaiko, kad negalima nei pailsėti, nei blaivai galvoti, nei kuo nors geresniu viltis, nei kieno žodžiais tikėti. Neatrodė, kad imperijai subyrėjus dar bus tiek poagoninio košmaro.

Lietuvos rašytojai... žinojom, kad jie kalbėjo, darė, rašė, elgėsi taip, kaip reikalauja partijos disciplina, bet nemaniau, kad būtų tiek puolę morališkai vieni kitus ėda, vieni ant kitų lipa, vieni kitiems pavydi, vieni kitus šmeižia... Vieni atlieka jau kelintą išpažintį, kad ir ne kažkiek nusikaltę, kiti laukia ir tyli nors ir nemažai ko pridirbę, tikėdamiesi, kad neišeis į aikštę jų darbeliai. Dedasi didvyriais ir patriotais ir kovotojais rezistentais dabar, o užmiršę, kaip giedojo, kad jų kraujas raudonas kaip revoliucijos vėliava.