Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

Mirė rašytojas Icchokas Meras

Rašytojas Icchokas Meras Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka

Kovo 13 dieną Izraelyje, Tel Avivo ligoninėje, eidamas 80-uosius, mirė žydų kilmės prozininkas ir scenaristas Icchokas Meras. Jis gimė 1934 m. spalio 8 d. Kelmėje, žydų šeimoje, buvo išgelbėtas nuo mirties ir užaugo žemaičių valstiečių šeimoje. 1958 metais baigė Kauno politechnikos institutą, Elektromechanikos fakultetą, 1958–1964 metais dirbo inžinieriumi. Spaudoje debiutavo 1956 metais. Kaip pats rašė: „Bandydamas žvilgterėti į save iš šalies, matau greta savęs dvi moteris. Viena – Miriama Merienė, žydė. Ji pagimdė mane ir vedė, didžia motiniška meile apgobusi, per ankstyvą vaikystę, kol kelią užstojo žvyrduobė. Kita – Bronė Dainauskienė, beraštė lietuvė moteris, šešių vaikų motina. Ji, apglėbusi mane abiem rankom, paslėpė nuo piktų akių, atplėšusi mane nuo žvyrduobės, pagimdė iš naujo septintuoju savo vaiku ir vedė paslapčiom tolyn gyvenimu iki ankstyvos jaunystės“. I. Meras tiesė tiltus tarp dviejų etninių Lietuvos grupių, tarp valstybių, griovė mitus ir stereotipus. Jo padaryti darbai niekada nebus pamiršti, nes jie ne tik surašyti knygose, bet ir Lietuvos, Izraelio ir kitų pasaulio valstybių žmonių širdyse. Jo debiutinė knyga – autobiografinis pasakojimas apie atsitiktinai išlikusio nesušaudyto žydų berniuko gyvenimą „Geltonas lopas“ išleista 1960 metais (pakartotinai – 2005 metais) – skaidrus ir kupinas išminties pasakojimas. „Aš basas priėjau prie šulinio ir taip pat įspaudžiau kojas į smėlį – giliai, atsargiai, atskirai kulnis, atskirai kiekvieną pirštą. (...) Palikau savo pėdas... Ar sekios mane kas? Ar vaikysis? Ar užkabins man ant krūtinės ir nugaros geltoną žvaigždę – geltoną lopą? (...) Juk visada lieka pėdos“, – mąsto vaikas knygos pabaigoje. Rašytojo pėdos buvo įspaustos juodomis raidėmis ir liks, kad liudytų, kad nepasikartotų. Negali kartotis žiaurumas, jei vaikai skaito tokias knygas.

I. Meras išleido dar kelis apsakymų rinkinius ir romanus: „Žemė visada gyva“ (1963), „Mėnulio savaitė“ (1971), „Senas fontanas“ (1971), „Sara“ (1982, 1991), „Apverstas pasaulis“ (1995), „Stotelė vidukelėj“ (2004), parašė kino scenarijų, pagal tris iš jų Lietuvoje pastatyti filmai. Rašytojas plačiai pagarsėjo romanu „Lygiosios trunka akimirką“ (1963, 2006), didelio populiarumo susilaukė lietuviškas filmas „Mažoji išpažintis“, sukurtas pagal Vytauto Bubnio, I. Mero ir Algirdo Armino scenarijų. Daugelio I. Mero Lietuvoje rašytų knygų tematika remiasi žydų išgyvenimais vokiečių okupacijos metu. I. Meras rašė tik lietuviškai. Jo kūriniai išversti į estų, jidiš, rusų, ispanų, vokiečių, prancūzų, latvių, vengrų, norvegų, gruzinų, lenkų, bulgarų, čekų, hebrajų, tadžikų, anglų, danų, olandų, turkų, serbų, ukrainiečių, portugalų, italų kalbas. 1972 metais į Izraelį pasitraukęs rašytojas palaikė glaudų ryšį su Lietuva, jos kūrėjais, savo draugais ir kūrybos gerbėjais. 

Pernai spalio 8 dieną I. Merui įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. 2010 metais jis apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, 1995 metais – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, o 2008 metais – Lietuvos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Tūkstantmečio žvaigždė“. Beje, 1973 metais jam įteikta Izraelio valstybės prezidento Zalmano Šazaro literatūrinė premija, o 1976 metais – Lietuvių rašytojų draugijos JAV premija.

Seimo Pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas sakė, kad Lietuvos žydų rašytojas I. Meras, jo dramatiška šeimos istorija ir neįkainojamas literatūrinis palikimas tebeišlieka ir liks gyvu per Antrąją pasaulinį karą Lietuvos žydus ir visą Lietuvos tautą ištikusios tragedijos liudijimu. I. Meras tapo pasaulinio masto literatu, iki gyvenimo pabaigos rašiusiu lietuviškai. Turėtume būti jam dėkingi už tai, kad jis ypač stipraus ryšio su Lietuva niekada neprarado. „Esu įsitikinęs, kad I. Mero laikysena, jo visas gyvenimas ir kūryba padėjo Lietuvos žmonėms geriau suprasti Lietuvoje vykusio holokausto tragediją: kad ši tragedija – ne tik žydų tautos, bet visos Lietuvos, nes visi buvome ir tebesame broliai ir seserys. Tikiu, kad I. Mero figūra padėjo kovoti su antisemitizmu Lietuvos visuomenėje ir kiekvieno mūsų širdyje, o jo atminimas liks tokios kovos simboliu“, – sakė G. Kirkilas.

© 2014 „XXI amžius“