Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

Kunigo Ričardo Mikutavičiaus kūrinių skaitymai

Tytuvėniškės apžiūri kun. Ričardo Mikutavičiaus knygų parodą

TYTUVĖNAI. Vasario 26 dieną susirinkusius Tytuvėnų vienuolyno refektoriuje VšĮ „Tytuvėnų piligrimų centras“ direktorė Asta Vaitkevičiūtė-Kizienė pakvietė į antruosius kunigo Ričardo Mikutavičiaus kūrinių skaitymus. Šių metų skaitymai ypatingi, nes jų metu prisiliesta prie dviejų iškilių žmonių kūrybos. Buvo skaitomos eilės iš poezijos rinkinio „Šviesos spalvos“ skyrelio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ ir variacijos donelaitiška tematika. Kristijono Donelaičio, kurio 300 metų jubiliejų minime, epochoje ir kūryboje Ričardas Mikutavičius randa įdonių minčių, išgyvenimų atgarsį ir vertybinį pagrindą. Skaitymuose dalyvavo Tytuvėnų poetai Teresė Rimulaitytė, Vytautas Šimkūnas, Birutė Volskytė, skaitovės Monika Žukauskaitė, Danguolė Žukauskienė, Nijolė Saimininkienė. Vakarą vedė Kelmės literatų klubo prezidentas Viktoras Gulbinas.

Vasario 26-oji – kunigo, poeto, teologijos mokslų daktaro, kolekcionieriaus Ričardo Mikutavičiaus gimtadienis. Jis 1970–1983 metais kunigo tarnystę atliko Tytuvėnuose. Prisiminimai vėl grąžina į seniai prabėgusias dienas. Kunigą tuomet galėjai sutikti besidarbuojantį bažnyčios šventoriuje, sekmadienį dalyvauti jo ypatingai iškilmingai aukojamoje šv. Mišių aukoje, išgirsti jo balsą, sklindantį iš sakyklos pamokslo metu.

Jautriai ir švelniai buvusį kleboną prisiminė Tytuvėnų poetė Teresė Rimulaitytė. Tuo laiku ji dažnai pagelbėdavo rengiant bažnyčios sienlaikraštį, kuriame kartais įdėdavo savo švelnius, dailiai surimuotus eilėraščius. Teresė pirmoji pastebėjo kunigo Ričardo poetinius gabumus ir paragino pabandyti eiliuoti. Pastebėjusi sienlaikraštyje nepasirašytą eilėraštį suskubo sveikinti kleboną su pirmuoju eilėraščiu. Deja, tuokart kunigas neigė savo autorystę, nors vėliau juokėsi vaikiškai išsigynęs nedrąsių pirmųjų bandymų. Teresė parodė jai dovanotą kun. R. Mikutavičiaus poezijos tomelį su autoriaus parašu, spausdintą mašinėle, o viršelis ranka užrašytas dailyraščiu – plunksna ir tušu.

Pirmąjį susitikimą su kunigu poetu prisiminė Vytautas Šimkūnas. Ieškojo jis, tuomet, parapijos klebono norėdamas pakviesti į renginį, vaizdavosi jį su sutana ar bent švarku, švariomis rankomis. Įėjęs į bažnyčios šventorių pamatė darbininką, apsirišusį galvą skarele, ant pastolių balinantį arkadinės galerijos skliautą. Pasiteiravo, ar nematęs kur klebono. Atsakymas buvo labai netikėtas: „Taip mačiau. Tai – aš“, – pasakojo poetas V. Šimkūnas.

Prisiminimai mus visada jaudina, jie ypač brangūs tiems, kurie turėjo laimę savo gyvenimo kelyje susitikti šią neeilinę asmenybę. Dažno tytuvėniškio namuose rasi ir ne vieną kunigo ir poeto R. Mikutavičiaus poezijos knygelę, bet ar dažnai paimame ją į rankas, kad paskaitytume jose sudėliotas eilutes, pilnas žmogiškosios būties paslapčių ir nuojautų, kreipiančių į amžiną žmonijos idealą.

Poezijos, kuri remiasi giliomis dvasinėmis įžvalgomis ir nepajudinamu vertybiniu pamatu, skaitymas – nelengvas ir nepaprastas išbandymas. Poezijos skaitymai – paminklas poetui, kai jo žodis nepasilieka vien įspaustas knygos puslapiuose, bet pasklinda tarp žmonių, kuriems ir buvo skirtas, paliečia jų jausmus ir širdis.

...pajusti –
pamatyt –
apčiuopt
poeto
vizijos beribę naštą –
lyg jūrą sunkią, gilią,
kuri į lyrą teka...

Tytuvėniškiai – poetai ir skaitovai jautriai ir išraiškingai skaitė kunigo ir poeto eiles, priversdami pajusti kiekvieno ištarto žodžio skambesį ir prasmę, kad susirinkusieji suklustų ir pamąstytų.

Organizatoriai turi vilties, kad kun. R. Mikutavičiaus gimtadienio proga rengiami poezijos skaitymai kasmet pritrauks ir daugiau dvasingos filosofinės poezijos mylėtojų, leis plačiau ir giliau susipažinti su šios poezijos gelme.

Rūta Krencienė,
VšĮ „Tytuvėnų piligrimų centras“ gidė-vadybininkė

© 2014 „XXI amžius“