Lietuvos
kultūros
galerija

Laikas ir žmonės

Režisieriaus Henriko Vancevičiaus epocha ir jos spalvos

Tada Henrikas Vancevičius jau dėstė Lietuvos Valstybinėje konservatorijoje...

Kovo 14 dieną Vyriausybės rūmuose dvylikai kūrėjų įteiktos 2014 met Vyriausybės kultūros ir meno premijos. Premija yra 340 bazinių socialinių išmokų dydžių, šiuo metu 44200 Lt. Premija skirta ir režisieriui Henrikui Vancevičiui. Šiandien pradedame išsamų pasakojimą apie jo kūrybą.

Marija Macijauskienė

Man atrodo, iš tiesų visi Lietuvos gyventojai turi tą pačią ir vienintelę kraujo grupę – meilę gimtinei. Dėl to ir akys ryškesnės, geriau mato už visus. Kaip ir kiekvieno organizme yra šiokių tokių priedų, kurie padeda sustiprinti imuninę sistemą, išgyventi, – pareigą, dėmesį ir pagarbą kitam, mokėjimą džiaugtis kiekviena diena, kiekvienu pozityviu poelgiu. Todėl Lietuva ir negrimzta į liūnus, neišnyksta nei ji, nei jos kultūra iš pasaulio žemėlapio. Laimingas tas, kuris supranta savo vietą gyvenime ir nenusileidžia į padugnes, bet...

Vieną tokį žmogų, kurio darbus mačiau ir jų įvertinimus girdėjau, skaičiau spaudoje, ir Jums priminti noriu. Su juo 1958 metais susipažinau, kai atvažiavau dirbti į Kauną. Tai – aktorius ir režisierius Henrikas Vancevičius, buvęs ir dirbęs Kauno dramos teatro ir Lietuvos Valstybinio akademinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. Iki šiol dar diskutuojama, kuris H. Vancevičiaus darbo periodas stipresnis, vaisingesnis. Bet kam tie ginčai; geriausi jo pastatyti spektakliai juodu ant balto įsūdyti, įrašyti į Lietuvos teatro, Lietuvos kultūros istoriją, nes H. Vancevičius suvokia ir įgyvendina savo tvirtą įsitikinimą, kad darbo sėkmę lemia sugebėjimas išugdyti aktorius, stiprias scenines individualybes.

Kokia galinga gyvenimo srovė atnešė plaustą, ant kurio stovėdamas iriesi, ieškodamas tvirto kranto; artėjo, kilo virš jo gimtinės permainingi, rūstūs ir sudėtingos konfigūracijos debesys, galėję vienu motu viską sutalžyti ir nugramzdinti.

Degė Henriko Vancevičiaus kartos dienos ir likimai Antrojo pasaulinio karo liepsnose, o žmonės tvėrėsi už tikslo kaip išsigelbėjimo šakos, palinkusios prie kranto. „Pataikyk, – sakydavo H. Vancevičius, – „į dešimtuką“ ir nuveiksi daug, ir įveiksi save, laimėsi“. Taigi. Pasakosiu tokiais dygsniais, nes tam, kam turiu sukaupusi medžiagą, reikėtų knygos. Todėl bus tik priminimas, kad šis žmogus, ši asmenybė drauge su jo statytų lietuvių dramaturgų veikalais prikėlė mūsų sielas per žodžio, širdies gelmes ir platybes.

Taigi. Buvo jau po pirmosios sovietinės okupacijos, po tremčių į Sovietų Sąjungos lagerių raizgalynus. 1943 metais baigęs „Aušros“ berniukų gimnaziją, vasarą, eidamas gatve pamatė skelbimą, kad Kauno Jaunasis teatras kviečia jaunus žmones mokytis teatro meno ir dirbti teatre. Panūdo pabandyti, nes dar J. Jablonskio pradžios mokykloje skaitė eilėraščius, buvo vaidinęs radiofono vaikų valandėlėse. „Egzaminų komisijos pirmininkas, – prisimena H. Vancevičius, – buvo rašytojas, solistas Stasys Santvaras. Skaičiau Bernardo Brazdžionio poeziją. Kartu su manimi priėmė Genovaitę Tolkutę, Eduardą Kunavičių, Vytautą Grivicką ir Kostą Ostrauską. Pradėjom vaidinti. Pirmasis vaidmuo – Barzdžius Kazio Binkio pjesėje „Atžalynas“, vėliau Kazio Jurašūno inscenizacijoje „Eglė – žalčių karalienė“ vaidinau Ąžuolą. Labai linksma buvo žavingoje Viktoro Kuprevičiaus operoje vaikams „Žiogas ir skruzdės“. Žiogą puikiai vaidino ir dainavo Nelė Dauguvietytė. Svarbus kolektyvo darbas buvo Stasio Čaikausko režisuota G. Hauptmano „Hanelė“. Pagrindinį vaidmenį įtaigiai suvaidino Birutė Pūkelevičiūtė (tą gerą anų laikų atmosferą ir Henriką rašytoja ir aktorė B. Pukelevičiūtė perdavė po Danutės Juronytės spektaklio „Dar kartą atsigręžiu“, kartu su žiūrovais ir visu jos jaunystės draugų, aktorių pulkeliu – M.  M.).

1944-ųjų vasarą per Kauną praūžusi baisi karo audra išblaškė ir mūsų teatrą. Buvusios teatro sudėties neliko. Mes sugrįžę kibome į darbą atnaujindami likusius senuosius spektaklius ir buvome aktyviai raginami kurti naują repertuarą, kuriame privalėjo dominuoti tarybinių autorių spektakliai. Teatras dabar buvo vadinamas Kauno Jaunojo žiūrovo teatru. 1945 metais Kauno dramos teatras atidarė oficialią dramos studiją, aš išlaikiau egzaminus ir buvau priimtas į pirmą kursą. Šis žingsnis nulėmė visą mano būsimą kūrybinį ir asmeninį gyvenimą“ („Kauno valstybinis dramos teatras – 90“).

„Tame kurse mokėsi ir mano kartai gerai pažįstami aktoriai – Aldona Ragauskaitė, Danutė Grinkevičiūtė, Regina Senkutė, Liuda Gužaitė, Aldona Urbonaitė-Tarasevičienė, Antanas Tarasevičius, Antanina ir Elena Mackevičiūtės, Romas Tumpa (vėliau tapęs Kauno dramos teatro direktoriumi), Algirdas Voščikas, Leonardas Zelčius ir kiti.

Pirmam studijokų kursui vadovavo Antanas Sutkus, vėliau – puikus aktorius ir režisierius Viktoras Dineika“ (ten pat).

O dienos jaunystėje, kai esi iki ausų paniręs į darbus, lekia kaip greitasis traukinys. Įvykis keičia įvykį. 1947-aisiais atvykusi iš Maskvos teatro pedagogų komisija ėmė kviesti Kauno ir Vilniaus teatrų jaunimą stoti į Maskvos GITIS’o organizuojamą lietuviškąjį aktorių kursą. Prikalbinti dalis išvažiavo: Henrikas Vancevičius, Aldona Jodkaitė, nors ir buvo kviesti, liko Kaune baigti studijas ir pradėjo dirbti teatre. Viktoras Dineika režisavo ir savo studijokų baigiamąjį spektaklį K. Simonovo „Taip ir bus“.

Atėjo kita jaunystės vasara, o su ja gitisiečiai, išsiilgę draugų, kupini šviesiausių įspūdžių ir užsiminė, kad jų kurse yra kelios laisvos vietos, bet tik vyrukams. Kauniečiai sukluso ir rudenį Romas Tumpa, Kęstutis Genys ir Henrikas Vancevičius išvyko į Maskvą. Juos priėmė į antrąjį kursą, o R. Senkutė dar išlaikė egzaminus ir į režisūrą, J. Lozoraitis ėmė studijuoti teatrologiją. „Lietuvių studijai – pasakojo H. Vancevičius, – vadovavo puikūs dėstytojai Marija ir Vasilijus Orlovai. Buvome auklėjami, remiantis K. Stanislavskio mokyklos pagrindais, mokėmės teorinių disciplinų, lankėme Maskvos teatrus. Baigęs antrą kursą lietuvių studijoje, perėjau mokytis režisūros pas A. Lobanovą. Šį pasirinkimą lėmė ten jau besimokanti Regina Senkutė. Ji buvo pavyzdinga studentė, gaudavo stalininę stipendiją, o jos tėvas tuo metu kalėjo Sibire“. (Paradoksas! Taip būdavo, kol neišaiškindavo tikrosios tiesos, tik grįžusi į Lietuvą, pastatė puikius spektaklius, pradėjo dėstyti Lietuvos konservatorijoje, o R. Senkutės ankstyva mirtis „sutrukdė“ – M. M.). „Regina – viena talentingiausių mano kartos aktorių ir režisierių“ („Kauno valstybinis dramos teatras – 90“. Kaunas. p. 45).

Taip visas jų kursas, sugrįžęs į Lietuvą, nusėdo Kauno Jaunojo žiūrovo teatre. Tada vyriausiasis šio teatro režisierius buvo talentingas, savo mokyklą scenoje sukūręs Romualdas Juknevičius, bet po metų išvyko į Vilnių ir tapo Vilniaus akademinio dramos teatro meno vadovu, vyriausiuoju režisieriumi. Pasiūlius jo vietą užėmė Henrikas Vancevičius.

Apie studijas prisimindami su nostalgija ir meile, gitisiečiai pasakojo susitikimuose su publika ne kartą, ir ne teatro erdvėje. Buvo jų publikacijų ir spaudoje.

Dabar svarbu man pasakyti, ką atnešė, ką padovanojo lyg kraitį Lietuvos teatrui H. Vancevičius. Ir pasilies gyvi įvairių kartų aktorių prisiminimai ir jautrus žodis Lietuvos dramaturgų, kurių dramoms, komedijoms ar kito žanro kūriniams jis atvėrė langą mūsų krašto (ir ne tik) žiūrovų širdims, kad jos gautų gaivaus oro ir imtų ritmingai plakti, o išsiplėtus vyzdžiams, ir įmatyti, įvertinti, suprasti. Apie spektaklius, apie pastatymus, apie atskirų aktorių vaidmenis rašė ir teatrologai, patys aktoriai ir žiūrovai.

Grįžęs H. Vancevičius kibo į diplominį, kurį 1953 metais pastatė Kauno Jaunojo žiūrovo teatre. Vos jį paskyrus Kauno muzikinio teatro vyr. režisieriumi įvyko teatrų skyrybos. Taip H. Vancevičius tapo Kauno dramos teatro vadovu.

Pagrindinis šio kaunietiškojo laikotarpio H. Vancevičiaus veiklos akcentas buvo teatro pabudimas, siejamas su dramaturgo Juozo Grušo asmenybe. Tai paliudija ir rašytojo laiškas H. Vancevičiui. Cituoju:

Brangus režisieriau,

Mylimas drauge,

Tavo širdies šildomas,

Tavo minčių gaivinamas

augo ir brendo „Herkus Mantas“.

Henrikui Vancevičiui

J. Grušas

Kaunas, 1957.X.29

Mano akyse J. Grušas savo kūrybiniais darbais ir asmeniniu pavyzdžiu Lietuvos gyvenime – tarsi pranašas, tarsi Lietuvos Bažnyčios varpininkas, šaukiantis pabusti, atrasti save, savo pareigą Tėvynei, surasti stiprybės ir galių siekiant tikslo. J. Grušo ir H. Vancevičiaus tandemas yra tikra epocha. To varpo garsą išgirdome ne tik mes, bet ir Latvija, Estija, Vengrija, Rusija, Ukraina...

O kai H. Vancevičius ir J. Grušas susitiko akis į akį, vienas kitą papildydavo ir gerbdavo lyg per sutuoktuves visam gyvenimui. Sako, kad sužinojęs, jog J. Grušas jau labai sunkiai nepagydomai serga ir laukia su juo nuoširdumu pasidalinti, iš Vilniaus atskubėjęs H. Vancevičius rado rašytoją sode pledais apkamšytą sėdintį. Jo akys švietė, tarsi palaiminimas.

Tačiau duokime žodį H. Vancevičiui, nes tai tikra ir autentiška.

„Su rašytoju Juozu Grušu susipažinau 1953 metais, ruošdamasis statyti diplominį spektaklį Kauno Jaunojo žiūrovo teatre. J. Grušas išvertė mano būsimo spektaklio inscenizaciją V. Kaverino „Du kapitonus“. Atsimenu, kad dėl to vertimo aš pirmą kartą apsilankiau J. Grušo namuose.

Panašiai (irgi dėl „Dviejų kapitonų“) pirmą kartą apsilankiau profesoriaus Andrejaus Lobanovo, mano mokytojo, namuose. Tai buvo nepamirštamas žmogus ir menininkas. Man jau po studijų baigimo ruošiantis išvažiuoti iš Maskvos, profesorius pirmą ir vienintelį kartą priėmė mane savo namuose Kačalovo gatvėje. Buvo popietė, profesorius apsnūdęs, matyt, neseniai ilsėjęsis, ant pečių užsimetęs pledą, vaišino arbata“. H. Vancevičius papasakojo, kaip gitisiečiams sekasi Kaune, kad pasirinkęs diplominiam spektakliui V. Kaverino „Du kapitonus“ ir laukiąs profesoriaus žodžio. „Jis tepasakė: „Žinoma, spektaklį reikia pastatyti gerai, Genrik“. Išeidamas labai jam padėkojau už tokį „pamokymą“. Neužmirštamas pasimatymas.

Tai buvo savito talento asmenybė. Niekada neužmiršiu pirmų jo žodžių, išgirstų kurse: „Aš jūsų nemokysiu jokios režisūros, tokio mokslo nėra. Jūs dirbsite, vaidinsite, režisuosite ir aš prie jūsų prisidėsiu. Jei kas užkibs už kokių nors jam įdomių jaudinančių ir jo vaizduotę žadinančių minčių – labai gerai, jei ne, tai ne. Štai ir viskas“ („Kauno valstybinis dramos teatras – 90“, Kaunas 2010, p. 45).

Tuo požiūriu H. Vancevičius vadovavosi ir dirbdamas su aktoriais, statydamas spektaklius. Žiūrint spektaklį, rodos, režisierius išnykdavo, nes, jam padedant ir skatinant, aktoriai tarsi patys tą ar kitą vaidmenį nulipdydavo, atrasdavo save. Apie tas galimybes, kurias atrasdavo visų „šaukiamo“ mokytojo ir režisieriaus H. Vancevičiaus kurstomi, kalba Kauno Valstybinio (dabar ir akademinio) dramos teatro aktorė Danutė Juronytė: „Didžiausia Henriko Vancevičiaus dovana – sukurti spektaklio atmosferą. Jis mažai rūpinosi aktoriaus išraiškos priemonėmis, niekada nerodė mizanscenų, jos turėjo gimti iš vidinės aktoriaus būtinybės, nes kiekvienas spektaklis turėjo savo ypatingą aurą – atmosferą“ („Režisierius Henrikas Vancevičius“, „Scena“, 2004, p. 144).

„Tą laikotarpį prisimenu kaip patį gražiausią Kauno teatre. Prisimenu tą pakilią kūrybinę atmosferą per repeticijas ir spektaklius, jaunatvišką trupės idealizavimą ir maksimalizmą. Vyriausias režisierius H. Vancevičius rūpinosi kūrybiniu kolektyvo ugdymu, puoselėjo teatrinę etiką, tvirtino sistemos pagrindus. Tam buvo skirtos kassavaitinės profesinės valandos, kur būdavo aptariami spektakliai, gryninamos teatrinės etikos normos.

Visą dėmesį H. Vancevičius skyrė ansambliškumui. Mes visi žinojome, kad nėra mažų vaidmenų, kaip ir tai, kad nėra „žvaigždžių“. Tuo principu buvo skirstomi ir vaidmenys.

H. Vancevičius kaip pedagogas rūpinosi kiekvieno aktoriaus augimu, skirdamas jam vis kitus vaidmenis. Jis rūpinosi trupės formavimu, nuosekliai ją papildydamas naujais jaunais aktoriais. Jis ugdė jaunų aktorių pagarbą vyresniesiems – Antaninai Vainiūnaitei, Juozui Lauciui, Petrui Kubertavičiui, Kaziui Jurašiūnui, Antanui Mackevičiui. Šios dvi kartos jo dėka buvo susijungusios į vieną darnų ansamblį“ (ten pat, p. 143).

Prisimenu, kai prieš keletą metų su labai rūpestinga marčia, sūnaus Andriaus žmona, lankydamasis mano namuose H. Vancevičius pasakojo, kad prieš kiekvieną premjerą, dar aktoriams nesusirinkus savo grimo kambariuose, Lietuvos liaudies artistė Antanina Vainiūnaitė pamerkdavo po mažą gėlytę. Taip atsidėkodama už meilę ir pagarbą ir, „tarsi šilko kasnyku“ surišdama, sujungdavo visus vienan daiktan, švento darbo adoracijai.

O šit H. Vancevičiui išvykstant dirbti į Vilnių, paliekant jo išaugintą, numylėtąjį teatrą, kurio pastatymus pasižiūrėti atvykdavo ne tik iš visos Lietuvos, bet ir Estijos, Latvijos, Baltarusijos, įvairių Rusijos regionų ir didžiųjų miestų žiūrovai ir specialistai (girdėjau, kad ir išeivijos lietuviai, vengrai, bulgarai). Taigi.

Štai Antaninos Vainiūnaitės laiškas. Jis ilgokas, tačiau atspindintis juodviejų bendravimo tikslus ir dinamiką:

25/III

Brangus mūsų režisieriau!

Mielas draugas Henrikai!

Negaliu tylėti grįžusi iš Maskvos gastrolių, pilna gražiausių įspūdžių, o kas svarbiausia, dar kartą pajutau Jūsų artumą ir bendradarbiavimą su kolektyvu, deja – paskutinį...

Kaip puikiai Jūs atgaivinot, dulkėm apsinešusį „Bernardos Albos namai“ veikalą, kaip jautėme Jūsų jaudinimosi, kuris persidavė ir mums ir gal pirmas spektaklis praėjo blankiau, ne taip, kaip norėjome, bet Jūsų širdingos pastabos ir tas posakis „kad galima dar geriau vaidinti, išsiveržti ir drąsiau kurti“ – padrąsino ir paskatino mus – antrame vaidinime išsitiesėm ir pakilom. Sunku aprašyti tą didžiulį polėkį, tą kūrybinį džiaugsmą, kurį jaučiau paskutinį kartą, nes panašių susitikimų nebus...

Toliau „Trys seserys“ gal ir buvo trūkumų. Tas veikalas seniai ėjęs, reikėjo daugiau repeticijų, bet nebuvo galimybės... Mes sąžiningai dirbom, kūrybiškai degėm, nes, jautėm Jus vaikščiojant koridoriuje, girdėjom padažnėjusį Jūsų širdies plakimą ir kartu išgyvenome tą kūrybinį džiaugsmą.

Mėgstu Čechovą, jo „Trys seserys.“

Myliu savo Anfisą, kuri kaskart darosi man artimesnė – sava, ir galimas daiktas, ją vaidinau paskutinį kartą...

Seniai beturėjau tokį kūrybinį pasitenkinimą, tokį džiaugsmą. Tikrai begaliniai džiugu ir podraug labai graudu, nes paskutinį kartą...

Visas mano kūrybinis gyvenimas šiame teatre susietas su Jumis, Brangus drg. Henrikai, ir jis niekad neišdils iš atminties. Ačiū Jums, ačiū už viską! (ten pat, p. 186).

Gerai suprantu, kad artinasi mano gyvenimo gili naktis, todėl labai branginu tą kūrybinį bendravimą, tą neapsakomą džiaugsmą – paskutinį kartą, nes tai niekuomet nebepasikartos...

Esu begaliniai dėkinga Jums už suteiktą kūrybinį polėkį paskutinį kartą...

Skaudu ir begaliniai liūdna atsisveikinti. Linkiu Jums ir šiame teatre sukurti darnų kolektyvą ir vesti jį tuo pačiu kūrybinio džiaugsmo keliu.

Nemoku, nerandu tinkamų žodžių išreikšti savo jausmų, tik vis kartoju Ačiū! Ačiū!

Rytoj mūsiškiai važiuoja į Estiją, aš gi pasilieku, nes vienam spektakliui „Saulė ir stulpas“ neapsimoka, suvaidins Varnaitė.

Dar kartą dėkoju už viską ir linkiu Jums sėkmės darbe ir laimės visai Jūsų šeimai.

Su gilia pagarba

Jūsų A. Vainiūnaitė-Kubertavičienė

LTSR Liaudies artistė

(ten pat, p. 187).

Vėl grįžkime prie Danutės Juronytės, kuri vaidindavo daugelyje H. Vancevičiaus režisuotų spektaklių. Kai H. Vancevičius ruošėsi statyti A. Čechovo „Tris seseris“, ji svajojusi vaidinti vieną iš seserų, „bet režisieriaus planai buvo kiti, ir man teko tarnaitės vaidmuo. Ir čia prisimenu prisodrintą spektaklio atmosferą, kai turėdavau įnešti ir ant rojalio pastatyti lempą. Jaučiausi laiminga, dalyvaudama šiame spektaklyje“ (ten pat, p. 144).

(Bus daugiau) 

© 2014 „XXI amžius“