Lietuvos
kultūros
galerija

Kristijono Donelaičio metai

Kristijonas Donelaitis KGB gniaužtuose

Bernardas Aleknavičius

Kristijono Donelaičio 300-ajam gimimo jubiliejui Lietuvos paštas išleido dail. M. Gribausko sukurtą pašto ženklą „Kristijonui Donelaičiui – 300 metų“. Viršutinėje pašto ženklo dalyje rašoma: „Biusto antropologinės rekonstrukcijos autorius – V. Urbanavičius“. Perskaitęs šiuos žodžius susimąstai. Nejaugi dar ir šiandien K. Donelaitis KGB gniaužtuose!? Juk tai – akivaizdus melas. Pašto ženkle pavaizduoto biusto autorius – dail. Erikas Varnas. Šį kūrinį dailininkas kūrė tik remdamasis V. Urbanavičiaus pagal M. Gerasimovo metodą atliktu tariamuoju Kristijono Donelaičio atvaizdu, apie kurį prof. Vanda Zaborskaitė 1984 metais žurnale „Pergalė“ nr. 1 yra rašiusi: „Tai – negyvas, be išraiškos modelis. (...) Šį buką, bemintį, apatišką veidą negalima teikti kaipo didžiojo tautos poeto autentišką atvaizdą, kurį užfiksuoja šimtų tūkstančių skaitytojų sąmonė ir kuris gali sukelti vien nusivylimą, bodėjimąsi, netgi pasibjaurėjimą“ (B. Aleknavičius, „Kristijono Donelaičio portretas“, „Druska“, Klaipėda, 2010, p. 73).

Toks prof. V. Zaborskaitės vertinimas – mažas žiburėlis, liudijantis, kad K. Donelaičio palaikai dar nesurasti, o argumentai tokiam teiginiui gana svarūs. Žinoma, kad keletą metų prieš K. Donelaičio mirtį Prūsijoje buvo išleistas įstatymas, draudžiantis mirusiuosius laidoti bažnyčių rūsiuose. Puikiai žinodamas Prūsijos valdžios įstatymų griežtumą K. Donelaitis yra sakęs: „Kai numirsiu, palaidokite mane ant kalnelio prie bažnyčios“. Tikėtina, kad tokia Poeto valia buvo įvykdyta. Beje, K. Donelaičio kūrybinio palikimo tyrinėtojas Francas O. Tecneris (1863–1919) 1896 metais Tolminkiemyje pastatė paminklą K. Donelaičiui. Tuomet Lazdynėliuose K. Donelaičio gimtoji vieta jau buvo nežinoma, o Tolminkiemyje Poeto palaidojimo vieta dar buvo prižiūrima. Tikėtina, kad tuomet F. O. Tecneris šį paminklą pastatė prie K. Donelaičio kapo. Šį paminklą apie 1918 metus yra matęs ir iš Zanavykų krašto kilęs Jurgis Grajauskas.

Ar reikėjo, žinant šiuos argumentus, K. Donelaičio palaidojimo vietos ieškoti Tolminkiemio bažnyčios griuvėsiuose? Kadangi sovietinei propagandai „mirtinai“ reikėjo autentiško K. Donelaičio atvaizdo, eita „tiesiausiu“ keliu, kurį galbūt nurodė be galo generolo antpečių troškęs KGB agentas Juozas Albinas Markulis-Erelis, kuris jau buvo „sumaitavojęs“ ginkluoto lietuvių tautos pasipriešinimo Sąjūdį. Erelio išdavystė ir generolo antpečių troškimas paženklintas šimtų geriausių Lietuvos sūnų žūtimi ar įkalinimu Sibiro gulaguose. Bet šiam Judui tautos pralieto kraujo dar nepakako, tad šis KGB agentas ryžosi sunaikinti ir Kristijoną Donelaitį.

K. Donelaičio palaikų paieškos pradžioje KGB didelio susidomėjimo nerodė. Buvo sudaryta K. Donelaičio palaikų paieškos komisija, kurią konsultavo Šakiuose gyvenęs evangelikų liuteronų kunigas Jurgis Gavėnia (1909–1981), kuris šių eilučių autoriui yra sakęs:

– Archeologinių kasinėjimų Tolminkiemyje metu buvau iškviestas į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą konsultuoti mokslininkus, ką jie turėtų rasti prie poeto palaikų. Sakiau, kad galėtų būti kryžius, galėtų būti maldaknygė, apkaustų likučiai. Bet svarbiausia – reikia žiūrėti į rankas. Kristijonas Donelaitis daug dirbo. Jo rankų pirštai turėjo būti grubūs. Jeigu rasite tokius palaikus, tai žinokite, jog jie yra Kristijono Donelaičio. Pats asmeniškai prie Kristijono Donelaičio palaikų neprisiliečiau. Tai atliko mokslininkai. Kaip jie visa tai padarė, atsakomybė tenka jų sąžinei. Tiesa, kai konsultavau to instituto darbuotojus, jie pažadėjo, suradę mūsų Poeto palaikus, jų atpažinimui pakviesti ir mane. Deja, jie šito nepadarė.

Galbūt čia buvo ištiesta nematoma KGB ranka. Kam Ereliui kunigas, ir dar iš gilios provincijos. Prie tariamų K. Donelaičio palaikų nei kryžiaus, nei maldaknygės apkaustų nerasta. Ir šiandien dėl K. Donelaičio palaikų atpažinimo abejonių yra žymiai daugiau nei įrodymų. Beje, sąžiningi palaikų atpažinimo komisijos nariai K. Donelaičio palaikų atpažinimo akto nepasirašė.

Vyresnioji karta puikiai žino, kad bolševikinė demagogija buvo be galo „galinga“, nes pasaulį griaunančiai santvarkai ne tik faktai, bet ir argumentai buvo nereikalingi. Anot prof. V. Zaborskaitės, šiems demagogams buvo reikalingas bukas, bemintis ir apatiškas Poeto veidas, kad „didysis brolis“ ir toliau galėtų teigti lietuvių tautos nepilnavertiškumą. Tokią „dovaną“ pasaulio griovėjams V. Urbanavičius ir padovanojo. Šiandien nedrįstame jos parodyti net K. Donelaičiui skirtame jubiliejiniame pašto ženkle, bet griebiamės naujos klastotės.

Tik lietuvių tauta nemirtinga. Ja privalome didžiuotis. Ir anuomet gūdžios stagnacijos naktyje neatsirado lietuvio, kuris „pasišautų“ vertinti šį V. Urbanavičiaus „atradimą“. Tai atliko „vyresnysis brolis“, lietuvių tautos sovietizatorius, G. Zimano numylėtinis Pavelas Tarnovskis, kuris už Judo grašius 1978 02 11 „Tiesoje“ rašė: „Iki šiol dailininkai ir skulptoriai poeto bruožus kūrė vadovaudamiesi savo vaizduote, o šį kartą knygoje (1977 metų K. Donelaičio raštų akademinis leidimas – aut. past.) pateiktas skulptūrinis Kristijono Donelaičio portretas, kurį sukūrė įžymiojo tarybinio antropologo M. Gerasimovo mokinys V. Urbanavičius, tarsi prikeldamas iš praeities tikruosius poeto bruožus. Įdėmiai žiūriu į juos. Aukšta kakta, platus antakių lankas – lyg giedrame danguje sklandančio paukščio sparnai. Rimto, susimąsčiusio veido išraiška. Akys plačiai žvelgia į pasaulį, atrodo, kad iš jo prasmingų akių spinduliuoja gerumas, noras padėti žmonėms...“

Tauta atmetė šią rusifikatoriaus įtaigą. O ką šiandien pasakyti Tautai žvelgiant į K. Donelaičio jubiliejui skirto pašto ženklo klastotę?

© 2014 „XXI amžius“