Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos
kultūros
galerija

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Vyskupai apie pasirengimą Europos Parlamento rinkimams

Mindaugas BUIKA

Europos bendrijos vyskupų konferencijų komisijos pirmininkas Miuncheno arkivyskupas kardinolas Rainhardas Marksas

Aktualus jaunųjų piliečių dalyvavimas

Sekuliarizuotoje ir didelius moralinius prieštaringumus patiriančioje Europoje susidariusi sudėtinga ekonominė ir socialinė, ideologinė ir religinio gyvenimo situacija paskatino žemyno katalikų vyskupus su ypatingu dėmesiu žvelgti į pasirengimą būsimiesiems Europos parlamento rinkimams, skatinant aktyvesnį tikinčiųjų dalyvavimą šiame politiniame procese. Dėl to į pavasarinę sesiją Briuselyje susirinkusi Europos bendrijos vyskupų konferencijų komisija (COMECE), kuriai priklauso Europos Sąjungos šalių vyskupijų atstovai, kovo 20 dieną paskelbė atitinkamą kreipimąsi, kuris gali tapti pagrindu vietinėms katalikų bendruomenėms vertinant ir vedant konstruktyvų dialogą su kandidatais į Europos parlamentą. Minėtame dokumente pabrėžiama, kad gegužės 22–25 dienomis įvyksiančių rinkimų išdavos turi lemiamą reikšmę Europos įstatymų leidybai, kurios sprendimai vis daugiau turi įtakos 28 valstybių narių viešajam gyvenimui. Todėl yra svarbu, kad visi Europos Sąjungos piliečiai, kuo sąmoningiau įvertinę programines nuostatas, rinkimų dieną atiduotų balsus pasirinktiems kandidatams. Prasidedanti rinkimų kampanija suteikia gerą progą Europos visuomenei diskutuoti šalims aktualiais socialiniais, ekonominiais ir politiniais klausimais. Todėl ganytojai jaučia pareigą pasiūlyti tam tikras nuostatas ir vertinimo kriterijus, kuriais tikintieji balsuotojai galėtų vadovautis, vertindami svarbiausius dalykus, žvelgdami per katalikiškojo socialinio mokymo prizmę, rašoma COMECE dokumente.

Vyskupai, nurodydami, jog pirmiausia kreipiasi į tuos Europos Sąjungos piliečius, kurie yra katalikai (o tai didžioji elektorato dalis), ir viliasi, jog iškelti patarimai bus naudingi visiems geros valios žmonėms, kurie yra susirūpinę dėl Europos projekto, skirto prasmingai integracijai, sėkmingumo. „Mes viliamės, jog mūsų balsus išgirs ir tie politikai, kurie siekia tarnystės Europos parlamente mandato“, – aiškinama kreipimesi, kviečiant su jame išdėstytomis nuostatomis susipažinti rinkiminėje kampanijoje dalyvaujančius kandidatus. Pabrėždami žinomą Bažnyčios nuostatą, jog dalyvavimas rinkimuose yra kiekvieno Europos Sąjungos piliečio ne tik teisė, bet ir pareiga, ganytojai ypač atkreipia dėmesį į jaunųjų rinkėjų dalyvavimo svarbą. Daug pilnametystę neseniai pasiekusių jaunų žmonių rinkimuose galės dalyvauti pirmą kartą, vis dar tęsdami studijas ir rengdamiesi brandžiam gyvenimui. Tačiau daugelis jų jau gerai žino, kad Europos jaunimo socialinė padėtis yra kupina išbandymų, ypač dėl didelės bedarbystės. Todėl vyskupai kaip tik ir skatina jaunus žmones „įsitraukti į politinius debatus, kad jų balsai būtų tikrai girdimi“. COMECE kreipimesi primenama, kad būsimieji Europos parlamento rinkimai bus pirmieji po 2008 metais ištikusios sunkios ekonominės ir finansinės krizės su iki šiol jaučiamomis socialinėmis pasekmėmis, todėl reikia ypač atsižvelgti į nuolatinį popiežiaus Pranciškaus raginimą dėl prioritetinio dėmesio labiausiai pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams. „Reikia neužmiršti tų, kuriuos į skurdą nustūmė pastaroji krizė, nes naujųjų vargšų skaičius yra pasiekęs pavojingą mastą“, – primena ganytojai.

Raidė užmuša – dvasia gaivina

Kun. Vytenis Vaškelis

Neseniai įvykęs įtakingo Švedijos „Gyvenimo žodžio“ bažnyčios pastoriaus Ulfo Ekmano ir jo žmonos Brigitos perėjimas į Katalikų Bažnyčią (beje, jų sunūs Bendžaminas, 7 metus dirbęs „Gyvenimo žodžio“ bendrijos žurnalo redaktoriumi, į katalikybę buvo priimtas 2013 metais), vertas krikščioniško apmąstymo. Pastebėtina, kad U. Ekmano idėjomis buvo „apsikrėtę“ ir jaunieji Lietuvos sekmininkai, kurie 1988 metais Vilniuje įkūrė „Tikėjimo žodžio“ bendruomenę.

Kelis dešimtmečius skelbęs susiaurintą ir supaprastintą vadinamą pilnos Evangelijos protestantišką mokymą, U. Ekmanas, pastaraisiais metais gyvai domėjosi Katalikų Bažnyčios Magisteriumo tiesomis, puoselėjo ekumeninę bendrystę su Švedijos katalikais, stačiatikiais... Pastorius U. Ekmanas teigė: „Dievas labai aiškiai kalbėjo man apie krikščionių vienybę. Kai ateizmas ir islamas užkariauja Europą, įprasti prabudimo devizai neveikia. Šių dienų krikščionių poreikis – susivienyti su istorinėmis bažnyčiomis“.

Kai kovo 9 dieną, Upsaloje vykusių „Gyvenimo žodžio“ pamaldų metu, U. Ekmanas pareiškė, kad su žmona palieka vietos bendruomenę ir tampa katalikais, savo sprendimą grindė ilgai trukusiu Dievo valios ieškojimu, kuris vyko medituojant bei meldžiantis ir visiškai paklūstant Šventosios Dvasios vedimui. Jis sakė, kad palaipsniui išmoko branginti bendravimą su Jėzų mylinčiais katalikais, kurie laikosi teologijos, įsišaknijusios Biblijoje ir klasikinėje dogmatikoje. Jam ir žmonai atsivėrė sakramentinio gyvenimo turtų gelmė.

Šventojo kunigo Jono Bosko relikvijų viešnagė Telšių vyskupijoje

Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas

Šv. Mišios prie šv. kun. Jono Bosko relikvijų Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje

Šiemet sukanka 80 metų, kai kunigas Jonas Boskas 1934 metais visuotinėje Katalikų Bažnyčioje buvo paskelbtas šventuoju, o 2015-aisiais sukaks 200 metų nuo jo gimimo. Didžiulė dovana tikintiesiems šių sukančių proga – šv. kun. Jono Bosko relikvijų kelionė Lietuvoje. Kovo 14–16 dienomis Jos atvežtos į Telšių vyskupiją.

Kovo 14 dieną šv. Jono Bosko relikvijos pasiekė Telšius. Prieš 11 val. urna su šventojo kunigo relikvija iš Šiaulių vyskupijos pirmiausia atvežta į Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus katalikišką gimnaziją. Čia iškilųjį svečią iškilmingai sutiko Telšių Vyskupas Jonas Boruta SJ, jo pagalbininkas vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, gimnazijos kapelionas, Telšių vyskupo vikaras švietimo sričiai prel. Juozas Šiurys, Telšių kunigų seminarijos prefektas kan. Andriejus Sabaliauskas, gimnazijos mokytojai bei didžiulis būrys moksleivių. Vežant urną į gimnazijos patalpas grojo ir giedojo gimnazijos mokiniai. Telšių vyskupas J. Boruta SJ pakvietė jaunimą nuoširdžiam susitikimui su šiuo jaunus žmones gerai supratusiu ir jų išganymui pašventusiu visą savo gyvenimą šventuoju kunigu. Vyskupas kvietė atverti savo širdis jam ir priartėjus prie urnos melsti, kad per jo užtarimą Viešpats gydytų jaunas ir gal kartais jau sužeistas širdis. Tai – gera proga pažinti šį šventąjį ir kartu prisiliesti prie jo, prašant, kad jis būtų globėjas ir užtarėjas, ypač jaunimui. Buvo skaitomas Dievo Žodis, giedamos giesmės, savo mintimis apie šį šventąjį pasidalino Telšių kunigų seminarijos prefektas kan. A. Sabaliauskas. Jis kvietė jaunus žmones gerai suvokti, jog kun. J. Boskas buvo žmogus kaip ir mes kiekvienas, bet jis tapo pavyzdžiu, ką Dievas padaro su žmogumi, kai jis atsiveria jo malonei ir veikimui. Tada, kai žmogus myli Dievą ir žmones, jis tampa Viešpaties įrankiu ir parodo kelią į šventumą. Tai – uždavinys visiems, ir šventojo pavyzdys tai patvirtina. Vėliau gimnazijos aktų salėje vyko vyresniųjų klasių gimnazistams skirta konferencija, kurią vedė iš Vilniaus kilęs, šiuo metu Italijoje, Turine, pas saleziečius gyvenantis jaunuolis Vytautas Markūnas, kuris kalbėjo apie kun. J. Boską, jo dvasingumą, dalinosi savo asmenine tikėjimo patirtimi, atsakinėjo į gimnazistų užduodamus klausimus. Prie šventojo urnos per tą laiką rinkosi jaunesniųjų klasių moksleiviai. Čia su jais susitiko ir nuoširdžiai bendravo salezietis kun. Aleksandras Barelis (Alessandro Barelli) SDB iš Vilniaus. Jis vaikams pasakojo apie šv. kun. J. Boską, atsakinėjo į klausimus. Prie urnos rinkosi visų Telšių miesto gimnazijų ir mokyklų mokiniai bei mokytojai, jie turėjo jiems skirtą laiką, galėjo pasimelsti, pabendrauti su svečiu kunigu saleziečiu iš Vilniaus.

Kronika

Šv. Kazimieras – jaunimo širdyse

Benjaminas ŽULYS

Parodos dalyviai prie Kauno Rotušės

Kaunas. 2013 metų spalį sukako 555 metai nuo šventojo Lietuvos karalaičio Kazimiero gimimo. Jis – Lietuvos ir lietuvių jaunimo globėjas. Lietuvoje dar laikomas amatininkų globėju. Šią dieną paminėjo ir Kauno katalikai, Šv. Kazimiero ordino nariai. Iškilmės įvyko Kauno Rotušėje. Čia susirinko ypač daug jaunimo, miesto mokyklų moksleivių, pedagogų. Buvo prisiminta, kad Šv. Kazimiero ordiną Kaune prieš dvylika metų įsteigė ir toliau plėtoja dabartinis miesto ceremonmeisteris Kęstutis Kazimieras Ignatavičius ir Ričardas Kliučinskas. Ordino gretos spėriai plėtėsi, džiugu, kad jas papildė jaunimas.

Kronika

Geriausio kūrinio autorė įvertinta už jautrias skaudžios istorijos reminiscencijas

Romas BACEVIČIUS

„Geriausio metų kūrinio“ nugalėtoja Lina Jonikė ir jos darbas „Senis I-II“

KAUNAS. Vasario 16-ąją Paveikslų galerijoje paskelbti keturioliktą kartą surengto konkurso „Geriausias metų kūrinys“ nugalėtojai. Vienu iš demokratiškiausių konkursų Lietuvoje vadinamas renginys yra bene vienintelis toks šalyje. Galerija atvira visiems – kiekvienas bet kokio amžiaus ir patirties Kauno menininkas kviečiamas parodai pateikti vieną savo kūrinį, sukurtą per praėjusius metus, nepaisant jo atlikimo technikos, stiliaus, dydžio. Nėra taisyklių, būdingų daugeliui kitų grupinių parodų. Visi dalyviai savo darbus gali eksponuoti vienodomis sąlygomis – jie visi kabinami ant baltų galerijos sienų. Šiemet Kauno paveikslų galerijoje eksponuota 113 įvairių meno žanrų kūrinių. Daug autorių darbus teikia kasmet. Nuomonę apie darbus visada gali pareikšti parodos lankytojai, tikriausiai todėl į apdovanojimo renginį atėjo daug žmonių, o ir visą mėnesį, kai buvo balsuojama, lankytojų nestigo (iš viso suskaičiuoti 1475 lankytojų balsai). Be abejo, nuomonę galėjo pareikšti ir patys eksponuojamų darbų autoriai. Tai – viena gausiausiai lankomų parodų Kaune, o tą sekmadienį atėjusieji per lankytojų gausą ne viską galėjo atidžiai apžiūrėti. Visiems rūpėjo išgirsti, kas bus pagrindinis laimėtojas, kuriam skirtas Kauno savivaldybės įsteigtas piniginis prizas. Kaip skelbė M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, publikos ir komisijos simpatijas pelnė ir 2013-ųjų „Geriausio metų kūrinio“ prizą gauna tekstilininkė Lina Jonikė. Jos darbas „Senis I–II“ surinko 195 žiūrovų balsus. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspertų bei VDU Menų instituto sudaryta komisija autorės darbą įvertino už „už jautrias skaudžios istorijos reminiscencijas“. Prieš paskelbiant L. Jonikę „Geriausio metų kūrinio“ autore jai atiteko ir specialus bendrovės „Kauno švara“ prizas. L. Jonikės kūrinys yra iš tuščių šovinių gilzių (jų teko paprašyti iš pažįstamų medžiotojų) sukurtas kelias, vedantis link tradicinio partizanų simbolio – baltų drobinių marškinių, gulinčių miške ant pakloto. Šiuo taku galėjo „pavaikščioti“ kiekvienas parodos lankytojas. Bevaikščiojant viena kita gilzė iškrito, todėl autorei teko kelią vis „paremontuoti“. Kai šis kūrinys buvo eksponuojamas antrajame galerijos aukšte, atskiroje užtamsintoje erdvėje, jo poveikis atrodė stipresnis. Žengiant keliu galima buvo jausti nejaukumą, judančios gilzės kėlė nestabilumo pojūtį, o tai labai priminė pokario negandas, bent akimirką privertė susimąstyti, prisiminti garbingą šalies istoriją. Tekstilininkę L. Jonikę imtis šios temos paskatino pirmiausia asmeninė jos šeimos patirtis. Pasakodama apie tragišką bandžiusio priešintis savo senelio partizano likimą, ji verčia prisiminti visos lietuvių tautos žaizdas. „Niekada neturėjau senelio. Kai klausdavau, kur jis, man močiutė paaiškindavo, kad nenorėjo rusams tarnauti ir išėjo į mišką, bet negrįžo. Drauge su bendražygiais buvo išduotas, apsuptas reguliariosios armijos ir visi iššaudyti“, – pristatydama savo kūrinį, sakė jo autorė. O senelė liko viena su dviem mažamečiais vaikais, bet paskui ir ji buvo įkalinta, vaikai glaudėsi pas vienuoles, gero žmogaus palėpėje slėpėsi nuo išvežimo į Sibirą. Beje, tarp jaunimo, išėjusio į mišką, senelis buvo vyriausias (33 metų), todėl turėjo pravardę „Senis“. Taigi todėl ir Linos darbas pavadintas „Senis“.

Kronika

Menininko kūryboje atgyja Žiemgalos krašto lygumos

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Tapytojas Vitolis Trušys prisipažino, jog mėgsta gamtą ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį, kai joje nėra žalumos Autoriaus nuotrauka

Vilnius. Netoli Senamiesčio įsikūrusioje „Kunstkamera“ galerijoje (Ligoninės g. 4) veikė dailininko, tapytojo monumentalisto prof. Vitolio Trušio personalinė tapybos paroda „Sutemų šviesa“. Dar prieš parodos atidarymą šiuo metu sostinėje gyvenantis garsusis menininkas prisipažino, jog didžiausią poveikį kūrybai darė jo dėstytojas profesorius Antanas Gudaitis (1904-1989). Tačiau slogiais sovietmečio laikais jaunąjį dailininką, studijavusį Lietuvos dailės institute (dabar Dailės akademija), pradėjo vis labiau traukti Vakarų pasaulyje išpopuliarėjęs ekspresionistinis menas.

„Tais laikais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų imperijoje, dėl suprantamų priežasčių ekspresionizmas nebuvo įleidęs šaknų. Tad naujų žinių apie šią srovę ir kitus reikšmingus dalykus sužinodavau iš užsienio žurnalų, ypač čekiškų, kuriuos tada nelegaliai pavykdavo gauti. Tai buvo tarsi savotiškas langas į postmodernistinį meno pasaulį“, – sakė prof. V. Trušys.

Savo profesionalų kūrybinį kelią menininkas, kaip teigė dailėtyrininkė Simona Makselienė, pradėjo drauge su vadinamąja „tyliųjų modernistų“ karta. Jai priklausė būrelis gerai žinomų dailininkų, prof. V. Trušio bendraamžių, – Kazė Zimblytė, Vincas Kisarauskas, Šarūnas Šimulynas, Valentinas Antanavičius ir kiti buvę Vitolio bendražygiai. Daugelio jų, deja, jau nebėra šiame pasaulyje. Dar iki 1970 metų V. Trušys sukūrė pirmuosius modernistinius abstrakčius kūrinius bei koliažus. Savo drąsa ir novatoriškumu ankstyvieji Vitolio darbai ne tik nenusileido „tyliųjų modernistų“ kūrybai, bet netgi buvo tapę savotišku jų įkvėpimo šaltiniu.

Kronika

Kai drožėjo darbus įvertina ir vagys

Bronius VERTELKA

Medžio drožėjas Vilmantas Varanavičius

PANEVĖŽYS. Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio filiale veikė tautodailininko Vilmanto Varanavičiaus personalinė drožinių iš medžio paroda. Aklieji eksponatus galėjo vertinti liesdami juos itin jautriais pirštais. Anksčiau panevėžietis savo darbus eksponavo Panevėžio kraštotyros muziejuje, Trakiškio bendruomenės namuose, „Šaltinėlio“ bibliotekoje, „Rožyno“ progimnazijoje. Vilmanto kūrinių turi Kraštotyros muziejus, nemažai jų išvežta į užsienį. Tautodailininko darbų vertę liudija ir vienas nemalonus faktas. Kartą maždaug žmogaus ūgio drožinį Vilmantas nespėjo įbetonuoti, o ryte jo neberado, nors jis buvo už tvoros ir po pat langais, pakankamai sunkus. Kartu su šiuo dingo dar keturi darbai. Vieną net su žemėmis išrovė. „Jau ir vagys įvertino, kad sugebu drožti“, – bandė juokauti tautodailininkas.

Etnografija

Totorių namuose dažnai pamatysi Vytauto Didžiojo portretą

Daiva ČERVOKIENĖ

Prie vaišių stalo (iš kairės): Fatima Buinovska iš Keturiasdešimties Totorių kaimo (Vilniaus r.), Liucija Gaidukevičienė iš Subartonių (Varėnos r.) ir Rozalija bei Jokūbas Aleksandrovičiai

Totoriai – gilią istoriją Lietuvoje turinti tautinė bendrija, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurdinta dar Vytauto Didžiojo 1397 metais. Didesnės totorių gyvenvietės, įkurtos netoli Vilniaus ir Trakų, saugojo sostinę iš vakarų bei pietų pusės  nuo kryžiuočių. Totoriams einant karo tarnybą, jie buvo apdovanoti žemėmis ir bajorų privilegijomis, galėjo nevaržomai išpažinti savo religiją, statydintis mečetes. Tačiau ar daug mes, lietuviai, žinome apie jų papročius, tradicijas, religines apeigas? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininku dr. Adu Jakubausku ir Lietuvos totorių etnokultūrinio buities muziejaus sumanytoja Liucija Gaidukevičiene.

Kristijono Donelaičio metai

Pasklido šviesa iš Tolminkiemio...

Rasa Griškevičienė

Kauno kamerinio choro „Židinys“ vadovas Pranas Jurkonis uždegė tris žvakes – po vieną kiekvienam iškiliojo klasiko šlovės šimtmečiui

UKMERGĖ. Čistyje Prudy! – Tolminkiemis! – Višniovka! – Lazdynėliai! – Nesterov! – Stalupėnai! – Matrosovo! – Gilija! – Ignotovo! – Gaištautai! Taip simboliškai Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vykusio literatūrinio-muzikinio vidudienio „Elegija Kristijonui Donelaičiui“ metu ginčijosi rusų kareivis su lietuvių kalba, prabilusia iš Prūsijos kapo, norėdamas įrodyti, jog nebėra šiame krašte senųjų lietuviškų miestelių pavadinimų – Aulavėnų, Bredūnų, Didlaukių, Papelkių, Gerdavos... Vietoj jų bus Kalinovka, Jagodnojė, Telmanovo, Vysokojė, Železnodorožnyj... Tačiau ir šiandien iš Tolminkiemio bažnyčios sklindanti šviesa liudija lietuvybę ir lietuvišką dvasią, o K. Donelaičio vardas, pasak Justino Marcinkevičiaus, skamba kaip varpas – Do-ne-lai-tis! Lietuvių klasikui pritaria žymus vokiečių etnografas, Leipcigo universiteto profesorius Francas Osvaldas Tecneris, pripažindamas: „Tarsi žvaigždė tu, Donelaiti, iškilai. / Gimtosios žemės – Lietuvos – tu, pranaše ir apreiškėjau. / Ir būdamas tik žemdirbio kilmės, tapai / Karalium-poetu ir purpuriniu spindesiu mums sužerėjai!“

Kristijono Donelaičio metai

Kristijonas Donelaitis KGB gniaužtuose

Bernardas Aleknavičius

Kristijono Donelaičio 300-ajam gimimo jubiliejui Lietuvos paštas išleido dail. M. Gribausko sukurtą pašto ženklą „Kristijonui Donelaičiui – 300 metų“. Viršutinėje pašto ženklo dalyje rašoma: „Biusto antropologinės rekonstrukcijos autorius – V. Urbanavičius“. Perskaitęs šiuos žodžius susimąstai. Nejaugi dar ir šiandien K. Donelaitis KGB gniaužtuose!? Juk tai – akivaizdus melas. Pašto ženkle pavaizduoto biusto autorius – dail. Erikas Varnas. Šį kūrinį dailininkas kūrė tik remdamasis V. Urbanavičiaus pagal M. Gerasimovo metodą atliktu tariamuoju Kristijono Donelaičio atvaizdu, apie kurį prof. Vanda Zaborskaitė 1984 metais žurnale „Pergalė“ nr. 1 yra rašiusi: „Tai – negyvas, be išraiškos modelis. (...) Šį buką, bemintį, apatišką veidą negalima teikti kaipo didžiojo tautos poeto autentišką atvaizdą, kurį užfiksuoja šimtų tūkstančių skaitytojų sąmonė ir kuris gali sukelti vien nusivylimą, bodėjimąsi, netgi pasibjaurėjimą“ (B. Aleknavičius, „Kristijono Donelaičio portretas“, „Druska“, Klaipėda, 2010, p. 73).