Lietuvos
kultūros
galerija

Projekto rubrikos: „Kronika“, „Penktadienio pokalbiai“,
„Išnašos“, „Laikas ir žmonės“, „Atmintis“, „Paveldas“, „Etnografija“,
„Kristijono Donelaičio metai“, „Iš laiškų“, „Retro“.

Kristijono Donelaičio metai

Pasklido šviesa iš Tolminkiemio...

Rasa Griškevičienė

Kauno kamerinio choro „Židinys“ vadovas Pranas Jurkonis uždegė tris žvakes – po vieną kiekvienam iškiliojo klasiko šlovės šimtmečiui

UKMERGĖ. Čistyje Prudy! – Tolminkiemis! – Višniovka! – Lazdynėliai! – Nesterov! – Stalupėnai! – Matrosovo! – Gilija! – Ignotovo! – Gaištautai! Taip simboliškai Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vykusio literatūrinio-muzikinio vidudienio „Elegija Kristijonui Donelaičiui“ metu ginčijosi rusų kareivis su lietuvių kalba, prabilusia iš Prūsijos kapo, norėdamas įrodyti, jog nebėra šiame krašte senųjų lietuviškų miestelių pavadinimų – Aulavėnų, Bredūnų, Didlaukių, Papelkių, Gerdavos... Vietoj jų bus Kalinovka, Jagodnojė, Telmanovo, Vysokojė, Železnodorožnyj... Tačiau ir šiandien iš Tolminkiemio bažnyčios sklindanti šviesa liudija lietuvybę ir lietuvišką dvasią, o K. Donelaičio vardas, pasak Justino Marcinkevičiaus, skamba kaip varpas – Do-ne-lai-tis! Lietuvių klasikui pritaria žymus vokiečių etnografas, Leipcigo universiteto profesorius Francas Osvaldas Tecneris, pripažindamas: „Tarsi žvaigždė tu, Donelaiti, iškilai. / Gimtosios žemės – Lietuvos – tu, pranaše ir apreiškėjau. / Ir būdamas tik žemdirbio kilmės, tapai / Karalium-poetu ir purpuriniu spindesiu mums sužerėjai!“

Kristijono Donelaičio metai

Kristijono Donelaičio metus paminėjo senjorai

RADVILIŠKIS. Vieną vasario trečiadienio popietę senjorai susirinko į renginį „Kristijono Donelaičio didybė“, skirtą lietuvių grožinės literatūros pradininko, poemos „Metai“ autoriaus Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti.

Radviliškio Lizdeikos gimnazijos mokiniai suvaidino K. Donelaičio pasakėčią „Pasaka apie šūdvabalį“. Apie rašytojo asmenybę ir jo gyvenimą papasakojo Radviliškio rajono Trečiojo amžiaus universiteto senjoras Alfredas Krikštanas. Jis pabrėžė, kad Kristijonas Donelaitis puoselėjo vertybes, aktualias kiekvienam žmogui, – darbštumą, meilę gamtai, tautiškumą, tradicijų ir papročių laikymąsi. Vertybių puoselėjimas ir branginimas padeda žmogui susivokti gyvenime, suprasti, kas esi iš tiesų, ką turi daryti toliau. Senjora Nijolė Nėjienė skaitė poemos „Metai“ ištraukas, kurias lydėjo muzika, atliekama ansamblio „Liūdni slibinai“.

Kristijono Donelaičio metai

Kristijonas Donelaitis KGB gniaužtuose

Bernardas Aleknavičius

Kristijono Donelaičio 300-ajam gimimo jubiliejui Lietuvos paštas išleido dail. M. Gribausko sukurtą pašto ženklą „Kristijonui Donelaičiui – 300 metų“. Viršutinėje pašto ženklo dalyje rašoma: „Biusto antropologinės rekonstrukcijos autorius – V. Urbanavičius“. Perskaitęs šiuos žodžius susimąstai. Nejaugi dar ir šiandien K. Donelaitis KGB gniaužtuose!? Juk tai – akivaizdus melas. Pašto ženkle pavaizduoto biusto autorius – dail. Erikas Varnas. Šį kūrinį dailininkas kūrė tik remdamasis V. Urbanavičiaus pagal M. Gerasimovo metodą atliktu tariamuoju Kristijono Donelaičio atvaizdu, apie kurį prof. Vanda Zaborskaitė 1984 metais žurnale „Pergalė“ nr. 1 yra rašiusi: „Tai – negyvas, be išraiškos modelis. (...) Šį buką, bemintį, apatišką veidą negalima teikti kaipo didžiojo tautos poeto autentišką atvaizdą, kurį užfiksuoja šimtų tūkstančių skaitytojų sąmonė ir kuris gali sukelti vien nusivylimą, bodėjimąsi, netgi pasibjaurėjimą“ (B. Aleknavičius, „Kristijono Donelaičio portretas“, „Druska“, Klaipėda, 2010, p. 73).

Etnografija

Totorių namuose dažnai pamatysi Vytauto Didžiojo portretą

Daiva ČERVOKIENĖ

Prie vaišių stalo (iš kairės): Fatima Buinovska iš Keturiasdešimties Totorių kaimo (Vilniaus r.), Liucija Gaidukevičienė iš Subartonių (Varėnos r.) ir Rozalija bei Jokūbas Aleksandrovičiai

Totoriai – gilią istoriją Lietuvoje turinti tautinė bendrija, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurdinta dar Vytauto Didžiojo 1397 metais. Didesnės totorių gyvenvietės, įkurtos netoli Vilniaus ir Trakų, saugojo sostinę iš vakarų bei pietų pusės  nuo kryžiuočių. Totoriams einant karo tarnybą, jie buvo apdovanoti žemėmis ir bajorų privilegijomis, galėjo nevaržomai išpažinti savo religiją, statydintis mečetes. Tačiau ar daug mes, lietuviai, žinome apie jų papročius, tradicijas, religines apeigas? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininku dr. Adu Jakubausku ir Lietuvos totorių etnokultūrinio buities muziejaus sumanytoja Liucija Gaidukevičiene.

Kronika

Menininko kūryboje atgyja Žiemgalos krašto lygumos

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Tapytojas Vitolis Trušys prisipažino, jog mėgsta gamtą ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį, kai joje nėra žalumos Autoriaus nuotrauka

Vilnius. Netoli Senamiesčio įsikūrusioje „Kunstkamera“ galerijoje (Ligoninės g. 4) veikė dailininko, tapytojo monumentalisto prof. Vitolio Trušio personalinė tapybos paroda „Sutemų šviesa“. Dar prieš parodos atidarymą šiuo metu sostinėje gyvenantis garsusis menininkas prisipažino, jog didžiausią poveikį kūrybai darė jo dėstytojas profesorius Antanas Gudaitis (1904-1989). Tačiau slogiais sovietmečio laikais jaunąjį dailininką, studijavusį Lietuvos dailės institute (dabar Dailės akademija), pradėjo vis labiau traukti Vakarų pasaulyje išpopuliarėjęs ekspresionistinis menas.

„Tais laikais Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų imperijoje, dėl suprantamų priežasčių ekspresionizmas nebuvo įleidęs šaknų. Tad naujų žinių apie šią srovę ir kitus reikšmingus dalykus sužinodavau iš užsienio žurnalų, ypač čekiškų, kuriuos tada nelegaliai pavykdavo gauti. Tai buvo tarsi savotiškas langas į postmodernistinį meno pasaulį“, – sakė prof. V. Trušys.

Savo profesionalų kūrybinį kelią menininkas, kaip teigė dailėtyrininkė Simona Makselienė, pradėjo drauge su vadinamąja „tyliųjų modernistų“ karta. Jai priklausė būrelis gerai žinomų dailininkų, prof. V. Trušio bendraamžių, – Kazė Zimblytė, Vincas Kisarauskas, Šarūnas Šimulynas, Valentinas Antanavičius ir kiti buvę Vitolio bendražygiai. Daugelio jų, deja, jau nebėra šiame pasaulyje. Dar iki 1970 metų V. Trušys sukūrė pirmuosius modernistinius abstrakčius kūrinius bei koliažus. Savo drąsa ir novatoriškumu ankstyvieji Vitolio darbai ne tik nenusileido „tyliųjų modernistų“ kūrybai, bet netgi buvo tapę savotišku jų įkvėpimo šaltiniu.

Kronika

Kai drožėjo darbus įvertina ir vagys

Bronius VERTELKA

Medžio drožėjas Vilmantas Varanavičius

PANEVĖŽYS. Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio filiale veikė tautodailininko Vilmanto Varanavičiaus personalinė drožinių iš medžio paroda. Aklieji eksponatus galėjo vertinti liesdami juos itin jautriais pirštais. Anksčiau panevėžietis savo darbus eksponavo Panevėžio kraštotyros muziejuje, Trakiškio bendruomenės namuose, „Šaltinėlio“ bibliotekoje, „Rožyno“ progimnazijoje. Vilmanto kūrinių turi Kraštotyros muziejus, nemažai jų išvežta į užsienį. Tautodailininko darbų vertę liudija ir vienas nemalonus faktas. Kartą maždaug žmogaus ūgio drožinį Vilmantas nespėjo įbetonuoti, o ryte jo neberado, nors jis buvo už tvoros ir po pat langais, pakankamai sunkus. Kartu su šiuo dingo dar keturi darbai. Vieną net su žemėmis išrovė. „Jau ir vagys įvertino, kad sugebu drožti“, – bandė juokauti tautodailininkas.

Kronika

Nuotraukose – Lietuvos totorių indėlis į karybos istoriją

Kaunas. Miesto muziejaus skyriuje, Kauno pilyje, veikė fotografijų paroda „Lietuvos totorių indėlis į karybos istoriją“. Parodoje pristatyta istorinė medžiaga apie totorių karybą nuo XIV amžiaus pabaigos iki XX amžiaus vidurio.

Parodos atidarymo metu buvo galima gyvai pamatyti totorių karį su XVIII amžiaus pabaigos uniforma ir karo ginklais – lengvosios kavalerijos kardu ir XVIII amžiaus titnaginio pistoleto kopija. Atidaryme dalyvavo Kauno apskrities totorių bendruomenės ir Generolo Juzefo Beliako Lietuvos totorių karo istorijos klubo nariai, skambėjo Pavolgio ir Krymo totorių dainos.

Laikas ir žmonės 

Režisieriaus Henriko Vancevičiaus epocha ir jos spalvos

Marija Macijauskienė

(Pabaiga. Pradžia nr. 12)

Henrikas Vancevičius su žmona Aldona Kupstaite

Statant Garsijos Lorkos „Bernardos Albos namus“, D. Juronytei teko vienos iš dukterų – Magdalenos – vaidmuo. „Prisimenu vieną sceną – sako Danutė, – kur aš stoviu nuošaliai ir tylomis stebiu seserų konfliktą. Po vienos repeticijos režisierius man sako: „Kuo tu ten gyveni?“ Pradėjau galvoti apie savo požiūrį į tai, kas vyksta, ir kaip jį išreikšti. Bandau vienaip – man sako: „Dar nesuradai. Ieškok.“ Ilgai kankinausi, kol vieną naktį supratau – aš turiu ten piktdžiugiškai juoktis. Rytinėje repeticijoje mano atradimas buvo priimtas“ (ten pat, p. 144–145).

Kronika

Šv. Kazimieras – jaunimo širdyse

Benjaminas ŽULYS

Parodos dalyviai prie Kauno Rotušės

Kaunas. 2013 metų spalį sukako 555 metai nuo šventojo Lietuvos karalaičio Kazimiero gimimo. Jis – Lietuvos ir lietuvių jaunimo globėjas. Lietuvoje dar laikomas amatininkų globėju. Šią dieną paminėjo ir Kauno katalikai, Šv. Kazimiero ordino nariai. Iškilmės įvyko Kauno Rotušėje. Čia susirinko ypač daug jaunimo, miesto mokyklų moksleivių, pedagogų. Buvo prisiminta, kad Šv. Kazimiero ordiną Kaune prieš dvylika metų įsteigė ir toliau plėtoja dabartinis miesto ceremonmeisteris Kęstutis Kazimieras Ignatavičius ir Ričardas Kliučinskas. Ordino gretos spėriai plėtėsi, džiugu, kad jas papildė jaunimas.

Kronika

Geriausio kūrinio autorė įvertinta už jautrias skaudžios istorijos reminiscencijas

Romas BACEVIČIUS

„Geriausio metų kūrinio“ nugalėtoja Lina Jonikė ir jos darbas „Senis I-II“

KAUNAS. Vasario 16-ąją Paveikslų galerijoje paskelbti keturioliktą kartą surengto konkurso „Geriausias metų kūrinys“ nugalėtojai. Vienu iš demokratiškiausių konkursų Lietuvoje vadinamas renginys yra bene vienintelis toks šalyje. Galerija atvira visiems – kiekvienas bet kokio amžiaus ir patirties Kauno menininkas kviečiamas parodai pateikti vieną savo kūrinį, sukurtą per praėjusius metus, nepaisant jo atlikimo technikos, stiliaus, dydžio. Nėra taisyklių, būdingų daugeliui kitų grupinių parodų. Visi dalyviai savo darbus gali eksponuoti vienodomis sąlygomis – jie visi kabinami ant baltų galerijos sienų. Šiemet Kauno paveikslų galerijoje eksponuota 113 įvairių meno žanrų kūrinių. Daug autorių darbus teikia kasmet. Nuomonę apie darbus visada gali pareikšti parodos lankytojai, tikriausiai todėl į apdovanojimo renginį atėjo daug žmonių, o ir visą mėnesį, kai buvo balsuojama, lankytojų nestigo (iš viso suskaičiuoti 1475 lankytojų balsai). Be abejo, nuomonę galėjo pareikšti ir patys eksponuojamų darbų autoriai. Tai – viena gausiausiai lankomų parodų Kaune, o tą sekmadienį atėjusieji per lankytojų gausą ne viską galėjo atidžiai apžiūrėti. Visiems rūpėjo išgirsti, kas bus pagrindinis laimėtojas, kuriam skirtas Kauno savivaldybės įsteigtas piniginis prizas. Kaip skelbė M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, publikos ir komisijos simpatijas pelnė ir 2013-ųjų „Geriausio metų kūrinio“ prizą gauna tekstilininkė Lina Jonikė. Jos darbas „Senis I–II“ surinko 195 žiūrovų balsus. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspertų bei VDU Menų instituto sudaryta komisija autorės darbą įvertino už „už jautrias skaudžios istorijos reminiscencijas“. Prieš paskelbiant L. Jonikę „Geriausio metų kūrinio“ autore jai atiteko ir specialus bendrovės „Kauno švara“ prizas. L. Jonikės kūrinys yra iš tuščių šovinių gilzių (jų teko paprašyti iš pažįstamų medžiotojų) sukurtas kelias, vedantis link tradicinio partizanų simbolio – baltų drobinių marškinių, gulinčių miške ant pakloto. Šiuo taku galėjo „pavaikščioti“ kiekvienas parodos lankytojas. Bevaikščiojant viena kita gilzė iškrito, todėl autorei teko kelią vis „paremontuoti“. Kai šis kūrinys buvo eksponuojamas antrajame galerijos aukšte, atskiroje užtamsintoje erdvėje, jo poveikis atrodė stipresnis. Žengiant keliu galima buvo jausti nejaukumą, judančios gilzės kėlė nestabilumo pojūtį, o tai labai priminė pokario negandas, bent akimirką privertė susimąstyti, prisiminti garbingą šalies istoriją. Tekstilininkę L. Jonikę imtis šios temos paskatino pirmiausia asmeninė jos šeimos patirtis. Pasakodama apie tragišką bandžiusio priešintis savo senelio partizano likimą, ji verčia prisiminti visos lietuvių tautos žaizdas. „Niekada neturėjau senelio. Kai klausdavau, kur jis, man močiutė paaiškindavo, kad nenorėjo rusams tarnauti ir išėjo į mišką, bet negrįžo. Drauge su bendražygiais buvo išduotas, apsuptas reguliariosios armijos ir visi iššaudyti“, – pristatydama savo kūrinį, sakė jo autorė. O senelė liko viena su dviem mažamečiais vaikais, bet paskui ir ji buvo įkalinta, vaikai glaudėsi pas vienuoles, gero žmogaus palėpėje slėpėsi nuo išvežimo į Sibirą. Beje, tarp jaunimo, išėjusio į mišką, senelis buvo vyriausias (33 metų), todėl turėjo pravardę „Senis“. Taigi todėl ir Linos darbas pavadintas „Senis“.

Kronika

Radviliškėnų sueiga

KAUNAS. Vasario 14-osios popietę Kultūros centre „Tautos namai“ susitiko Kauno radviliškėnai – Radviliškio krašto atstovai, prisimenantys šio krašto žmonių dvasios ir darbų didybę, išsiilgę seniai bematytų draugų ir bičiulių bendrystės. Susitikimą organizavo Radviliškio viešosios bibliotekos direktorė, Radviliškėnų bendrijos pirmininkė Aldona Januševičienė ir Kauno radviliškėnų bendrijos vadovė, Vytauto Didžiojo universiteto prof. dr. Laima Sajienė. Atvyko nemaža žmonių grupė iš Radviliškio, savivaldybės administracijos direktorės Jolantos Margaitienės suburta. Atvyko visi, kurie tik sugebėjo atitrūkti nuo kasdienybės darbų, kurie galėjo ir norėjo. Tylos minute buvo pagerbti per praėjusius metus į Amžinybę išėję kraštiečiai. Paminėjome artėjančią Vasario 16-ją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Dabartinius Radviliškio rajono gyventojų pasiekimus ir rūpesčius apibūdino savivaldybės administracijos direktorė J. Margaitienė, bibliotekos direktorė A. Januševičienė. Jaunystės prisiminimais pasidalijo Kauno radviliškėnų bendrijos narės Nijolė Šidlauskienė, prof. dr. L. Sajienė ir kiti susitikimo dalyviai. Kalbėjo Kauno aukštaičių klubo pirmininkas Alfonsas Pakėnas, buvę klasės draugai ir geležinkeliečiai, nes Radviliškis – stambus geležinkelių mazgas. Prisiminėme savo tėvelius, geruosius mokytojus ir krašto šviesuolius, įskiepijusius meilės Tėvynei ir artimam žmogui jausmus, mūsų sielas praturtinusius savo išmintimi, darbais ir patarimais.