Lietuvos
kultūros
galerija

Etnografija

Totorių namuose dažnai pamatysi Vytauto Didžiojo portretą

Daiva ČERVOKIENĖ

Prie vaišių stalo (iš kairės): Fatima Buinovska iš Keturiasdešimties Totorių kaimo (Vilniaus r.), Liucija Gaidukevičienė iš Subartonių (Varėnos r.) ir Rozalija bei Jokūbas Aleksandrovičiai

Liucija Gaidukevičienė

Liucija Gaidukevičienė, vyras Vladas ir sūnus Ernestas su muziejaus svečiais

Liucija Gaidukevičienė

Liucija Gaidukevičienė su vyru Vladu

Totoriai – gilią istoriją Lietuvoje turinti tautinė bendrija, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurdinta dar Vytauto Didžiojo 1397 metais. Didesnės totorių gyvenvietės, įkurtos netoli Vilniaus ir Trakų, saugojo sostinę iš vakarų bei pietų pusės  nuo kryžiuočių. Totoriams einant karo tarnybą, jie buvo apdovanoti žemėmis ir bajorų privilegijomis, galėjo nevaržomai išpažinti savo religiją, statydintis mečetes. Tačiau ar daug mes, lietuviai, žinome apie jų papročius, tradicijas, religines apeigas? Apie tai kalbėjomės su Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininku dr. Adu Jakubausku ir Lietuvos totorių etnokultūrinio buities muziejaus sumanytoja Liucija Gaidukevičiene.

Lietuvoje – apie 3000

Sovietmečiu totorių dvasinė kultūra ir religija stipriai apnyko. Iš keturių Lietuvoje likusių mečečių trys buvo uždarytos, išliko tik viena – Raižiuose. 1988 metais buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, ėmė busti ir visuomeninė kaimo bendruomenių veikla, vėliau atkurtas Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras muftijatas, atnaujintos mečetės Raižiuose, Keturiasdešimties totorių kaime, Nemėžyje ir Kaune, į kurias melstis renkasi visi Lietuvoje gyvenantys musulmonai.

Lietuvoje gyvena apie 3000 totorių. Jie išsaugojo pagarbą Vytautui Didžiajam, dažnas namuose turi jo portretą, iki Antrojo pasaulinio karo jį buvo galima išvysti kone kiekvienoje šeimoje greta gražiai įrėmintų kaligrafiškų Korano ištraukų.

Beje, po Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos sparneliu buriasi ir Lietuvoje gyvenantys kitų tautybių musulmonai: kazachai, uzbekai, turkai.

Didžiosios šventės

Islame didžiosios šventės skaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių, todėl kasmet pasislenka dviejomis savaitėmis atgal. Totoriams ypač svarbios pasninko pabaigos – Ramadan Bairam – ir aukojimo – Kurban Bairam – šventės.

Per Ramadaną, 30 dienų nuo saulės patekėjimo ir laidos, draudžiama valgyti ir gerti, rūkyti. Valgyti galima tik saulei nusileidus. Šias dienas ypatingas dėmesys skiriamas maldoms, Korano skaitymui, gyvenimo apmąstymui, vargšų šelpimui, geriems darbams. Stengiamasi nieko nesmerkti, neapkalbėti. „Islame nėra išpažinties, ilgas pasninkas yra tam, kad žmogus apmąstytų savo gyvenimą, visapusiškai apsivalytų. Kitaip žmogus negali suprasti neturtingųjų, kitų nelaimėlių“, – sako A. Jakubauskas.

Ar šiandien totoriai laikosi Ramadano reikalavimų? „Kai kurie laikosi tikro pasninko 30 dienų, kiti – tik modifikuoto: pasninkauja po 3 dienas Ramadano pradžioje, viduryje ir pabaigoje, yra jo atsisakiusių“, – sakė A. Jakubauskas ir L. Gaidukevičienė, neslėpdami, kad pasninkauti pakankamai sunku, ypač Ramadano pradžioje. Lengviau pasninkauti žiemą, kai šviesus paros laikas tėra 6 valandos, vasarą – itin sunku.

Pasibaigus pasninkui, ateina dvasinis apsivalymas, ramybė, susikaupimas ir trijų dienų Ramadan Bairam, kai žmonės gausiai vaišinasi tradiciniais totoriškais patiekalais.

„Apsilankę mečetėje totoriai eidavo vieni pas kitus į svečius. Atsimenu, močiutė iškepdavo 7–8 didelius šimtalapius, kelioms dienoms privažiuodavo daugybė svečių. Tai buvo tautos bendrumo pojūtis“, – sakė A. Jakubauskas.

Totoriška virtuvė ir tradicijos

„Totoriai nevalgė kiaulienos, gyveno blaiviai – nevartojo alkoholio. Taip gyvename ir mes. Nors mano vyras – lietuvis, bet abstinentas. Jau esame 60-mečiai, kiaulienos nesinori ir dėl sveikatos, geriau vištiena“, – sakė L. Gaidukevičienė.

„Jeigu prieš Antrąjį pasaulinį karą 20 vyrų išgerdavo butelį degtinės, tai buvo išimtis, smerktinas dalykas“, – sakė A. Jakubauskas, pastebėdamas, kad pasaulietiniame gyvenime tos ribos pradėjo trintis, bet religiniuose ritualuose išlieka. Per gedulingus pietus alkoholis yra draudžiamas. Tai yra logiška, kad žmonės nepamirštų, ko susirinko.

Daugumos totoriškų patiekalų pagrindą sudaro mėsa, bet ne kiauliena. Labiausiai žinomi patiekalai, totorių atnešti į Lietuvos kultūrą, yra koldūnai, balandėliai, čeburekai ir šimtalapis.

„Tikrų koldūnų galima paragauti tik totorių šeimoje – restorane ar parduotuvėse tokių neaptiksi. Totoriai koldūnų neperka, gamina. Svarbiausia – smulkiai pjaustyta jautiena, vienodais kiekiais sumaišyta su aviena. Prieš Antrąjį pasaulinį karą dėdavo žąsienos, dabar ji – retenybė. Peiliais pjaustyta mėsa nesusimeta į gumulą, labai gražiai pasisklaido. Į totoriškiems koldūnams paruoštą mėsą dedama pipirų, druskos, svogūnų, mairūno lapų. Didžiausias koldūnų delikatesas – mėsos riebalai su jais. Koldūną reikia įsidėti į burną visą, kad neišbėgtų riebalai. Koldūnai buvo labai garsūs, jiems dedikuoti net keli eilėraščiai“, – pasakojo A. Jakubauskas.

Totorių dėka Lietuvoje atsirado agurkai ir svogūnai, iš namų apyvokos daiktų – kilimai. Totoriai mėgo penėti žąsis, kaimiečių šeimos jų augindavo po 20–40 ne tik mėsai, bet ir taukams. Kadangi totoriai kiaulės taukų nevalgydavo, riebalų trūkumą keisdavo žąsų, jautienos, avienos taukais.

Butrimonyse (Alytaus r.) užaugęs ponas Adas gerai prisimena tradicinį totorišką mėsos vytinimą. Jo močiutė Rozalija Makulavičienė, gyvenusi Trakininkų kaime, per žiemą pasūdytą mėsą laikydavo kubile, o pavasarį atšilus orams išnešdavo kelias kartis į lauką vytinti.

Vedybų sutartis – įprasta

Totorių vestuvės prasideda vedybų sutarties, vadinamos Nikiach, sudarymu.

„Vedybos totoriams – ne sakramentas, o sutartis. Ji islame gyvuoja 1431 metus. Vedybų sutartyje nurodomos sutuoktinių teisės ir pareigos, numatomos garantijos skyrybų atveju, kas bus padalyta, kokia pinigų suma, kompensacija bus skiriama“, – pastebėjo A. Jakubauskas.

Santuoka sudaroma jaunosios tėvų namuose dalyvaujant mulai, dviem liudytojams ir kviestiniams svečiams. Prie įėjimo į jaunosios namus su duona ir druska jaunąjį ir jo palydą pasitinka artimiausia jaunosios giminaitė. Patalpoje, kur turi vykti vestuvės, stovi išpuoštas mirtomis ir balta staltiese užtiestas stalas. Ant jo – stiklinė vandens, duona, druska, saldumynai. Už stalo sėdi mula ir liudytojai, priešais juos stovi jaunikis su skrybėle ant galvos, šalia jo – jaunoji su šydu. Stalas statomas taip, kad jaunieji būtų atsigręžę į pietų pusę Mekos kryptimi. Jaunieji būtinai pastovėdavo ant išverstų kailinių, būdavo apibarstomi grūdais – taip linkėta turto, gausios šeimos, įvairių gėrybių. Vestuvių patiekalai nebuvo išskirtiniai.

„Tarybiniais metais mišrios šeimos totorių nestebino, dabar šis procesas dar suintensyvėjo. Tačiau iki XIX amžiaus tokios dažniausiai būdavo didikų šeimos. Mišrios šeimos savo vaikus paprastai užrašydavo kitos tautos atstovais. Dabar dažnai vyksta atvirkštinis procesas – nemažai mišrių šeimų vaikų aktyviai dalyvauja totorių bendruomenėje, ieško savo šaknų“, – pasakojo Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas.

Tradiciniai drabužiai ir amatai

Subartonių kaime, Liucijos ir Vlado Gaidukevičių sodyboje, veikia totorių muziejus. Jame galima pamatyti totorių tautinius drabužius, namų apyvokos daiktų, susipažinti su šios tautos amatais, muzika, menu.

„Buvo laikas, kai totoriai turėjo galimybes statyti mečetes, mokytis arabų kalbos ir skaityti Koraną. Paskui tai buvo uždrausta. Tad norėjau vis daugiau sužinoti apie totorių gyvenimą Lietuvoje. Turėjau galimybę nuvykti į Krymą, pamačiau, kaip totoriai atgaivino savo amatus. Susižavėjau, prisiminiau, kad senelis buvo juvelyras, niežėjo nagai išbandyti ornamentiką, siuvinėjimo techniką. Išbandžiau. Ir kilmingos panelės, kunigaikštytės siuvinėjo, prestižo reikalas buvo mokėti. Tų siuvinėjimų aukso siūlu niekam nepardaviau, nepadovanojau – visi gali pamatyti“, – pasakojo L. Gaidukevičienė, pabrėždama, kad jos šaknys – iš Merkinės. Jau prosenelė gimė ten, šeima buvo kailiadirbiai, turėjo įrankių. Surinko visus, domėjosi totoriškais patiekalais. O vyro senelis prieškariu statė privačią mokyklą, jos patalpose ir įkūrė muziejuką.

Kaip pastebėjo V. Gaidukevičius, mišrioje šeimoje būtina gerbti antrosios pusės tradicijas, tad būna dvigubai daugiau religinių švenčių: jis į mečetę vyksta kartu su žmona, jo giminės ir kaimynai neįsivaizduoja Kalėdų ar Velykų šventės be Liusės ir šimtalapių...

Beje, Liusė parengė ir kelias knygas apie totorių kulinarinį paveldą. Vyriausias Gaidukevičių sūnūs pasirinko kariškio profesiją.

Paminklai be portretų

Amžinojo poilsio totoriai iškeliauja į savo kapines, esančias Raižių kaime, Alytaus r., Nemėžio ir Keturiasdešimties totorių kaimuose Vilniaus r., Vilniuje Liepkalnio gatvėje bei Švenčionyse. Anksčiau mirusiuosius laidodavo mirties dieną. Dabar tradicijos supanašėjo su vietinių gyventojų.

„Už mirusį žmogų įprasta pasimelsti, sukalbėti surą Jasin iš Korano. Lietuvos totoriai tradiciškai melsdavosi žymiai ilgiau, keletą kartų iš eilės skaitydami Koraną. Tai nebūtina daryti mečetėje (ji skirta gyviesiems) juk malda – dvasinis dalykas“, – sako A. Jakubauskas.

Totorių kapai skiriasi nuo lietuvių. Tradiciškai juos juosia penkios eilės akmenų, o paminklas su maldos įrašu atsuktas nuo kapo.

Anksčiau rašyta arabiškais raštmenimis, laikui bėgant, nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XIX amžiaus pradžios, tomis kalbomis, kuriomis kalbama konkrečioje vietovėje. Ant anktkapio iškalama malda, bet ne žmogaus atvaizdas, nuotrauka. Totorių kapai anksti buvo pradėti datuoti. Keturiasdešimties totorių kaimo senkapiuose aptikta 1623 metais datuotų kapų.

Labai išsiskyrė laidotuvių patiekalai. Joms ruošdavo medaus gėrimą sytą, specialią grietine baltintą sriubą su jautienos galkutėmis, ryžių košę su razinomis, virė jautieną, koldūnus, pupeles, ant stalo dėjo chalvos. Buvo ir apeiginiai paplotėliai – džaimos, kurių jaunoji karta jau beveik nežino. Kiekvienam svečiui įduodavo po paplotėlį, kad jį parsinešęs į namus suvalgytų ir pasimelstų velionio intencija.

Maldos ir gyvenimo metamorfozės

Musulmonams Dievo įsakyta melstis penkis kartus per dieną. Ši tradicija buvo ilgai praktikuota, tačiau per šimtmečius Lietuvoje įgavo kitą išraišką. Nustoję melstis kasdien totoriai maldos trūkumą atpirkti stengėsi kitaip, mečetėje penktadieniais melsdamiesi 3–4 valandas, tarsi sudėję visas praleistas savaitės maldas į vieną. Ši bendra malda penktadieniais totoriams padėjo kito tikėjimo žmonių apsuptyje išsaugoti papročius, bendruomeniškumą.

Kaip totoriai jaučiasi Lietuvoje?

„Jaučiamės Lietuvos piliečiais, savo šalies patriotais, turinčiais savo tradicijas, kultūrą, religiją“, – sakė A. Jakubauskas ir L. Gaidukevičienė, pastebėdami, kad Lietuvos totoriams gresia tie patys pavojai kaip ir lietuviams: globalizacija, spartinanti tautų asimiliaciją, ir emigracija, ieškant skalsesnės duonos.

Kalbėjausi ir su lietuvę vedusio ir dvi dukras išauginio totorio šeima. Jokūbas sakė su šeima kartais dalyvaująs Lietuvos totorių bendruomenės renginiuose, bet tradicijų nesilaikąs. Jo motina kiaulienos nevalgė, jis šio draudimo jau nepaiso, mečetėje apsilanko kas porą metų, katalikų bažnyčioje su žmona – bent po kartą kasmet.

Jono Paršeliūno nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“