Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Kai drožėjo darbus įvertina ir vagys

Bronius VERTELKA

Medžio drožėjas Vilmantas Varanavičius

V. Varanavičiaus drožinių paroda Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio filiale

Vilmantas Varanavičius prie savo drožinių

PANEVĖŽYS. Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio filiale veikė tautodailininko Vilmanto Varanavičiaus personalinė drožinių iš medžio paroda. Aklieji eksponatus galėjo vertinti liesdami juos itin jautriais pirštais. Anksčiau panevėžietis savo darbus eksponavo Panevėžio kraštotyros muziejuje, Trakiškio bendruomenės namuose, „Šaltinėlio“ bibliotekoje, „Rožyno“ progimnazijoje. Vilmanto kūrinių turi Kraštotyros muziejus, nemažai jų išvežta į užsienį. Tautodailininko darbų vertę liudija ir vienas nemalonus faktas. Kartą maždaug žmogaus ūgio drožinį Vilmantas nespėjo įbetonuoti, o ryte jo neberado, nors jis buvo už tvoros ir po pat langais, pakankamai sunkus. Kartu su šiuo dingo dar keturi darbai. Vieną net su žemėmis išrovė. „Jau ir vagys įvertino, kad sugebu drožti“, – bandė juokauti tautodailininkas.

Vilmantas parodė, ką dar turi išdrožęs. Kambarys palėpėje jau panašėja į muziejų. Nerasi čia vienodų dirbinių. V. Varanavičius drožinėja jau daugiau kaip 20 metų. Baigęs anuometinę Panevėžio 5-ąją profesinę technikos mokyklą, įgijo staliaus dailidės profesiją. Įsidarbinus „Ekrano“ gamyklos stalių ceche, jaunuolio dėmesį patraukė jau garbaus amžiaus vyras, drožinėjantis iš medžio. „Kodėl ir man nepamėginus?“ – svarstė Vilmantas. Pradžioje drožė iš liepos, vėliau įvairius medžius išbandė. Potraukį medžio darbams įgijo dar anksčiau. Užsukęs į Trakiškio biblioteką grožėdavosi šio krašto meistro Vitalio Kirsnio drožiniais. Ne kartą lankėsi pas Stanislovą Šimonėlį, įkūrusį velnių kaukių muziejų. Mielai sutikdavo Bronius Zavackas, savamokslis drožėjas, tapytojas ir poetas. Didžiausias Vilmanto darbas – trijų metrų ilgio šaukštas, išdrožtas Miežiškiuose vykusiame medžio skulptorių plenere. Ne iš karto ryžosi jo imtis. „Manau, tau išeis“, – tada drąsino patyręs medžio meistras Stanislavas Janušas. Patarimų nešykštėjo ir Eduardas Titas. Šis Vilmanto kūrinys liko Miežiškių Angelų parke. Drožti bet kada tautodailininkas nesiima, nors tam ir turėtų laiko. Darbui reikia atitinkamo atsidėjimo. Tada dirba taip, kad pamiršta televiziją, o su medžiu tiesiog žaidžia. Dažnai drožia iš pliauskų. Tinkamas atsirenka, o skiedros suteikia šilumą namams ir dūmais išeina pro kaminą. Vilmanto mama, gyvenanti netoli Panevėžio, Tekoriškių kaime, prašo sūnaus atvykti atsirinkti medienos, kai jai atveža malkų. Miškininkai žino, jog medžių atliekos meistro rankose tampa nuostabiais kūrinėliais.

V. Varanavičiui patinka Vytauto Ulevičiaus kūryba. Jis žavisi praeityje garsiais medžio meistrais Vincu Svirskiu ir Lionginu Šepkumi, kurie su primityviais darbo įrankiais sugebėjo išdrožti ir šiandien nuostabą keliančius dalykus. Vilmantas puoselėja mintį kažką gražaus ir didingo padovanoti savo tėviškės, Trakiškio, bendruomenės namams – juk čia buvo surengta pirmoji jo darbų paroda.

Autoriaus nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“