Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Geriausio kūrinio autorė įvertinta už jautrias skaudžios istorijos reminiscencijas

Romas BACEVIČIUS

„Geriausio metų kūrinio“ nugalėtoja Lina Jonikė ir jos darbas „Senis I-II“

Kauno lėlių teatras savo simpatijas skyrė tapytojai Miglei Kosinskaitei

Tą dieną Kauno Paveikslų galerija buvo sausakimša

„Geriausio metų kūrinio“ nugalėtoja Lina Jonikė

M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis skelbia nugalėtojus

KAUNAS. Vasario 16-ąją Paveikslų galerijoje paskelbti keturioliktą kartą surengto konkurso „Geriausias metų kūrinys“ nugalėtojai. Vienu iš demokratiškiausių konkursų Lietuvoje vadinamas renginys yra bene vienintelis toks šalyje. Galerija atvira visiems – kiekvienas bet kokio amžiaus ir patirties Kauno menininkas kviečiamas parodai pateikti vieną savo kūrinį, sukurtą per praėjusius metus, nepaisant jo atlikimo technikos, stiliaus, dydžio. Nėra taisyklių, būdingų daugeliui kitų grupinių parodų. Visi dalyviai savo darbus gali eksponuoti vienodomis sąlygomis – jie visi kabinami ant baltų galerijos sienų. Šiemet Kauno paveikslų galerijoje eksponuota 113 įvairių meno žanrų kūrinių. Daug autorių darbus teikia kasmet. Nuomonę apie darbus visada gali pareikšti parodos lankytojai, tikriausiai todėl į apdovanojimo renginį atėjo daug žmonių, o ir visą mėnesį, kai buvo balsuojama, lankytojų nestigo (iš viso suskaičiuoti 1475 lankytojų balsai). Be abejo, nuomonę galėjo pareikšti ir patys eksponuojamų darbų autoriai. Tai – viena gausiausiai lankomų parodų Kaune, o tą sekmadienį atėjusieji per lankytojų gausą ne viską galėjo atidžiai apžiūrėti. Visiems rūpėjo išgirsti, kas bus pagrindinis laimėtojas, kuriam skirtas Kauno savivaldybės įsteigtas piniginis prizas. Kaip skelbė M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis, publikos ir komisijos simpatijas pelnė ir 2013-ųjų „Geriausio metų kūrinio“ prizą gauna tekstilininkė Lina Jonikė. Jos darbas „Senis I–II“ surinko 195 žiūrovų balsus. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspertų bei VDU Menų instituto sudaryta komisija autorės darbą įvertino už „už jautrias skaudžios istorijos reminiscencijas“. Prieš paskelbiant L. Jonikę „Geriausio metų kūrinio“ autore jai atiteko ir specialus bendrovės „Kauno švara“ prizas. L. Jonikės kūrinys yra iš tuščių šovinių gilzių (jų teko paprašyti iš pažįstamų medžiotojų) sukurtas kelias, vedantis link tradicinio partizanų simbolio – baltų drobinių marškinių, gulinčių miške ant pakloto. Šiuo taku galėjo „pavaikščioti“ kiekvienas parodos lankytojas. Bevaikščiojant viena kita gilzė iškrito, todėl autorei teko kelią vis „paremontuoti“. Kai šis kūrinys buvo eksponuojamas antrajame galerijos aukšte, atskiroje užtamsintoje erdvėje, jo poveikis atrodė stipresnis. Žengiant keliu galima buvo jausti nejaukumą, judančios gilzės kėlė nestabilumo pojūtį, o tai labai priminė pokario negandas, bent akimirką privertė susimąstyti, prisiminti garbingą šalies istoriją. Tekstilininkę L. Jonikę imtis šios temos paskatino pirmiausia asmeninė jos šeimos patirtis. Pasakodama apie tragišką bandžiusio priešintis savo senelio partizano likimą, ji verčia prisiminti visos lietuvių tautos žaizdas. „Niekada neturėjau senelio. Kai klausdavau, kur jis, man močiutė paaiškindavo, kad nenorėjo rusams tarnauti ir išėjo į mišką, bet negrįžo. Drauge su bendražygiais buvo išduotas, apsuptas reguliariosios armijos ir visi iššaudyti“, – pristatydama savo kūrinį, sakė jo autorė. O senelė liko viena su dviem mažamečiais vaikais, bet paskui ir ji buvo įkalinta, vaikai glaudėsi pas vienuoles, gero žmogaus palėpėje slėpėsi nuo išvežimo į Sibirą. Beje, tarp jaunimo, išėjusio į mišką, senelis buvo vyriausias (33 metų), todėl turėjo pravardę „Senis“. Taigi todėl ir Linos darbas pavadintas „Senis“.

Komisija laureatais skirtinguose meno žanruose išrinko ir paskelbė kitus menininkus. Evaldas Pauza įvertintas „už mažą didelę skulptūrą“ (skulptūra „Vėliava“), Augustinas Kluoda – „už galingą proveržį“ (skulptūra „Vienas iš vienkartinių“), Pranas Griušys – „už naujai permąstytą patriotizmą“ (paveikslas „Klaipėdos kraštas. 1923“), Monika Požerskytė – „už Lietuvos meno istorijos įprasminimą“ (fotografija „Keturi: R. Požerskis, R. Rakauskas, A. Sutkus, A. Macijauskas“), Andrius Valius – „už neblėstančią klasikinio modernizmo tradiciją“ (tekstilės kūrinys „Iliuzija VII“).

Kasmet menininkai gauna ir privačių institucijų nominacijų. Lietuvos dailininkų sąjunga apdovanojo du tapytojus – Rasą Vilčinskaitę (už kūrinį „Laiko ratu“) ir Aurį Radzevičių (už kūrinį „Mėnvoris“). Kauno lėlių teatras savo simpatijas skyrė tapytojai Miglei Kosinskaitei ir jos paveikslui „Lost in translation“. Kauno valstybinė filharmonija savo favoritu išsirinko A. Valių bei jo audinį „Iliuzija VII“. Galerijos kaimynystėje įsikūrusi kavinė „Kultūra“ apdovanojo tapytoją Ausmą Bankauskaitę ir jos darbą „Mano kambarys“.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“