Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Talentingai menininkei – nelengva kasdienybė

Tautodailininkė, fotomenininkė, poetė Vilija Visockienė

Vilijos Visockienės karpiniai

Žvilgsnis į Vilijos Visockienės darbų parodą

Dusetos. Kazimiero Būgos bibliotekoje veikia tautodailininkės, fotomenininkės, poetės Vilijos Visockienės karpinių paroda. Tai – labai saviti, labiau primenantys grafikos technika atliktus darbus kūrinėliai. Mintis, pažvelgus į juos, kiekvienam gali kilti vis kitokia. Šie jos darbai man kalba apie stiprų žmogų – kūrėją. Kai kuriuose karpiniuose vyrauja masyvūs juodos spalvos horizontai, abstrakčios juodos paslaptys, kuriuose regisi sukaupta didžiulė energija, nes žiūrėdamas pajunti, kaip iš karpinio tamsos ir pilkumos ištrykšta šviesos srovė, žadėdama kažką viltingo ir džiugaus. Kituose Vilijos karpiniuose – ne tik abstrakčios vizijos, bet ir žmogiškųjų santykių, jausmų, bendrystės grožis, autorės perteiktas su meile ir pasitikėjimu. Atrodo, kad Vilijos jausmai ir kūrybinė nuojauta pavaldūs rankai, kad jie kupini ieškojimų ir atradimų. Norėdama plačiau supažindinti su šia talentinga, kukliai gyvenančia ir kuriančia menininke, pateikiau jai keletą klausimų.

Esate viena iš tų, kurie visai neseniai apsigyvenote Dusetose. Kas nulėmė tokį jūsų apsisprendimą?

Visuomet Dusetos man atrodė lyg meno oazė, kur nuolat vyksta kažkas gražaus ir įdomaus. Kai tik palankiai susiklostė aplinkybės, paskatinta dusetiškės draugės, ilgai nesvarsčiusi, persikėliau gyventi čia. Mane žavi čia verdantis kultūrinis gyvenimas, nuostabi gamta, o labiausiai – vietinių žmonių geranoriškumas, svetingumas man, atvykėlei. Tikrai to nesitikėjau.

Esate meniškos prigimties, regime jūsų darbus daugelyje parodų, straipsnius laikraščiuose. Papasakokite daugiau apie save, savo šeimą, ateities planus.

Mano tėviškė – Šakių rajone, Sintautų parapijoje. Tačiau jau beveik 20 metų gyvenu Aukštaitijoje. Auginu du sūnus. Gyvenimas klostėsi taip, kad kūryba tapo ta užuovėja, kurioje jaučiuosi saugiai. O kasdienybė nelengva. Labiausiai trūksta darbo, kuriame galėčiau realizuoti save ir iš to dar ir pragyventi.

Jūs fotografuojate, karpote, o gal dar turite kokį įdomų pomėgį, apie kurį nieko nežinome.

Taip, tai – pagrindinės saviraiškos priemonės. O šiaip esu išbandžiusi ir dekupažą, lėlių kūrimą, keramiką, piešimą – visko po truputį. Esu parašiusi nemažai poezijos, tačiau dabar toji mūza aplanko vis rečiau.

Visi jūsų talentai reikalauja materialaus pagrindo (fotoaparatas, popierius ir t. t.), kaip tvarkotės su šiomis problemomis? Gal turite rėmėjų?

Pinigų trūkumas labai varžo kūrybinę laisvę, tenka stipriai riboti svajones. Labai norėčiau tapyti. Bet šiuo metu negaliu – tai pernelyg brangus užsiėmimas. Bet kartais gyvenime nutinka malonių staigmenų. Pavyzdžiui, prieš pusantrų metų fotokonkurse „Debiutai“ laimėjau pagrindinį prizą – puikų fotoaparatą. Rėmėjų neieškau ir nelabai tikiu, kad juos sudomintų mano kūryba, nėra ji komercinė.

Kokiose parodose esate dalyvavusi? Kur spausdinate savo straipsnius, nuotraukas?

Priklausau tautodailininkų sąjungai. Parodose – tautodailės ir fotografijos – dalyvauju nuo 2011 metų. Esu surengusi keletą autorinių parodų, nuolat dalyvauju bendrose fotoklubo „Žalias skėtis“, kurio narė esu, parodose. Turiu savo interneto svetainę (www.vvilija.lt), kurioje galima pamatyti nemažai mano darbų. Jų yra ir gamtos fotografų klubo interneto svetainėje (www.fotosketis.lt/vilija-visockiene-33.html). Nemažai mano straipsnių spausdina laikraštis „Dusetos“, o šalia straipsnių – visada mano nuotraukos.

Bibliotekoje – įdomi jūsų kūrinėlių paroda. Papasakokite apie karpinius, kodėl juos mėgstate, ar naudojate specialų popierių, ar visada pasiseka sukurti tai, ką norėjote?

Karpinius kuriu nuo 2000 metų, vis dar atrandu naujų galimybių, būdų žirklėmis išreikšti mintis ir jausmus. Popierius tinka praktiškai visoks.

Vengiu kopijavimo, pasikartojimų, tad nuolat galvoje sukasi naujos idėjos, tik ne visuomet pavyksta jas „įkūnyti“. Pastaraisiais metais nutolau nuo tradicinio karpinių žanro, kuriame vyrauja juodai balta spalva ir liaudies meno motyvai, daugiau traukia spalvoti deriniai ir labiau abstraktūs piešiniai.

Gal teko iliustruoti kokią nors knygą, nes jūsų kūriniuose daug užkoduotos informacijos, minties, jausmų...

Labai norėčiau, tačiau tokių galimybių turėjau labai nedaug. 2008 metais teko iliustruoti Zarasų krašto liaudies dainų rinkinį „Anam šoni ažera“. Neseniai išleidau savo fotografijų ir poezijos knygelę – vieną egzempliorių. Didesnis tiražas – svajonėse. Gal kada nors jos išsipildys.

Jūsų internetinėje svetainėje teko matyti nuostabių karpinių religine tematika.

Religine tematika esu karpiusi tikrai nemažai. Daugiausia – bažnyčių. Mano kolekcijoje yra Salako, Dusetų, Imbrado, Jūžintų bažnyčios. Architektūrą nelengva perteikti, tačiau dirbti – labai įdomu. Beje, ne vieną dešimtį angelų paleidau į pasaulį...

Ar turite mokinių ar jūsų kūrybos pasekėjų?

Kol kas ne.

* * *

Vilijos Visockienės darbai dažnai eksponuojami Dusetų dailės galerijoje. Dusetų kultūros centro direktorius Alvydas Stauskas apie Viliją, kaip apie menininkę ir žmogų, nemažai gali papasakoti. „Vilija, – pasakoja Alvydas, – talentinga darbštuolė. Labai pareiginga ir kukli, nesistengianti išsiryškinti, bet savo profesionalumu atkreipianti į save dėmesį. Įdomūs ir originalūs, kiek netikėtais išraiškos ir spalvų sprendimais pasižymintys jos karpiniai, profesionalios, išsiskiriančios savo mistiškais švytėjimais ir jos fotografijos.“ A. Stauskas pabrėžė, kad viskas, prie ko prisliečia Vilijos rankos, yra nuoširdu ir išbaigta. Ji puikiu stiliumi rašo straipsnius, dažnai ir apie Dailės galerijoje vykstančias parodas, subtiliai įsigilindama į veiksmo ir vaizdų pasaulį, moka analizuoti ir vertinti, jautriai prisiliesdama prie kūrinio visumos. Dabartinės gyvenimo ir (ne)darbo sąlygos neleidžia Vilijai dar labiau atsiskleisti, parodyti viską, ką ji moka ir gali.

Marija VARENBERGIENĖ

Zarasų rajonas
Vilijos VISOCKIENĖS nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“